MOKSLASplius.lt

Apie dvasininkijos veiklą seniau ir dabar

Manau, būtų įdomu panagrinėti, kaip XIX a. viduryje į liaudį atsigręžė ir Lenkijos Katalikų Bažnyčia.Ne vien elitas jau buvo dėmesio centre, bet ir paprasti žmonės. Šios problemos nagrinėjimas būtų labai įdomus ir mums, lietuviams, nes iškylančios paralelės padėtų geriau suprasti vyskupo Motiejaus Valančiaus poziciją 1863 m. sukilimo atžvilgiu.


Dar daug nepadarytų darbų

Iš šios konferencijos skaitytų pranešimų akivaizdu, kad modernios lietuvių tautos formavimuisi XIX a. antrojoje pusėje labai svarbus buvo lietuvių dvasininkijos vaidmuo. Kaip Jums, Ekscelencija, atrodo, ar mūsų visuomenėje tas vaidmuo teisingai suvoktas ir įvertintas? O gal tebesame kelyje į gilų, objektyvų tų labai sudėtingų visuomeninių, politinių ir kitokių procesų supratimą.


Lietuviška tautinė kultūra gana plačiai tyrinėta, bet dvasinės, religinės kultūros palaikymui, socialinio teisingumo vykdymui skirtų tyrimų dar labai maža. Praeityje jie buvo fragmentiški, gilesnio požiūrio nėra, ypač palyginti su tomis tendencijomis, kurios XIX a. antrojoje pusėje reiškėsi Vakaruose.Lietuvių katalikų mokslo akademijos nariai kunigas Vaclovas Aliulis MIC, šios Akademijos prezidentas Paulius Subačius ir Telšių vyskupas Jonas Algimantas Boruta SJ per konferencijos pertrauką


Turite mintyje popiežiaus Leono XIII 1891 m. paskelbtą encikliką „Rerum novarum“, skirtą socialiniams klausimams spręsti?


Taip pat ir prie šios enciklikos vedusias tendencijas. Vakaruose plitusios socialinio gyvenimo idėjos vienaip ar kitaip pasiekdavo ir Lietuvą. Tų idėjų užuomazgų būtų galima pastebėti ir vyskupo Motiejaus Valančiaus skelbto blaivybės sąjūdžio veikloje. Tai buvo ne tik blaivybės ir moralės problemų sprendimas, bet ir mėginimas spręsti socialines problemas. Tai štai tokių tyrinėjimų trūksta, kaip ir siekio įdėmiau pažvelgti į dabartinę visuomenę. Dažnai į blaivybės veiklą žvelgiama su pašaipėle. Jeigu būtų atliktos solidesnės istorinės tų XIX a. antrosios pusės procesų studijos, tai lengviau būtų spręsti ir dabarties problemas.


Suprantu, kad daug nepadarytų darbų laukia mūsų istorijos ir sociologijos mokslo. Tačiau ar dabartinė dvasininkija kartais šiek tiek nenusišalina nuo socialinių klausimų? Juk nelabai girdimas mūsų aukštųjų hierarchų ir paprastų kunigų balsas, smerkiantis kad ir tą didžiulę takoskyrą tarp labai gerai uždirbančių ir vos suduriančių galą su galu? Kažkaip neteko girdėti, kad kunigas per pamokslą pasmerktų bendrovės vadovą, uždirbantį 10–15 kartų daugiau negu jo pavaldinys. O juk socialiai ir morališkai tokia takoskyra nenormali.


Šių problemų išties mažai paisoma. Bet šiuo metu pirmiausia reikėtų subalansuoti su girtavimu susijusią rinką. Jeigu šios problemos neegzistuotų, tai bent kraštutinio vargo nebūtų. Juk ne paslaptis, kad prasigėrę jaunuoliai, net ir gyvendami atskirai nuo tėvų pensininkų, atima iš jų pensijas, prageria paskutinius savo mažamečiams vaikams valstybės skiriamus pinigėlius. Reikėtų galvoti, kaip paskirstyti lėšas, ar ieškoti kitų būdų, kad net ir tos mažos lėšos nepatektų į alkoholikų rankas.


Gerų ketinimų ir realių galimybių priešprieša

Esame įpratę piktintis valdžia, Seimu, bet daug kas pačių žmonių rankose. Dvasininkijai, kaip ir visiems inteligentams, nederėtų kratytis atsakomybės.


Šiandien kunigų padėtis gana sudėtinga, nes jie nepriklauso pasiturinčiųjų luomui. Jeigu verslas nepaaukoja, iš paprastų žmonių surinktų lėšų kunigai tikrai nenudirbs jokių darbų bažnyčioje ir parapijoje. Kunigai susaistyti su aukų davėjais. Yra buvę, kai kunigai mėgindavo užstoti darbininkus, atlikti jiems nebūdingą tarsi profesinės sąjungos vaidmenį, tuojau pat pajusdavo spaudimą: jeigu kunigas taip kalbės, mūsų interesams kenks, tai ir mes ieškosime būdų, kaip pristabdyti to ar kito kunigo pradėtą veiklą.


