M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo iniciatyvos

Birželio 14 d., Vilties ir gedulo dieną, Ariogalos (dar vadinamajame Čekuvos) dvare ir parke organizuojame renginį šiai datai paminėti. Čia bus pristatoma Fondo kaupiama ir keliaujanti paroda Lietuvos dvarai. Dalyvaus parkų tyrinėtojas Kęstutis Labanauskas ir parkų architektė Regina Prapiestienė. Bus parodyta muzikinė-literatūrinė kompozicija ESAME, pagal dienoraščio, laiškų, prisiminimų fragmentus iš dviejų knygų – Vidmanto Jankausko knygos ,,Kario kelias: generolas Kazimieras Ladiga nepriklausomybės kovose“ ir knygos „Stefanija Ladigienė – Esame“. Atlikėjai: aktoriai – Virginija Kochanskytė ir Petras Venslovas, solistai – Rita Preikšaitė ir Tomas Ladiga, pianistė – tarptautinių konkursų laureatė Rūta Blaškytė. Kviečiame atvykti visus norinčiuosius. Mūsų renginiai visiems atviri ir nemokami.

Liepos 27 d. Beržoro bažnyčioje ir Platelių apylinkėse bus parodyta folkloro ansamblio Kupolė (vadovas Antanas Bernatonis) programa Lietuvos partizanų dainos. Čia dar prieš renginį vietos bendruomenės, Žemaitijos nacionalinio parko administracijos ir M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo iniciatyva maždaug dvi savaites bus organizuojamos talkos Plokštinės miške, vietose, kurios mena partizanus.

Rugpjūčio mėn., kaip ir pernai, tikimės galėsime pakartoti renginį Salose, Rokiškio r., kur jau bene penktą kartą vyks tarptautinė kalbininkų vasaros mokykla Academia Grammaticorum Salensis. Prieš tai rugpjūčio pradžioje numatytas renginys Liškiavoje.

Planuojamas dar renginys ir Vilkaviškio m. vadinamajame Napoleono dvare. Panašus vyko ir praėjusiais metais. Vietos bendruomenei patiko ir, stengdamiesi palaikyti žmonių susidomėjimą, antrą kartą vyksime į šį dvarą. Malonu pažymėti, kad Vilkaviškio r. savivaldybė po mūsų pernykščio renginio Vilkaviškio (Napoleono) dvare skyrė lėšų dvaro priešprojektiniams tyrimams. Vadinasi, mūsų Fondo ir vietos bendruomenės iniciatyva jau įgavo ir veiksmingų tolesnių darbų tąsą.

Norėtume prisidėti ir prie Martyno Jankaus 150-ųjų gimimo metinių minėjimo Bitėnuose (Šilutės r.) organizavimo, bet tai priklausys nuo to, ar tam sukaupsime lėšų.

Kaip ir pernai, M. K. Čiurlionio gimtadienį, rugsėjo 22 d., norėtume paminėti Vilniuje. Juolab, kad ši data sutampa su Baltijos vienybės diena ir Europos paveldo dienomis. Renginys tuo labiau bus reikšmingas, kad šiemet sutampa ir su architekto Lauryno Stuokos Gucevičiaus (1753–1798) 255-osiomis gimimo ir 210-osiomis mirties metinėmis. Šį renginį tiktų surengti Katedros aikštėje, greta iškilusios L. Gucevičiaus sukurtos Arkikatedros pastato. Galima ir Rotušės aikštėje, nes pagal L. Gucevičiaus projektą buvo perstatyta ir Vilniaus rotušė.

Idėjų lyg ir nestinga, o kaip su lėšomis?

Kol kas pavyksta rasti mecenatų ar privačių rėmėjų ir, aišku, mes jiems labai dėkingi. Viliuosi, kad anksčiau ar vėliau tikroji mecenatystės tradicija kur kas plačiau atgims tarp Lietuvos verslo žmonių.

Dėmesys Dievo užmirštiems kampeliams

Šiemet labiau akcentuojame šalia dvarų esančių parkų ir gamtos paveldo dalykus. Esame organizavę ne vieną renginį regioniniuose ir nacionaliniuose parkuose, kur nebūtinai yra dvarų architektūros paveldas. Tai labiau ekologinės krypties paveldo propagavimas. Kaip pavyzdį galiu pateikti balandžio mėn. Dūkšto ąžuolyne surengtą renginį.

