„… nes mokslas yra šviesa“

Pats laikas suteikti žodį laureatams. Kaip visada subtilaus humoro nestokojantis Juras Požėla pripažino, kad Nacionalinės premijos komitetas neapsiriko, skyręs premiją puslaidininkių fizikos mokslo atstovams. Panašios premijos nekrinta iš dangaus. Akademikas taikliai pastebėjo, kad dar savo mokslinės karjeros pradžioje tiek jis pats, tiek kiti Lietuvos fizikai pateko į labai gerą „kompaniją“ – pasaulio fizikai tuo metu „šturmavo“ puslaidininkių fizikos aukštumas. Pats J. Požėla savo mokslininko kelią pradėjo tada, kai buvo išrastas tranzistorius, o mokslas vystėsi taip sparčiai, tarsi pats būtų tapęs greitaveikos procesų dalimi: maždaug kas treji metai šioje tyrinėjimų kryptyje pasaulyje buvo nuveikiama tiek, kiek ligi tol per visą tyrinėjimų istoriją. „Ant bangos“ atsidūrė ir Lietuvos puslaidininkių fizikos tyrinėtojų darbai. J. Požėla labai vertina jam tekusią galimybę dirbti kartu su žymiausiais tos krypties tyrinėtojais pasaulyje, o mes vertiname profesoriaus gebėjimą niekada nepamiršti pirmtakų ir tų, kurie buvo greta mokslinio pažinimo kelyje. Tai siejasi ir su Niutono mintimi: savo laimėjimus jis aiškino tuo, kad stovėjęs ant tvirtų pirmtakų pečių.
Mūsų fizikos grandas taip įvertino savo jaunojo kolegos darbus: A. Žukauskas savo kaip tyrinėtojo veiklą pradėjo tada, kai fizikoje vyksta nauja pakilimo banga. Mūsų laikams būdinga tai, kad fizikos mokslo laimėjimai labai spėriai diegiami ir stebėtinai greitai pradedami naudoti gyvenime ir buityje. Didžiausia Lietuvos puslaidininkių fizikos sėkme J. Požėla vadina tą faktą, kad mūsų mokslininkams teko bendradarbiauti su iškiliausiais kitų šalių mokslininkais, pavyko sutelkti talentingų puslaidininkių fizikos tyrinėtojų komandą. Lietuvos fizikos mokslas šiandien yra ne provincinio lygmens, bet išlieka pasaulinių tyrinėjimų avangarde. Šia prasme, toliau savo mintį plėtojo J. Požėla, mūsų fizikai neapvylė savo pirmtakų ir mokytojų – akademiko Povilo Brazdžiūno, Adolfo Jucio ir kitų, kurie svajojo, kad Lietuvos fizikos mokslas turėtų užimti garbingą vietą tarp kitų mokslų. Dabartiniai Lietuvos fizikai ir yra jų darbų tęsėjai.

 

 

Pasak Antano Žukausko, puslaidininkių fizika esąs ypatingas mokslas – visi naudojasi šio mokslo laimėjimais, bet mažai kas supranta jo reiškinius, nedaug kas ir gilinasi. Tai sritis, kurioje dirbant galima rasti labai neįprastų dėsnių. Regis, pačiam A. Žukauskui pavyko atrasti ir tokį „dėsnį“: fizikams svarbu nepersistengti, geriau pusę laiko dirbti, o likusį laiką laidyti juokelius – būti savotiškais „pus-laidininkiais“. A. Žukausko lūpose tie juokeliai tinka, nes dar studijų metais Fizikos fakultete su bendraminčiais jis vadovavo garsiųjų Fizikų dienų renginiams, kai kartą per metus Melagio dienos garbei iš miego prikėlę ir pažaboję dinozaurą fizikai per visą miestą iš Saulėtekio alėjos važiuoja į senosios Alma mater rūmus žavėtis filologių grožiu.
Kalbėdamas rimtai, A. Žukauskas pasakė, kad jų premijos paskyrimas sutampa su šviesos revoliucijos pradžia puslaidininkių tyrimuose. Vaizdžiai tariant, šios srities darbuotojai stengiasi sukurti kuo daugiau šviesos pasaulyje. Apskritai reikia siekti, kad aplinkui būtų kuo šviesiau įvairiom prasmėm. Lietuvai kyla vis naujų iššūkių, mūsų šalį pasiekia milžiniškos ES Struktūrinių fondų lėšos. Jomis ir reikia aprūpinti perspektyviausius mokslo centrus, kitaip tariant, reikia vadovautis nuostata, kad mokslas yra šviesa. Tad visus mokslininkus ir kolegas A. Žukauskas kvietė nešti šviesą visuomenei, verslui, kad visa tai taptų Lietuvos kultūros dalimi.

