Zenonas Ivinskis: „Tauta privalo save realizuoti valstybėje“

Negalime neigti lenkų ir rusų kultūros įtakos lietuvių tautos kultūrai, būtų neteisinga tas recepcijas atmesti. Tačiau teisingai sakė Konstantinas Jablonskis, kad negalima tvirtinti, jog gyvenome vien iš, pavyzdžiui, vokiškų skolinių. Bet kad tų skolinių būta – nėra jokių abejonių.

Taip pat lietuviai nemažai „paskolino“ kaimyninėms tautoms. Kad ir tokie lietuviški žodžiai, kaip kumpis, skilandis. Baltarusiams nepavyko išsiversti šių žodžių į savo kalbą, ir jie savo senuosiuose raštuose užrašė tuos lietuviškus žodžius. Vadinasi, lietuviški kumpiai ir skilandžiai kaimyninių tautų buvo vertinami. Panašiai kaip ir litovka, kosa litovskaja – lietuviški dalgiai, žinomi visoje carinės Rusijos imperijoje.

Paskutinė Lietuvos Herodoto valia

Jis buvo tarptautinės istorikų bendrijos pripažintas narys, nuolatinis įvairių tarptautinių konferencijų ir istorikų kongresų dalyvis. Jam teko tuose renginiuose ir kalbas sakyti, tad drąsiai galiu teigti, kad jis ne vien Lietuvos, bet tarptautinio lygmens mokslininkas.

O kaip šiandien? Tik per sukaktis ir prisimenamas?

Šiandien istorikams nėra reikalo kartoti to, ką yra padaręs Ivinskis, o jis padarė daug. Svarbiausia, kad viską, ko ėmėsi, darė tiksliai, gerbdamas istorijos faktą – dokumentinį, archyvinį, kronikinį. Jau nekalbu apie koncepcijas, kurias iškėlė ir kurių laikėsi Ivinskis. Tai, ką mokslininkas yra padaręs, iš šaltinių išrankiojęs – be šito joks istorikas ir šiandien negali apsieiti. Mums neverta iš naujo išradinėti dviračio, jeigu moksle tą yra padaręs Ivinskis.

2001 m. Zenono Ivinskio palaikai iš Vokietijos buvo pervežti į Lietuvą ir perlaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse. Z. Ivinskio žmona Paulina Ivinskienė ir sūnus Kęstutis įvykdė paskutinę Lietuvos Herodoto valią.

Man teko dalyvauti perlaidojimo ceremonijoje.

Į Tėvynę grįžo Ivinskio kūnas, o jo dvasia niekada ir nebuvo apleidusi Lietuvos. Nors nuo 1944 m. vasaros iki mirties 1971 m. jam ir teko gyventi Vakaruose.

Kad niekada nebuvo atsiskyręs nuo Lietuvos, ypač ryškiai rodo Ivinskio korespondencija su Konstantinu Jablonskiu. Labai ilgėjosi Lietuvos, net buvo linkęs pripažinti tai, kas vyko sovietinės Lietuvos moksle, kultūroje. Jis Jablonskio prašė atsiųsti jam įvairių leidinių, literatūros istorijai ir savo rašomiems istorijos dalykams. Taigi jis sugebėjo įvertinti ir tai, kas sugebėta padaryti to meto sovietinėje Lietuvoje.

Vadinasi, Ivinskio įtaka to meto Lietuvos istorijos mokslui nebuvo nutrūkusi. Per K. Jablonskį Ivinskio idėjos ir darbai turėjo įtakos Juozui Jurginiui, o per pastarąjį – ir jaunajai Lietuvos istorikų kartai.

Žinoma, tos Ivinskio įtakos būta, nors oficialiai šis vardas Lietuvos istorijos mokslui ir buvo tabu. Jo raštai buvo uždaryti į „specfondą“ ir juos skaityti buvo galima tik gavus atitinkamą leidimą. Buvo siekiama šį vardą ištrinti iš Lietuvos mokslo, bet be oficialių buvo ir slapta daromų dalykų – įvairiais keliais mūsų istorikus pasiekdavo Vakaruose Ivinskio spausdinamos knygos ir straipsniai.

Stinga Lietuvos Bažnyčios istorijos tyrinėjimų

Kiek man žinoma, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos darbuotojai rengiasi važiuoti į Plungę, kur vietos valdžia minės Z. Ivinskio 100-mečio sukaktį.

Kaip apibūdintumėte šią parodą Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje?

Labai gausi ekspozicija, surinkti ir parodyti jo darbai. Per atidarymą kalbėjo istorikai prof. Antanas Tyla ir dr. Rimantas Miknys, teko ir man tarti žodį. Labai svarbu, kad Z. Ivinskio darbai nebūtų pamiršti, kad jaunieji istorikai juos studijuotų. Reikia siekti, kad nuo istorikų darbo stalo jo knygos nedingtų.

Likimas nubloškė Ivinskį į Vakarus, ne savo valia pasitraukęs jis sugebėjo daug padaryti, kad ir tyrinėdamas Vatikano archyvus. Dabar aplinkybės gerokai palankesnės, galime savo jaunus istorikus siųsti tyrinėti kitų valstybių archyvus, tik kažkaip nelabai girdėti, kad kas darbuotųsi Vatikano, Vokietijos, Švedijos ar Čekijos archyvuose.

