MOKSLASplius.lt

Apie dvasininkijos veiklą seniau ir dabar

Lietuvos istorijos institute vykusios tarptautines mokslines konferencijos „Dvasininkija ir 1863 m. sukilimas buvusiose Abieju Tautu Respublikos žemese“ metu: pirmoje eileje Lietuviu kataliku mokslo akademijos nariai Telšių vyskupas Jonas Algimantas Boruta SJ ir istorikas prof. Antanas Tyla, taip pat Istorijos instituto rankraštyno vedėjas Algimantas KatiliusGegužės 12–13 d. Lietuvos istorijos institute vyko tarptautinė mokslinė konferencija Dvasininkija ir 1863 m. sukilimas buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse. Konferencijos organizatorius – Lietuvių katalikų mokslo akademija, Lietuvos mokslų akademija, Liublino Jono Pauliaus II katalikų universiteto Naujųjų laikų istorijos katedra, Varmijos–Mozūrijos universiteto Olštyne Humanitarinis skyrius, Lenkijos mokslų akademijos Liublino skyrius, suprantama, taip pat ir Lietuvos istorijos institutas.

Be Lietuvos ir Lenkijos istorikų bei kitų šią problemą tyrinėjančių mokslininkų, konferencijoje dalyvavo kaimyninės Baltarusijos istorikai – tai sustiprino konferencijos tarptautinę reikšmę. Inauguraciniame posėdyje dalyvavo ir prakalbas pasakė Lietuvos Respublikos Prezidento patarėja prof. Irena Vaišvilaitė, Telšių vyskupas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys Jonas Algimantas Boruta SJ, šios Akademijos prezidentas, Vilniaus universiteto doc. dr. Paulius Subačius ir kiti asmenys.

Per pertraukėlę į Mokslo Lietuvos klausimus maloniai sutiko atsakyti Jo Ekscelencija Telšių vyskupas Jonas Algimantas BORUTA SJ.


Dialogo svarba

Jūsų Ekscelencija, esate ne toks jau retas konferencijų Lietuvos istorijos institute dalyvis. 2002 m. man teko garbė čia Jus kalbinti poeto ir vyskupo Antano Baranausko 100-sioms mirties metinėms skirtoje konferencijoje, o prieš kelerius metus dalyvavote Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui skirtoje konferencijoje, ją prisiminėte ir savo prakalboje inauguracinio posėdžio metu. Ko gero, kalbant apie 1863 m. sukilimą ir dvasininkijos vaidmenį jame, pakaktų vienos vyskupo Motiejaus asmenybės. O juk dar būtina prisiminti vieną iš sukilimo vadų Lietuvoje kun. Antaną Mackevičių ir daugelį kitų sutanas vilkėjusių patriotų.

Ar prisimintosios ir ši konferencija rodo, kad Lietuvių katalikų mokslo akademija ir Lietuvos istorijos institutas sugeba rasti reikšmingų bendrų temų, ir tai tik sustiprina mūsų istorijos mokslo raišką. Neabejoju, kad ir mūsų savivoką.


Istorijos mokslui Katalikų Bažnyčia visada skyrė ir skiria daug dėmesio, akademinis istorijos mokslas savo žvilgsnį kreipia į tuos pačius visuomenės raidos procesus. Objektyvų vaizdą galima matyti tik tada, kai tuos įvykius, procesus ir problemas tyrinėjame įvairiais požiūriais. Apsiriboję vien pasaulietiniu požiūriu būtume šiek tiek vienpusiški. Juk ir vien bažnytinis požiūris į istoriją būtų vienpusiškas. Norint giliau pažinti istorijos įvykių ir procesų priežastis bei padarinius, kurie kartais jaučiami net mūsų laikais, reikia dialogo.


Ar pastaruoju metu mažėja gana ryški atskirtis tarp Katalikų Bažnyčios ir pasaulietinio mokslo?


Keliais sakiniais būtų gal ne taip paprasta atsakyti. Mūsų šalį pasiekia net ir tie veiksniai, kurie gal tiesiogiai su Lietuva nesusiję, bet atkeliauja iš sekuliarizuotos Europos. Kita vertus, tai pačiai Europai nuolat kyla naujų iššūkių, kai susiduriama, tarkime, su islamo pozicijų stiprėjimu Europoje. Šių problemų niekaip negalima nematyti. Apskritai Europoje kyla religijos veiksnio svarba šiuo metu vykstančiuose ir ypač dabartiniame pasaulyje išryškėjančiuose procesuose. Tai labai aktualios problemos. Kad ir labai norėdami, prieš jas akių užmerkti negalime.


Žmonių psichologija kinta lėčiau už gyvenimą

Prabilote apie labai svarbius dalykus, kurie aktualūs visiems žmonėms – nepriklausomai nuo religinių ir politinių įsitikinimų. Rizikuodamas gal net kiek susiaurinti, vadinasi, neišvengiamai ir supaprastinti pradėtąjį pokalbį, paklausiu štai ko: gal gyvenimas, teikdamas naujus iššūkius, kartu duoda ir tų problemų sprendimo raktą? Galbūt gilesnis istorijos pažinimas mums gali pasiūlyti ne vieną atsakymą ir į dabarties aktualiausius klausimus?


Manau, kad istorijos pažinimas labai praverčia dabarties problemoms geriau suvokti. Psichologiniai žmonių veiklos modeliai, pagal kuriuos veikta praeityje šiandien, savo galios neprarado, jie glūdi žmonių prigimtyje. Ir šiandien daug kas kartojasi, nors ir „paspalvinama“ kitomis spalvomis. Todėl praeities tyrinėjimas bei pažinimas svarbus dabarčiai. Tarkime, carinės Rusijos priespaudos laikais gyvenusių žmonių pažiūros nėra bevertis dalykas, nes atitikimų, panašių tendencijų rasime ir dabar.


Kita vertus, pats sau ir paprieštarausiu, prisimindamas vieno lenkų istoriko pasakytus žodžius: istorija – tai mokslas, iš kurio niekas nieko nepasimoko.


Pasimokyti gal ir sunku, bet suprasti, kodėl buvo pasielgta vienaip, o ne kitaip, juk labai reikalinga ir naudinga.


Tie patys istorijos įvykai, tačiau kaip skirtingai kartais į juos žvelgia Lenkijos, Baltarusijos ar Lietuvos istorikai. Šioje konferencijoje taip pat galima įžvelgti tam tikrų požiūrio skirtumų, nors aštrių kampų juk niekas nesiekia eskaluoti.


Iš tikrųjų taip. Įžangos žodyje aš mėginau į tai atkreipti dėmesį. Lenkai nejautė tokio kultūrinio ir tautinio atotrūkio tarp savo diduomenės ar inteligentijos ir tautos. Ta pati kalba, maždaug ta pati kultūra. Lietuvoje buvo kitaip, vadinamasis elitas kalbėjo kita kalba negu sodiečiai, faktiškai tai buvo kitos kultūros žmonės. Dar sudėtingiau buvo Baltarusijoje, kur pati liaudis kultūriniu požiūriu buvo nevienalytė, visuomenė susiskaidžiusi, o prieštaravimai tarp katalikybės ir stačiatikybės buvo gana ryškūs. Tada tos pačios tautos žmonėms iškyla labai daug skirtingų problemų.