MOKSLASplius.lt

Ar Europos Sąjungos parama padeda Lietuvai kurti kapitalizmo rojų?

Jau dabar niekam ne paslaptis, jog Lietuva priklauso skurdžiausių ES šalių grupei. Skurdo rizikos riba Lietuvoje – 437 Lt per mėnesį vienišam asmeniui ir 918 Lt – dviejų tėvų su dviem mažamečiais vaikais šeimai. Dabar tokių žmonių šalyje yra per 700 tūkstančių. Be to, Lietuvoje ir visų žmonių ekonominis pragyvenimo lygis yra net tris kartus žemesnis negu išsivysčiusiose Vakarų šalyse. Lietuvos ekonomika, Tarptautinio valiutos fondo vertinimu, 2007 m. atsidūrė 50 vietoje tarp 180 pasaulio valstybių. Per ketverius narystės ES metus Lietuva taip ir netapo šalimi, į kurią norėtų grįžti maždaug pusė milijono lietuvių emigrantų. Tūkstančiai emigrantų dabar jau su siaubu stebi rekordinę infliaciją Lietuvoje ir dėl to net nė neketina grįžti į nuskurdintą Tėvynę. Taip pat žinoma, kad didžiosios Vakarų valstybės sensta, o Briuseliui rūpi būtent jų stabilumas. Tad iš Lietuvos ir kitų šalių atvykstantys darbingiausio amžiaus žmonės taip tik atnaujins senuosius kraštus, nes jiems tai yra ir bus vienintelė išeitis nesunykti. Tuomet į Lietuvą atvykstantys emigrantai iš Rytų šalių atnaujins mūsų kraštą nauja gyvybinga darbo jėga ir taip pat bus vienintelė išeitis mūsų tautai nesunykti.

Tačiau nepaisydami tokios ES Lietuvai teikiamos absurdiškos „popierinės“ paramos, mūsų šalies vadovai ir politinių partijų lyderiai bei kiti prie jų prisišlieję pataikūnai visaip liaupsina jos reikšmę žmonių gyvenimo kokybei kelti. Briuselio apologetai šią paramą įvardija net kaip istorinę galimybę ir džiaugiasi, kad, palyginti su kitomis ES naujokėmis, Lietuva „atrodo labai gerai“. Jie net pateikia skaičius, įrodančius, kad iki 2013 m. vienam Lietuvos gyventojui teks po 315 eurų (1088 Lt) paramos. Tarp naujųjų šalių narių – tai yra pats didžiausias rodiklis. Ir dėl to visa paramos dalis Lietuvai gali siekti net iki 6,0–6,5 proc. nacionalinio produkto. Tačiau kartu būgštaujama, jog ne visą ES biudžete numatytą popierinę paramą Lietuva sugebės pasiimti ir racionaliai panaudoti. Šiuos būgštavimus patvirtina ir kartus praeities patyrimas.

Pavyzdžiui, 2004–2006 m. Lietuvai buvo skirta apie 6 mlrd. litų paramos, jos įsisavinta tik apie 60 proc. Sunkiausiai sekėsi panaudoti švietimui, žmogiškųjų išteklių plėtrai ir aplinkosaugai gerinti skirtą paramą. Aplinkosaugai gerinti 2004–2006 m. buvo skirta apie 1,06 mlrd. litų paramos. Kad galima būtų įsisavinti ir panaudoti šią paramą, Lietuvos indėlis turi sudaryti dar tiek pat mokesčių mokėtojų lėšų, nes ES „popierinės“ paramos neindeksuoja sulig infliacijos augimu.

Ekonomika yra tokia veikla, kuria siekiama kuo veiksmingiau panaudoti visus turimus gamybinius išteklius, kad būtų galima geriausiai patenkinti neribotą visuomenės poreikį įsigyti kuo daugiau įvairių prekių ir paslaugų. Visų ekonominės veiklos rūšių visuma ir sudaro šalies ekonomikos sistemą. Tačiau bet kurios šalies ekonomikos sistema siekia tokių pagrindinių tikslų: ekonomikos augimo, gyventojų visiško užimtumo, kainų lygio stabilumo, palankios biudžeto būklės, mokėjimų balanso pusiausvyros, teisingo pajamų paskirstymo, ekonominės laisvės ir kt.

Pažymėtina, kad dabartinės ES ekonominės sistemos valdininkai daugiausia užsiima tik nario mokesčių surinkimu ir „popierinės“ paramos paskirstymu jos narėms bei administravimu. Neturėdami jokių gamybos išteklių, ES ekonominės sistemos valdininkai nesiekia ir minėtų svarbiausių ekonomikos plėtotės tikslų bei nesprendžia ir atitinkamų uždavinių. Priimdami įvairias direktyvas, turinčias viršenybės galią prieš nacionalines teises, jie valdomą ES ekonominę sistemą dabar jau pavertė komandine, kuri viešpatavo buvusioje Sovietų Sąjungoje ir dabar veikia Albanijoje, Šiaurės Korėjoje ir Kuboje. Skirtumas tik tas, kad ES ekonominė sistema neturi jokių gamybinių išteklių ir veikia tik disponuodama surinktais nario mokesčio mokėtojų pinigais.

Taigi džiaugdamiesi ketverių metų ES naryste ir joje nuveiktais darbais, dabartiniai mūsų šalies vadovai ir politiniai lyderiai turėtų matyti ir jų pačių rankomis sukurtą didžiausią grėsmę Lietuvos ekonomikai – nežabotą visų prekių ir paslaugų kainų augimą ir su dideliu pagreičiu kylančią infliaciją, nes tai reiškia, kad jau yra griaunami ekonomikos pagrindai. Jeigu nebus suvaldyta infliacija, ji taps tiesiogine visų žmonių dar didesnio skurdinimo mašina. Ir Vyriausybei tuomet nereikės džiaugtis, kad 2007 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo parengta Lietuvos pristatymo pasaulyje strateginės rinkodaros koncepcija „Lietuva – darni šalis“, kurioje pateikiama „Lietuvos žmones motyvuojanti“, pasauliui įdomi valstybės pristatymo idėja. Kad „Lietuva – darni ir žmones motyvuojanti šalis“, ir be koncepcijos pasaulis akivaizdžiai mato, stebėdamas, kaip griaunama šalies ekonomika, uždarant saugiai ir efektyviai veikiančią Ignalinos atominę elektrinę ir apsisprendžiant išlikti branduoline valstybe, tuo padarant milžinišką ekonominę žalą net būsimoms ateities kartoms. Be to, skaudžiausia yra tai, kad šalies Vyriausybė ir Prezidentas šią ekonominę žalą ateinančioms kartoms kuria remdamiesi gerai užsimaskavusių sukčių ir aferistų „išplautomis“ „popierinėmis“ lėšomis.

Taigi matome, kad ES Lietuvai nepadeda ir nepadės kurti kapitalizmo rojaus. Jį turi kurti ir susikurti patys sąmoningi, ištvermingi bei verslūs Lietuvos žmonės.

 


Nuotraukoje:

 

Vienas iš Belgijos sostinės Briuselio simbolių – besišlapinantis berniukas