Jūratė Kiaupienė nuvyksta į Vieną, kai ką reikšmingo mūsų istorijos mokslui jai pasiseka rasti, bet kad kas Vatikano archyvuose dirbtų, bent jau aš nežinau. Po Pauliaus Rabikausko, Antano Liuimos, Pauliaus Jatulio ir Zenono Ivinskio mirties nėra kas gerai toliau pajudintų Vatikano archyvus. Apskritai kiek užmiršti Lietuvos Bažnyčios istorijos tyrinėjimai, lyg nuslopęs dėmesys šiai tyrimų krypčiai, o Vatikano archyvai kaip tik su šia tyrinėjimų kryptimi ir turėtų būti siejami. Atskiro dėmesio nusipelno Lietuvos jėzuitų istorijos tyrinėjimai.

Juolab, kad šiemet sukanka 400 metų, kai buvo įkurta Lietuvos jėzuitų provincija.

Kai kurie jėzuitai darbuojasi, bet jie daugiau studijuoja sielovados, o ne istorijos dalykus. Tenka ypač apgailestauti, kad nebėra šaltinių publikacijų nei studijų iš Vatikano archyvų.

Būtų puiku, kad teologijos mokslus baigiantys jauni mokslininkai pasuktų istorijos tyrinėjimų keliu. Ar ne jiems ir kibti į Lietuvos Bažnyčios istorijos tyrinėjimus?

Duok Dieve, kad taip ir įvyktų, bet kol kas apie tokį jaunų žmonių indėlį į tokius tyrinėjimus nieko negaliu pasakyti. Tyrinėtini ne vien Vatikano, bet ir Baltarusijos, Lenkijos archyvai, kur Lietuvos istorijos mokslui galima rasti daug medžiagos.

Linkėjimas

Žinoma, istorijos mokslas nestovi vietoje, bet Ivinskio darbai yra ilgaamžiai, gerai funduoti istorijos faktais, šaltinių žinojimu. Vargu ar dar keliasdešimt metų Ivinskio tyrimų rezultatai bus bent kiek ryškiau koreguotini. Bent aš nematau tokių jėgų, kurios sugebėtų tai padaryti. Kai kurie istorikai mėgino Lietuvos istorijoje iki Vytauto mirties kai kuriuos dalykus naujai komentuoti, bet aš tas pastangas vertinčiau santūriai.

Norint koreguoti Ivinskį, reikėtų patiems pasiekti bent jau Ivinskio lygį?

Mėginama teigti, kad Ivinskis nelabai giliai žinojo istorijos šaltinius, daugiau rėmėsi istoriografija, girdi, nauji šaltiniai gali pakeisti požiūrį į daugelį dalykų, mėginama pateikti ir savus teiginius. Juos vertinčiau atsargiai, dar nežinia, ar naujos hipotezės bus priimtos ir įtvirtintos istorijos moksle. Juolab negalėčiau pritarti atsargiems priekaištams Ivinskiui, kad jis negalėjo nuspėti, kokius atradimus padarys mūsų istorijos novatoriai, praėjus keliems dešimtmečiams po jo mirties.

Jus patį, gerbiamasis Profesoriau, galima pasveikinti, nes artėjant Žalgirio mūšio 600 metų sukakčiai Lenkijoje ketinama išsiversti Jūsų knygą „Žalgirio mūšis“.

Buvo žadėta atsiųsti sutartį, bet kol kas nei sutarties, nei kokio kito ženklo negavau. Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Rimanto Budrio iniciatyva padariau savo knygos Žalgirio mūšis santrauką, maždaug 100 puslapio kompiuterinio teksto, kurį rengiamasi versti į anglų ir vokiečių kalbas. Bus iliustruota knygelė, lietuvių kalba turėtų šiemet pasirodyti.

Bus trečia Jūsų Žalgirio mūšiui skirta knyga, dvi jau išleistos. O lenkai įsidrąsina versti ir kitas Lietuvos istorikų knygas.

Taip, 2007 m. Lenkijoje išėjo Edmundo Rimšos knyga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai, kiek anksčiau pasirodė J. Kiaupienės, Z. Kiaupos ir A. Kuncevičiaus Lietuvos istorija, Egidijaus Aleksandravičiaus ir Antano Kulakausko Lietuva carų valdžioje.

Tikriausiai netrukus tarp šių knygų minėsime ir Jūsų parašytąją „Žalgirio mūšis“. Kad visos tos knygos pasirodytų, tegul ir netiesiogiai, bet įtakos turėjo ir Zenono Ivinskio veikalai, jo formuotas lietuvių jaunosios kartos istorikų požiūris į istorijos mokslo tyrinėjimus.

Galiu tik pageidauti: duok Dieve, kad ateityje turėtume tokių istorikų, koks buvo Zenonas Ivinskis, ir kad jie tiek nuveiktų mūsų krašto istorijos ir kultūros naudai.

Lieka tik pritarti ir padėkoti už šį pokalbį.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas