MOKSLASplius.lt

Knyga buvo jo gyvenimas

Rengdamasi knygos pristatymui Silvija Vėlavičienė atsivertė 1984 m. išleistą Tomoniui skirtą Bibliografiją ir suprato – dauguma tos Bibliografijos pozicijų iliustruoja ne ką kita, o sovietinės ideologijos prievartą. Juk kaip šiandien pristatomas S. Tomonis Lietuvos bibliografijos istorijoje – kaip rekomendacinės bibliografijos kūrėjas, rengėjas ir pan. Išeitų, kad už gryną pinigą turėtume priimti ir jo Bibliografiją. Išgelbėjo tai, kad Silvija galėjo cituoti Tomonio mintis, ką jis pats tuo metu jautė ir rašė, labai kritiškai, negailestingai bei objektyviai vertindamas ir savo paties to meto darbus. Toli gražu ne kiekvienam duotas gebėjimas į savo darbą pažvelgti iš šalies ir būtent kritiško vertintojo akimis. Taigi ką pats Tomonis apie tai rašo: „Rekomendacinė bibliografija buvo sovietinės propagandos priemonė, svarbiausias tikslas – propaguoti marksistinę lenininę, kitokią prosovietinę literatūrą, taip pat ateistinę.“

Toliau S. Tomonis rašė: „ [...] juo toliau, juo labiau įsitikinu, kad sovietinė rekomendacinė bibliografija, kad ir kaip ją pateiktum, yra nepagrįsta, nemoksliška, klaidinanti skaitytojus. Pirmiausia buvo be saiko grūdama antimokslinė marksistinė ir kitokia sovietiška propagandinė literatūra, visiškai iškreipianti tikrovę. Pažeidžiant elementariausius demokratijos principus buvo griežtai draudžiama nurodyti bet kokią objektyvią anksčiau ar užsienyje išleistą literatūrą.“

Atkūrusioje Nepriklausomybę Lietuvoje štai šitaip savo ankstesnius darbus įvertino S. Tomonis. O juk kitų sovietinio laikotarpio ideologijos ir cenzūros išprievartautų bibliografijų ir kitų leidinių niekas kitas daugiau ligi šiol nėra drįsęs naujai įvertinti. Matyt, išties reikia būti asmenybei kaip Tomonis, kad pajėgtum žengti tokį drąsų žingsnį. S. Vėlavičienė kvietė ir kitus kolegas S. Tomonio akimis peržvelgti kai kuriuos savo, gal ir kitų darbus, nes be kritiško vertinimo pateikdami sovietinio laikotarpio darbus mes ir toliau iškreipiame tikrovę.


Kompromisų keliu


Kaip šis žmogus, turėdamas puikų klasikinį išsilavinimą, gilų kultūrinį pamatą, gyvenęs pagal aukštus moralinius kriterijus, taigi tokių pažiūrų inteligentas turėjo jaustis Nacionalinėje bibliotekoje, kuriai juk teko vykdyti pirmiausia ideologinės institucijos funkcijas ir tik paskui visas kitas? Kaip neužduso toje tvankioje atmosferoje? Lietuvių laisvės kovų sąjūdžio dalyviui, disidentinės veiklos atstovui nacistinės Vokietijos okupacijos metais visa ta pokario „klasių kovos“ ir ideologinių veržlių veržimo politika turėjo atrodyti nepakenčiama, tačiau turėjo būti, kas neleido sugriūti, palaikė dvasią.

Knygelėje pats S. Tomonis atsako į šį esmingą klausimą. Kaip ir daugeliui pokario inteligentų, jam atrodė, kad po baisaus praūžusio Antrojo pasaulinio karo pamokų sovietai taps protingesni, neišvengiamai turės keistis ir Sovietų Sąjunga. Kadangi Lietuvos nepriklausomybę atkurti to meto sąlygomis atrodė neįmanoma, tai svarbiausia atrodė išsaugoti žmones ir pačią tautą, išvengti pilietinio karo, visuotinių represijų, tremties ir žmonių naikinimo. Kaip tikram idealistui, S. Tomoniui net buvo kilusi mintis – visiškai pragaištinga jam pačiam, gal ir jo artimiesiems: kreiptis į A. Sniečkų ir J. Paleckį, o per juos ir į aukščiausią sovietų valdžią su pasiūlymu siekti kompromisinio susitarimo su sovietiniam režimui nepritariančių jėgų atstovais. Sovietai įsipareigotų nutraukti represijas, o Lietuvos partizanai sudėtų ginklus ir taip būtų išgelbėta tūkstančiai gyvybių.Renginio akimirka; pirmoje eilėje knygos „Gyvenimo vingiais: atsiminimai“ sudarytojai Jūratė Jakimavičienė (kairėje) ir Algimantas Jakimavičius (dešinėje)

Laimei, savo sumanymo S. Tomonis neįgyvendino. Likimas, o gal Apvaizda nušvietė protą, antraip jis būtų buvęs pirmas kandidatas iš arti susipažinti su šiaurės meškomis. Ne vien Tomonis naiviai tikėjo, kad su sovietais galima susitarti ir sutarti – visiškas to režimo esmės nesuvokimas… Tą pripažino ir pats S. Tomonis, rašydamas prisiminimus. Jis buvo vienas tų inteligentų, kurie rinkosi ne pasipriešinimo su ginklu rankose kovą, bet atsiriboję nuo laisvės kovotojų programos (matyt, nebetikėdami jos siekių realumu to meto sąlygomis) mėgino palaikyti ir ugdyti savo šeimose patriotines nuotaikas, laikytis lietuviškumo ir kiek įmanoma prisidėti prie lietuviškos kultūros kilimo. Ne vien S. Tomonis laikėsi tokių nuostatų, nacizmo ir sovietijos ratams ritantis per Lietuvą, traiškant žmonių ir tautos likimus.

Pats S. Tomonis tą nesipriešinimo okupaciniam režimui metą vadina „pasyviuoju metu“, kai nieko priešingo sovietų valdžiai nedarė. Tačiau to paties susilaikymo nuo agresyvių veiksmų iš valdžios struktūrų nesulaukė. Visą laiką jautė virš savęs kybančią grėsmę, nuolatinį sekimą. Visa tai labai sekino, laikė nuolatinėje įtampoje, gadino nuotaiką ir nervus. Išties kartais tokia neapibrėžta būklė psichologiškai sunkiau įveikiama už realius aktyvios veiklos pavojus.


Pagaliau savo vietoje – tarp knygų


Priminsime, kad pirmaisiais pokario metais S. Tomonis dirbo Grožinės literatūros leidykloje. Pravertė užsienio kalbų mokėjimas, bet vietoje suimto ir ištremto Valio Drazdausko 1947 m. direktoriumi tapus Aleksandrui Gudaičiui-Guzevičiui, S. Tomonio užsienio kalbų mokėjimas neišgelbėjo. Su leidykla teko atsisveikinti ir rūpinantis šiokiu tokiu papildomu uždarbiu užsiimti įvairiais darbais, naktimis versti knygas, nes reikėjo rūpintis šeima, kurioje augo dvi dukterys ir sūnus.

Pažintis su LTSR centrinės valstybinės bibliotekos (dabartinė Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka) direktoriumi Juozu Rimantu padėjo S. Tomoniui gauti darbą bibliotekoje. Pateko tarsi į jam skirtą vietą, nors buvo daug ir rutiniško darbo: tekdavo sudarinėti traktorių ar ateistinei temai skirtų publikacijų rodykles. Tačiau viską atstodavo darbas su knyga, nesutvarkytų ir sujauktų fondų peržiūrėjimas, skirstymas, vertingesnių knygų siuntimas į biblioteką. Tuo metu Centrinės valstybinės bibliotekos fondai buvo kraustomi iš Kauno į Vilnių, knygos buvo vežamos į uždarytas bažnyčias ir rūsius. Bibliotekininkams teko prisiimti socialinius įsipareigojimus atpažinti, aprašyti po 500 knygų kasmet. Nereikėtų manyti, kad aprašyti pusę tūkstančio knygų paprasta, nes knygos buvo lotyniškos, vokiškos, angliškos, rusiškos, latviškos ir kitomis kalbomis parašytos. Laimei, tam darbui vadovavo tikri knygų žinovai – Vytautas Jurgutis ir Stasys Tomonis. Turint tokius vadovus galima buvo dirbti.

Taigi knygos iš rūsių ar sandėlių buvo tempiamos į dienos šviesą: aprašytos, sukataloguotos rasdavo savo vietą bibliotekos saugyklose ir tapdavo pasiekiamos skaitytojams. S. Tomoniui šis darbas patiko.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas


Nuotraukose:

Bibliografas, vertėjas, kultūros žmogus Stasys Tomonis

Renginio akimirka; pirmoje eilėje knygos „Gyvenimo vingiais: atsiminimai“ sudarytojai Jūratė Jakimavičienė (kairėje) ir Algimantas Jakimavičius (dešinėje) 

BPD  EU  Mokslas. Mokslininkai. Visuomenė