Amžina gerų ketinimų ir realių galimybių priešprieša. Kaip Jums atrodo, ar įmanoma mūsų laikais būti idealistu, siekti aukštų dvasinių vertybių pragmatizmo reikalaujančiame gyvenime? Juk materialiosios vertybės šiandien labai dažnai gožia visus idealus?


Tai gal nėra vienareikšmis dalykas, nes ir materializmas ne visada yra vien asmeninis. Juk daug gražaus daroma ir kitų gerovei. Kartais siekiant aukštų reikalavimų tenka pradėti pragmatiškai skaičiuoti: jeigu skelbsiu vien aukštas tiesas ir reikalavimus, teks atsisakyti parapijos namų, teks uždaryti parapijos senelių namus... Tų „jeigu“ dažniausiai iškyla labai daug. O parapija besirūpinančiam kunigui kažkaip tenka rasti bendrą kalbą su verslo atstovais.


Jums leidus, atsigręžkime į mokyklą – viduriniąją ir aukštąją. Ar mūsų jaunimas nėra auklėjamas pernelyg pragmatiškai, kai sutelkus dėmesį į kompiuterius ir naujausiasias technologijas iš kasdienybės kartais ir nepastebimai išstumiami gilesni kultūriniai žmogų ugdantys pradai? Netenka girdėti, kad mūsų gimnazijos ir aukštosios mokyklos turėtų gyvenimui rengti ne vien apsišvietusį pilietį ar specialistą, bet pirmiausia inteligentą. Suprantu, rinkos ekonomika ir globalizacija reikalauja konkuruoti ir tam mūsų jaunuomenė turi būti parengta, tačiau apima ir tam tikras nerimas. Vertinamas ne dėstytojas, ne šiaip profesionalas ar asmenybė, bet sugebantis dalyvauti pelningame projekte, „pramušti“ lėšų (kartais ne patiems reikalingiausiems dalykams). Ar toks dalyvavimas svarbiausiame projekte, kurio vardas Gyvenimas, ir yra tai, dėl ko žmogus ateina į šį pasaulį?


Pirmiausia reikia atvirai apie visa tai kalbėti. Noriu tikėti, kad šias problemas pajaus, pradės suvokti ir platesnė visuomenė, pirmiausia gal net kitose Europos Sąjungos šalyse. Juk daugybė svarbių idėjų mūsų kraštą pasiekdavo per kitas šalis. Taip buvo mūsų istorijoje. Deja, kol kas daugiau dėmesio kreipiama į kai kurias periferines problemas – homoseksualų, jų šeimų gyvenimo reikalus, jų įsitvirtinimą visuomenėje ir panašiai, o svarbiausi, esminiai žmogaus gyvenimo ir būties klausimai nutylimi, apie juos tarsi net baisu užsiminti.


Taigi šiandien mūsų dvasininkijai iškyla dar sudėtingesnės užduotys, nes pačiai Europos Sąjungai būdingas spartus materialėjimas, sukimas „amerikietiško gyvenimo būdo“ keliu, o jis ne visada mums priimtinas. Ar Jūsų Ekscelencija nemano, kad kai kurios mus pasiekiančios „novacijos“ iš Vakarų maža ką bendro turi su krikščioniškosiomis vertybėmis ir krikščionišku gyvenimo būdu?


Toms pagundoms atsispirti šiandien mums visiems yra viena svarbiausių užduočių. Bet tam reikia telkti pastangas ir norėti pasipriešinti visam tam, kas yra svetima mūsų tradicijoms, įprastam gyvenimo būdui ir nuo seno susiklosčiusioms vertybėms.


Dėkoju už pokalbį.


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas



Nuotraukose:
Lietuvos istorijos institute vykusios tarptautines mokslines konferencijos „Dvasininkija ir 1863 m. sukilimas buvusiose Abieju Tautu Respublikos žemese“ metu: pirmoje eileje Lietuviu kataliku mokslo akademijos nariai Telšių vyskupas Jonas Algimantas Boruta SJ ir istorikas prof. Antanas Tyla, taip pat Istorijos instituto
rankraštyno vedėjas Algimantas Katilius 
Lietuvių katalikų mokslo akademijos nariai kunigas Vaclovas Aliulis MIC, šios Akademijos prezidentas Paulius Subačius ir Telšių vyskupas Jonas Algimantas Boruta SJ per konferencijos pertrauką

BPD  EU  Mokslas. Mokslininkai. Visuomenė