 

 

 

Už mokslo ir verslo bendradarbiavimą teikiama Partnerystės pažangos premija. Šiemet jos mecenatas buvo AB Lietuvos draudimas. Premiją įteikė generalinis direktorius Kęstutis Šerpytis.
Šiai premijai buvo nominuota išties iškilių ir pasaulyje žinomų mokslininkų, tad Premijos skyrimo komitetas pateko į gana keblią padėtį. Komiteto pirmininkas net pasitelkė akad. Ramutį Bansevičių, kad šis paaiškintų komiteto narių sprendimo logiką. Apsispręsti, matyt, išties nebuvo lengva, nes šie mokslininkai dirba tarpdisciplininėje srityje ir jų gauti rezultatai gali būti naudojami ne vienoje veikloje. Galima tik apgailestauti, kad šių pretendavusiųjų į premiją pavardės taip ir liko paslaptis, nors, be abejo, tai būtų sutvirtinę Lietuvos žmonių pasitikėjimą šalies mokslu. Gerai bent tai, kad R. Bansevičius pagarsino sritis, kur buvo panaudoti tų darbų rezultatai – Ignalinos atominėje elektrinėje, žemės ūkyje, pramonėje, net medicinoje. Po ilgų diskusijų komitetas apsistojo ties tarpdisciplininiu darbu, kurio įvertinimas turėtų skatinti ir kitus mokslininkus panašiems tyrimams.
Skelbiamas Partnerystės pažangos premijos laureatas – tai prof. habil. dr. Rymantas Jonas Kažys, Kauno technologijos universiteto mokslo prorektorius. Jis šia garbinga premija įvertintas už ultragarsinių matavimų ir diagnostikos technologijos sukūrimą ir proveržį iki Europos mokslinių tyrimų bei taikymo erdvių. Iš anksto parengtame televizijos reportaže pristatomas R. J. Kažio darbų pritaikymas Ignalinos AE. Bet kokius pokyčius elektrinėje matuoja daugybė prietaisų. Tačiau ypač svarbūs branduolinio kuro kanalai, laikomi griežčiausiai saugomoje zonoje. Veikdami reaktoriaus viduje 20 m ilgio kanalai po tam tikro laiko gali deformuotis, suplonėti jų sienelės. Tai nesaugi zona, todėl labai svarbu stebėti ir laiku pamatyti, kad vyksta jų viduje, nustatyti, ar neprasidėjo kanalų sienelių deformacija. Štai čia į pagalbą ir ateina ultragarsas. Jis prasiskverbia į tiriamojo objekto vidų, atsispindi nuo kliūčių ir grįžta atgal, nešdamas atsispindėjusį vaizdą. Tik tai yra ne optinis, bet akustinis vaizdas, teikiantis informaciją apie kuro kanalų sienelių būklę.
Profesoriaus R. J. Kažio vadovaujama tyrinėtojų grupė sukūrė pirmą pasaulyje prietaisą, kuris leidžia matyti ir kontroliuoti, kas vyksta kanalų sienelėse ir viduje. Naujosios ultragarsinės matavimo technologijos praverčia ne tik atominėje elektrinėje. Šios technologijos taikomos daugeliui kitų objektų – naftos platformų ir vėjo jėgainių konstrukcijoms tikrinti, taip pat daugybėje kitų technikos sričių. Todėl R. J. Kažys ir apdovanotas Partnerystės pažangos premija. Mokslininko tarptautinį autoritetą sutvirtina septyni patentai, gauti įvairiose pasaulio šalyse.
Savo kalboje R. J. Kažys neslėpė susijaudinimo, kad gavo premiją kartu su mūsų fizikos grandu Juru Požėla. Prieš 50 metų kitas žymus fizikas Kazimieras Baršauskas, pirmas Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) rektorius, pradėjo pirmus kuklius eksperimentus su ultragarsu. Tada atrodė mažai tikėtina, kad visa tai pavirs svarbiomis technologijomis, kurios nuo žmogaus organizmo diagnostikos reikmių buvo išplėtotos iki atominių reaktorių diagnostikos ir daugybės kitų sričių. R. J. Kažys išreiškė savo padėką ilgus metus kartu su juo dirbusiam talentingam ir entuziastingam kolektyvui, su kuriuo pavyko įveikti visus sunkumus.

