Knyga buvo jo gyvenimas

Jiedu greta vienas kito turėjo sukelti bibliotekos lankytojų šypsnį, nes vaizdelis išties ne bet koks. Tomonis, labai aukštas ir liesas, per pečius kiek gunktelėjęs, kalbėdamas turėdavo iš savo aukštybių gerokai pasilenkti prie kone kiekvieno pašnekovo. Įsijautęs jis aiškindavo Silvijai bibliografijos ir kitas su knygomis susijusias gudrybes. Tik pradėjusiai dirbti bibliotekoje merginai kartais rūpėdavo ne tos mielos vyresniojo kolegos pamokėlės, nes galvoje tuo metu sukdavosi visai kita mintis: kaip čia jiedu iš šalies turi komiškai atrodyti. Kad ir kokiais aukštakulniais avėdavo Silvija, kad ir kiek stengdavosi stiebtis ant pirštų galų, bet iš už skaitytojų aptarnavimo pertvaros, o ypač bibliotekos vitražo fone jiedu – Stasys Tomonis ir Silvija Vėlavičienė – turėjo gražiai atrodyti... Jos geranoriškas patarėjas ir mokytojas ten buvo visų pripažintas ir ligi šiol nenurungtas autoritetas.

Prisimena bendradarbiai

Ir šiandien Stasys Tomonis (1915–1992) lietuvių bibliografijoje išlieka viena iškiliausių asmenybių, palikusių labai ryškų brėžį daugelyje bibliotekos veiklos sričių. Žinome jį kaip vertėją, kultūros žmogų. Apskritai be egzotiškos Tomonio figūros ir amžinai į savo minčių pasaulį nugrimzdusio žmogaus veido išraiškos daugeliui to meto skaitytojų Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka buvo neįsivaizduojama. Tomonis buvo tarsi šios bibliotekos dalis, savotiškas bibliotekos talismanas ar simbolis, nelygu skaitytojo nuostatos, įsitikinimai, nors iš kitų žmonių ryškiai išsiskirianti jo figūra šiuo atveju tikrai buvo visai niekuo dėta. S. Tomonis darbuotojų ir skaitytojų buvo vertinamas dėl savo stebėtino apsiskaitymo, nepaprastos erudicijos, užsienio kalbų mokėjimo ir daugelio tikro inteligento savybių, kurios žmogų išskiria bet kurioje santvarkoje ir bet kuriame krašte. Tiesa, proletariato diktatūros valstybėje žodžiu „inteligentas“ kartais buvo mėgstama pašiepti. Juk ir inteligentijai buvo tekęs tik tarpsluoksnio tarp dviejų gerbtinų klasių – proletariato ir darbo valstietijos – vaidmuo. Vadinasi, tam tikras istorinis atavizmas, senojo palikimo dalis, nelabai reikalinga galutinei socializmo pergalei visame pasaulyje užtikrinti. Prie įtartinųjų kategorijos toje santvarkoje buvo priskirtas ir Stasys Tomonis. Apie tai dar bus proga tarti žodį, o kol kas pasinaudokime gerai jį pažinojusių, kartu su šia išties nepaprasta asmenybe ne vieną dešimtį metų dirbusių bendradarbių prisiminimais.

Geresnės progos nė nesugalvosi: balandžio 2-ąją – pasiutusiai greit bėga laikas – Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje buvo surengta Stasio Tomonio atminimo popietė, kurioje buvo pristatyta ir jo atsiminimų knyga Gyvenimo vingiais*. Išleista lyg ir senokai, 2005 metais, nors geri dalykai nesensta. Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos direktorius Vytautas Gudaitis pasveikino šios ir kitų bibliotekų darbuotojus, buvusius Stasio Tomonio bendradarbius ir jo šeimos narius. Apie knygos rengimo aplinkybes kalbėjo dr. Algimantas Jakimavičius, Stasio Tomonio dukters Jūratės vyras, – jiedu su žmona yra šios knygos sudarytojai. Prisiminimais apie buvusį bendradarbį dalijosi Jonė Žebrytė, Algirdas Kancleris, Elena Stasiukaitienė, Paulė Mikelinskaitė ir Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos direktorius dr. Juozas Marcinkevičius. Nacionalinės bibliotekos Lituanikos skyriaus vedėja Silvija Vėlavičienė buvo šios popietės vedėja. Ji pasakojo apie bendradarbį, kolegą, su kuriuo dirbo daug dešimtmečių ir kurį gerai pažinojo. Ponia Silvija iš knygos citavo Stasio Tomonio žodžius, rodančius, kaip šis garbingas žmogus vertino sovietinės ideologijos prievartos padarinius tuometinei bibliografijos ir savo paties veiklai, nes ir Tomoniui teko sudarinėti tas bibliografines rodykles.

Tomonio jai pačiai teiktųjų bibliografijos pamokų Silvija Vėlavičienė tvirtina niekada nepamiršianti. Ir tas gal kiek komiškas vaizdelis, nuo kurio pradėjome pasakojimą, – palinkusio prie jos su knyga Tomonio – Silvijai iš atminties iškyla kaip nuostabus jaunystės dienų prisiminimas. Ne ji viena yra gavusi to nuostabaus žmogaus ir gilaus bibliotekininkystės dalykų žinovo pamokas. Jų buvo daug, bet siekdama vienu sakiniu iškloti, kas buvo esmingiausia tose pamokose, ponia Silvija prisimena bene svarbiausią Tomonio nuostatą: jeigu skaitytojas atėjo, kreipėsi, paklausė, mesk visus savo darbus į šalį, įsigyvenk į jo problemą, iš kur nori ištrauk ir pateik jam visą įmanomą informaciją, būk tikras pagalbininkas. Lyg ir labai paprasta, tačiau tame tariamame paprastume glūdi gilaus inteligento ir tikro bet kokios veiklos profesionalo nuostata, požiūrio į savo darbą credo.

Iš pirmųjų savo darbo metų bibliotekoje Silvija Vėlavičienė prisimena ir tą nuolatinio netikrumo jausmą: ką Tomonis pasakys, jeigu ji kai ko nežinos, neįstengs pagelbėti skaitytojui. Tas didžiulis atsakomybės jausmas ją lydi visą profesinį gyvenimą. Jis tapo vienu iš profesinės veiklos vertinimo kriterijų.

Knygos kultūros žmogus

Nemažai metų praėjo nuo tų mielų jaunystės laikų, atgyjančių prisiminimuose. Silvijai pakako vienų bendrų darbo metų su Tomoniu, kad prieitų prie išvados, kuri ir šiandien jai atrodo nepaneigiama – tokios tolerancijos, tokios inteligencijos asmenybės Nacionalinėje bibliotekoje iki Tomonio nebuvo, ilgai nebus ir po Tomonio… Ponia Silvija turi su kuo palyginti, nors ne visus Nacionalinės bibliotekos iškiliuosius labai gerai pažinojo kad ir dėl juos skyrusio amžiaus skirtumo. Vytautą Jurgutį pažinojo, tad nieko nuostabaus, kad kalbėdama, prisimindama Stasį Tomonį, vis lygindavo su Jurgučiu. Daug kuo panašūs likimai, abi asmenybės išskirtinės, matuotinos ne vien bibliotekos mastais.

Aišku, skyrėsi charakteriais: Jurgutis galėjo pasikarščiuoti ir net supykti, o įširdusio ar bent įkaitusio Tomonio tikriausiai niekam nėra tekę matyti. Vargu ar kas bibliotekoje yra jį regėjęs pasikarščiavusį, susinervinusį, juo labiau netekusį savitvardos. Tikras ramybės bokštas ir tolerancijos pavyzdys, savotiškas etalonas, nors jam tekę išmėginimai ne vieną kantriausią ir stoiškiausią žmogų būtų išmušę iš vėžių. Kad ir išgyvenimai dėl sūnaus Mindaugo, pagaliau ir jo netektis. Kas dėdavosi tėvo širdyje, galima tik numanyti, bet išoriškai Tomonis išliko toks pat – ramus, susikaupęs, gyvenantis savo vidiniame pasaulyje, bet kartu ir labai jautrus, atidus kitiems, esantiesiems greta.

Iš tokio charakterizavimo gali atrodyti, kad tai savotiškas vaikščiojantis paminklas, bet juk ne. Niekam jis nekėlė nejaukumo, nė menkiausio nepasitikėjimo savimi jausmo, kaip kartais būna atsidūrusiems šalia „didžiūnų“. Tomonio niekas nebijojo, bet gerbė, atrodė neįmanoma vėluoti į darbą ar dingti iš darbo vietos, kai ateina Tomonis. Jis niekada nesididžiavo savo žiniomis ar apsiskaitymu, užsienio kalbų mokėjimu ar kitomis išskirtinėmis vertybėmis. Labai kuklus, paslaugus, geranoriškas žmogus, nuolat susimąstęs, gyvenantis jam vienam žinomu slaptingu minties pasaulio gyvenimu. Toks Tomonis į skaitytoją žvelgia ir iš savo atsiminimų knygos viršelio, iškyla tarsi iš paslapties ūkų – tai jau knygos dailininkės Elonos Ložytės valia. Jauna dailininkė jo nepažinojo, bet toks jis ir buvo gyvenime – ši jauki didžiausių Vilniaus rūmų su kolonomis dvasia.

Neįmanoma šio žmogaus prisiminti ar bent įsivaizduoti tribūnoje rėžiančio prakalbą, kviečiančio, agituojančio ar kitaip organizuojančio, vedančio į komunistinę šeštadienio talką. Visai kito lizdo paukštis. Kaip ir daugelis kitų to meto giliai mąstančių inteligentų, buvo tarsi iškritęs iš konkretaus laiko matmens, gyveno tarsi kitoje dimensijoje. O gal tai mes buvome truputį iškritę? Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje tekdavo girdėti įspūdingų oratorių, polemistų, net ir toje santvarkoje sugebėjusių tarti savo savitą ir teisingą, labai reikalingą žodį, kuris neleido užmigti dvasiai, pureno pasąmonės dirvonus, mokė skirti pelus nuo grūdų, bet S. Tomonio tikriausiai neįmanoma įsivaizduoti rėžiančio prakalbą. Nedaugiakalbė, bet kokia gili asmenybė, savo buvimu buvusi kur kas daugiau negu bibliografas, bibliotekininkas, knygos, kultūros žmogus.

Iškalbingas laiko dokumentas

Kaip ir daugelis amžinai skubančių ir nespėjančių žmonių, Silvija Vėlavičienė prisipažįsta neskubėjusi skaityti šios knygos. Pasklaidė, paskaitė vieną kitą pastraipą, puslapį, pasidžiaugė gražiu leidiniu, bet gilintis neskubėjo. Dabar, kai tapo aišku, kad teks tarti žodį kitą per knygos pristatymą kolegos atminimo popietėje, įdėmiai perskaitė knygą, rikiuodama prikeltas mintis su savo pačios prisiminimais. Įspūdį apie knygą apibūdina trumpai: ši knyga apie pokario Nacionalinę (tuo metu vadinta Respublikine) biblioteką, jos kilimus ir kritimus – tikras lobis. Tik, gaila, kaip ir daugelis tikrai vertingų knygų, ji ligi šiol nesulaukė adekvataus visuomenės dėmesio. Todėl ponia Silvija ir sako: kiekvienam naujam ateinančiam į biblioteką darbuotojui tiesiog būtina perskaityti šią knygą, nepriklausomai nuo to, ar jis yra ką nors girdėjęs apie Tomonį. Tai svarbus ir iškalbingas laiko dokumentas, padedantis susivokti ne tokioje jau ir tolimoje praeityje. Žmonės turi visa tai žinoti, juolab dirbantieji su knyga ir skaitytoju bibliotekos darbuotojai.