Vilniaus, Trakų apylinkės labai tinka tokiems užmojams įgyvendinti, nes netoliese yra net trys landšafto architekto Eduardo Andrė suprojektuoti grafams Tiškevičiams priklausę parkai.

Taip, bet Eduardo Andrė parkams rodomas bent šioks toks dėmesys. O štai toliau nuo centro esantiems gamtos ir kultūros paveldo objektams dėmesio net ir labai stinga. Svarbiausias mūsų fondo uždavinys – žadinti snaudžiančiuosius. Juk dalyvavote kartu su mumis praėjusiais metais renginyje Stemplių (Šilutės r.) bažnyčioje. Tai štai šiemet Kintuose, minint Vydūno 140-ąsias gimimo metines, Šilutės r. kultūros skyriaus vedėja pasakė: „Pernykštis renginys Stemplių bažnyčioje – tai svarbiausias 10 metų įvykis šio krašto žmonėms...“

Išties įspūdį padarė į Stemples į Šv. Aloyzo atlaidus suvažiavę inteligentai ir apylinkių žmonės, kartu dalyvavę ir M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo renginio programoje. Vargu ar kada nors toje kaimo bažnyčioje po Šv. Aloyzo atlaidų yra skambėję tokie balsai kaip Gintarės Skerytės, Dainiaus Puišio, groję tokie puikūs muzikantai kaip Lioniaus Treikausko vadovaujamas Vilniaus styginių kvintetas „Intermezzo“. Negalime pamiršti ir puikios skaitovės aktorės Gražinos Urbonaitės.

Tai štai panašiems žaviems ir kartais Dievo tarsi užmirštiems kampeliams mes norėtume skirti daugiau dėmesio. Vilniuje, Kaune ir kituose didžiuosiuose miestuose ir taip pakanka renginių. Mums rūpėtų kuo dažniau į pakraščius pakviesti puikių mokslo žmonių, lektorių, aktorių, dainininkų, muzikantų ir t. t.

Kliuviniai

(Gilus atodūsis.) Organizacinių sunkumų paprastai nekyla. Jeigu lėšos leistų, tai kone kas savaitgalį galėtume rengti panašius renginius. Valstybė mūsų veiklos bent jau finansiškai neremia, o sudominti rėmėjus nėra paprasta. Kultūros ministras islandų Björk Gumundsdóttir, arba tiesiog Björk, komerciniam koncertui skiria 800 tūkst. Lt, bet nė viena ministerija Vydūno 140-ųjų gimimo metinių renginiams Kintuose ir Bitėnuose nerado nė lito. Kodėl taip yra? Kur mūsų kultūros prioritetai, pagal kokius kriterijus mūsų valstybės kultūros politiką reikėtų vertinti?

Bendraudamas su žymiu, visame pasaulyje žinomu muziku, profesoriumi, išgirdau tokius žodžius: „Kodėl „Mokslo Lietuva“ neparašo, kad atvykėlis iš užsienio, „žvaigždė“, už savo koncertą ar dalyvavimą spektaklyje gauna 28 kartus didesnį honorarą negu vietiniai atlikėjai, tarp kurių taip pat yra „pirmo ryškio žvaigždžių“. Išties labai įdomus būdas pakelti aborigenų lietuvių muzikinį skonį ir kultūrą.

Noriu būti teisingai suprastas: nebūtinai M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondui per kurią nors ministeriją turėtų būti nukreiptas vienai ar kitai „žvaigždei“ skirtos lėšos, bet tegul bent mažutėlis trupinys tenka ir Vydūno sukakties minėjimui valstybės ir vietos bendruomenių mastu. Ar tik ne tas pats gresia Martyno Jankaus 150-ųjų gimimo metinių minėjimui? Man kyla tokių abejonių... Jeigu užbėgu įvykiams už akių ir bus kitaip, tai duok Dieve.

Bent jau mokslo žmonės iš Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto rugpjūčio mėn. numatė surengti Bitėnuose ir kitose Šilutės r. vietose didelę tarptautinę knygotyrininkų konferenciją Martyno Jankaus sukakčiai paminėti. Šioms jau tradicinėmis tapusiomis konferencijoms vadovauja, jas organizuoja prof. Domas Kaunas.