 

 

 

 

Trečioji tą vakarą įteikta premija buvo skirta Kultūros pažangai. Ja apdovanojami kūrėjai, kurie ne šiaip savo talentu džiugina žmones, bet ir formuoja mūsų vertybių sistemą, ugdo ištisas kūrėjų kartas.
Kultūros pažangos premiją teikia leidykla Alma littera, o šią kilnią misiją atliko leidyklos generalinis direktorius Arvydas Andrijauskas. „Mes galime turėti daug pinigų, būti atradę daug mokslinių naujovių, bet kokie skurdūs būtume be savo kultūros“ – retoriškai svarstė A. Andrijauskas. Jo žodžiai derėjo su prieš tai vakaro vedėjo Jurgio Damaševičiaus primintais Bertoldo Brechto žodžiais: „Visos meno rūšys skirtos didžiausiam iš menų – menui gyventi žemėje.“
Savo ilgamete kūryba, įtaigiu meniniu žodžiu gyventi šiame žemės lopinyje, kuris vadinamas Lietuva, mus mokė poetas Justinas Marcinkevičius. Kaip tas jo poemos Mažvydas, įkūnytas aktoriaus Vytauto Paukštės, jis mokė po raidę tarti Lietuvos vardą daugybę kartų. Tarti taip, kad sausakimšoje teatro salėje tvyrodavo toks stiprus įtampos laukas. Jis vėliau – Sąjūdžio metais – išplito po visą Lietuvą... Todėl tikra mūsų dvasios Sąjūdžio pradžia būtų galima laikyti Justino Marcinkevičiaus trilogijos Mindaugas, Mažvydas ir Katedra sukeltas vibracijas žmonių sielose. Neįmanoma Lietuvos Atgimimo įsivaizduoti be šios Justino Marcinkevičiaus trilogijos.

Ne ką mažiau vibracijų kone viso pasaulio žiūrovų širdyse ir protuose kėlė Eimunto Nekrošiaus spektakliai. Taigi Nacionalinės pažangos premijos 2008 m. laureatais paskelbti du kūrėjai, be kurių neįsivaizduojama Lietuvos kultūra. Poetas Justinas Marcinkevičius – už svarų indėlį į lietuvių poetinę kultūrą ir tautos tapatybės stiprinimą, režisierius Eimuntas Nekrošius – už originalias užsienio ir lietuvių klasikos kūrinių interpretacijas.
Kodėl Eimunto Nekrošiaus spektakliai dažniau rodomi užsienio šalyse, o ne Lietuvoje? Italija, Rusija, Lenkija, Belgija, Korėja ir daugelis kitų šalių žavėjosi lietuvio režisieriaus teatro magija. Ji žmones jaudino ir jaudina nepriklausomai nuo santvarkų lūžių, geografinės padėties Žemės rutulio vietoje, nes tai yra didžio humanisto ir menininko labai savita, žmoniją jaudinanti kūryba. E. Nekrošius kuria savo pasaulį, kuris reikalingas visiems, nes jame žmonės atranda save – savo jausmus, išgyvenimus, rūpesčius, nuojautas, nerimą, džiaugsmą ir amžinai nepasotinamą dvasios alkį. Hamletas, Faustas, Makbetas – tai tik keli Eimunto Nekrošiaus spektakliai, kurie jau tapo pasaulinės teatro klasikos dalimi.
Eimunto Nekrošiaus gyvenimo ir kūrybos ritmas toks įtemptas, kad jis negalėjo atvykti ir į Nacionalinės pažangos premijos teikimo ceremoniją. Kultūros pažangos premija jam bus įteikta vėliau.

Tarti žodį kviečiamas Justinas Marcinkevičius. „Esu labai sujaudintas ir pagerbtas mokslo ir verslo žmonių…“ Po šių žodžių – ilga pauzė… Poetas nebaigė kalbos, sutrikus širdies ritmui atsidūrė kardiologų Vytauto Sirvydžio ir Giedriaus Uždavinio rankose. Negalėjo ateiti ir nusifotografuoti bendrai laureatų nuotraukai.
Kiek mums žinoma, šiuo metu Justinas Marcinkevičius jaučiasi gerai.
Meninę renginio dalį atliko Kauno miesto simfoninis orkestras, vadovaujamas Modesto Pitrėno, tarptautiniuose konkursuose jau spėjusi pagarsėti Lietuvos vaikų ir jaunimo centro vokalinė grupė „Kivi“ (vadovė Danguolė Aukselienė), pradėjusi renginį Lietuvos Respublikos himnu. Vokalistams atstovavo Joana Gedmintaitė, o partnerystės idėją plėtojo Aistė Smilgevičiūtė su Roku Radzevičiumi bei Linas Adomaitis su Eurika Masyte.

Nuotraukose:

Nacionalinės pažangos premijos komiteto pirmininkas akad. Benediktas Juodka sveikina premijos laureatus ir komiteto narius

Vilniaus universiteto mokslo reikalų prorektorius prof. Jūras Banys su žmona Jolanta, Nacionalinės pažangos premijos laureatas prof. Artūras Žukauskas su žmona Rita ir Fizikos fakulteto dekanas prof. Vytautas Balevičius su žmona Rūta

Kurkime ateitį drauge!