Labai gerai. Galime tik didžiuotis mokslininkais, bet kur valstybės parama ir dalyvavimas? Gerai, kad yra Domas Kaunas, dar vienas kitas panašaus užmojo entuziastas, bet man rūpi valstybės kultūros politika. Aš nematau jos bent kiek veiksmingesnės paramos, neabejoju, kad ne aš vienas. Nejau iš mūsų piliečių renkami mokesčiai tam, kad pinigai „išplauktų“ kaip honorarai užsienio „žvaigždėms“? Tai ar ne geriau tuos „kultūros pinigėlius“ investuoti į savo Tautos kūrybines galias, ar skirti Oskaro Koršunovo teatrui patalpoms įsigyti, M. K. Čiurlionio namams Druskininkuose sutvarkyti, kad pro kiaurą stogą lyjant vaduo nebėgtų, o gal keliems rajonams seniūnijose veikiančioms bibliotekoms sutvarkyti ir t. t...?

Jūs man kaip mokslininkų laikraščio atstovui uždavėte sunkų klausimą. Gerai Jus suprantu: tam tikra prasme dirbame panašų darbą. M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas padeda žmonėms atverti akis ir širdis į jų krašte esančias gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kartu tiems žmonėms suteikiate ir savo pačių vertės pajautimą. Štai pas juos, į vadinamąją provinciją, atvažiuoja prof. Libertas Klimka, parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas, muzikologas Viktoras Gerulaitis, meninio žodžio meistras Petras Venclovas, iškilūs paskaitininkai. Jau nekalbu apie dainininkus ir muzikantus, kurių į tuos renginius atvežate visą „žvaigždyną“.

Vis dėlto svarbiausia mūsų Fondo veikla – bendruomenių žadinimas ir vietos valdžios atstovų spaudimas. Žmonių aktyvinimas, telkimas ir yra svarbiausia mūsų veiklos prasmė.

Šiems metams per valstybės institucijas teikėme keturias paraiškas, iš trijų jau gavome neigiamus atsakymus – vadinasi, mūsų veikla valstybei nereikalinga. Projektus vertinančių institucijų argumentai paprastai standartiški: buvę labai daug paraiškų, todėl jos nespėjančios pateikti išsamaus atsakymo, kodėl vienas ar kitas projektas yra atmestas, kaip jį reikėtų tobulinti ir t. t. Teikėjas niekada nežino, kaip reikia prisitaikyti prie vertintojų kriterijų. Pagaliau ir niekas nežino tų kriterijų. Popierių rašymas ir pats „dalyvavimas“ konkursuose tampa beprasmiu laiko gaišimu.

Vienas iš valdininkų man yra taip pasakęs: padavei paraišką, o toliau dirbk lobistinį darbą… Tai klampi bala, kurios veiklos „principų“ kol kas niekas, taip pat žurnalistai, nesiaiškina. Apie kokias tik reformas nekalbama: sveikatos apsaugos, mokslo ir studijų… Bet kažkodėl apie reformą kultūros sistemoje niekas nė neužsimena.

Nekalba, vadinasi, sistema veikia gerai?

Apie bibliotekininkų, muziejininkų atlyginimų didinimą prabylama, kai pakyla spaudimas „iš apačios“, bet apie gilesnę visos šios sistemos reformą kažkodėl negirdime. Valdininkams ir taip gerai. Kartais pasižiūriu į 1990 m. išleistą storiausią „talmudą“ – Lietuvos kultūros kongresą. Daugybė sprendimų ir nutarimų – ar bent vienas iš jų įgyvendintas? Tai kam tie intelektualai Vilniaus Sporto rūmuose organizavo tą ir paskui dar du Kultūros kongresus (1997 ir 2002 m.), diskutavo, priėmė sprendimus, jeigu tai lieka tik istorijai? Rezoliucijos tik tam, kad būtų priimtos, projektai dėl projektų, galimybių studijos tik tam, kad liktų galimybėmis… Ar tai toks mūsų kultūros visas vyksmas?

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Gelgaudiškio dvaro rūmų vaizdas šiandien

Grupė konferencijos-diskusijos, skirtos Gelgaudiškio dvaro rūmų išsaugojimui, dalyvių; dešinėje – „Mokslo Lietuvos“ pašnekovas
Gintautas Ivinskas