„… nes mokslas yra šviesa“
Nacionalinės pažangos premijos simbolis – didžiulis tetraedras – jau trečius metus iš eilės papuošė Vilniaus universiteto Didįjį kiemą. Tetraedro keturias viršūnes Premijos iniciatoriai aiškina gana išmoningai: aukščiausia viršūnė simbolizuoja visuomenę, o kiti trys susikirtimo taškai – tai mokslas, verslas ir kultūra. Pastarosios trys sritys išreiškia bendradarbiavimą visuomenės pažangos labui. Daug kartų sumažintos tetraedro skulptūrėlės buvo įteiktos ir šių metų premijos laureatams. Skulptūrėlės kraštinėse išgraviruoti lotyniški žodžiai curiositas, sensualitas ir demonstratio (smalsumas, juslumas ir parodymas). Šiais žodžiais, tik italų kalba, didysis Leonardas kalbėjo apie kūrybos esmę, kuri neįmanoma be pasaulėjautos, daiktų tarpusavio ryšio ir gamtos stebėjimo, kitais žodžiais tariant, be smalsumo, ypatingos pajautos ir tikslingo idėjų įgyvendinimo. Kam geriau už genialųjį Renesanso epochos mokslininką ir menininką šitai buvo žinoti.
Po paslapties skraiste
Gyvename kitoje epochoje, tad šiandien nėra paprasta pirmapradiškai suvokti tų pačių sąvokų prasmę, kaip jas suprato Leonardas. Net patį šį genijų, kaip ir krikščionybės istoriją, jau suvokiame per Deno Brauno (Dan Brown) knygos Da Vinčio kodas mistifikacijas – literatūros kūrinio galia veikti žmonių jausmus ir protus. Matyt, pačioje žmogaus prigimtyje glūdi paslapties troškimas.
Kad tikrai glūdi, galima beveik neabejoti, antraip, kam tokiu tankiu paslapties šydu nuo visuomenės paslėpti visą premijai pateiktų darbų vertinimo, svarstymų eigą ir net tvarką. Premijos komitetas paskelbė, kad nuo šiol orientuosis į Nobelio premijos komiteto darbo principus. Jis, kaip žinia, nekomentuoja savo premijai pateiktų autorių darbų ir svarstymo eigos. Kadangi išsamesnių paaiškinimų nebuvo pateikta, prasidėjo spėliojimų ir hipotezių metas, kai kur ėmė kaisti aistros. Vargu ar einant į žinių visuomenę, siekiant skaidrumo ir atvirumo šiandien geriausias pavyzdys – Alfredo Bernhardo Nobelio (1833–1896) testamentas, kurio valia 1901 m. įsteigta jo vardo premija. Žinoma, niekas nekvestionuoja Nacionalinės pažangos premijos steigėjų valios ir teisės patiems rinktis būdus, kaip premijai pateiktųjų kandidatų darbai turi būti svarstomi, vertinami, kaip turėtų būti išrinkti ir pagerbiami laureatai. Tačiau tada ir visuomenė turi teisę į savo nuomonę – pritarti ar nepritarti numatytai tvarkai.
Galima numanyti, kad Premijos komiteto nariai taip tikisi šiek tiek palengvinti sau gyvenimą, būti mažiau kritikuojami ir veikiami. Tad savo sprendimui pagrįsti galėtų rasti ne vieną pavyzdį, kad pasaulyje daug kur taip daroma. Antai renkant popiežių, kardinolai uždaromi Siksto koplyčioje, slapta balsuoja, ir niekas nesužino, kaip buvo svarstoma, sprendžiama ir nusprendžiama. Tokią tvarką Ubi periculum konstitucijoje nustatė popiežius Grigalius X dar XIII amžiuje, taip tęsiasi ir XXI amžiuje. Tik ar Nacionalinės pažangos premijos kandidatų svarstyboms geriausiai tinka XIII a. kardinolų konklavos pavyzdys?
Pasaulyje esama visko, tad net menkiausią žingsnį galėtume patvirtinti pasaulio pavyzdžiais. Šią demagogijos formą puikiausiai yra įvaldę kai kurie mūsų valdžios vyrai, nors jokiuose kursuose šio meno nesimokė. Gyvename ne karaliaus Mindaugo ir net ne dinamito išradėjo Nobelio laikais. Siekiama atviros visuomenės teikiamų vertybių, užsibrėžėme kurti žinių visuomenę, šviesiausieji protai jau kalba apie kūrybos visuomenę, tad vargu ar naujoji konklava, tegul ir siejama su pažanga, gali labai džiuginti. Mūsų mėtyti ir vėtyti žmonės labai gerai žino, kad visos didžiosios šunybės daromos slaptai. Nieko stebėtino, kad Da Vinčio kodas ir sukasi ant liežuvio galo visai ne dėl romano literatūrinių vertybių, bet dėl visai kitų priežasčių. Viena jų labai paprasta: matydami premijai iškeltus ir nominuotus darbus, galime ir savo siaurame bendradarbių, kolegų būrelyje dalyvauti svarstybose, susidaryti nuomonę apie vienos ar kitos mokslo, kūrybos srities potencialą, o tai jau ir rytdienos pojūtis.
Pasaulyje esama visko, tad net menkiausią žingsnį galėtume patvirtinti pasaulio pavyzdžiais. Šią demagogijos formą puikiausiai yra įvaldę kai kurie mūsų valdžios vyrai, nors jokiuose kursuose šio meno nesimokė. Gyvename ne karaliaus Mindaugo ir net ne dinamito išradėjo Nobelio laikais. Siekiama atviros visuomenės teikiamų vertybių, užsibrėžėme kurti žinių visuomenę, šviesiausieji protai jau kalba apie kūrybos visuomenę, tad vargu ar naujoji konklava, tegul ir siejama su pažanga, gali labai džiuginti. Mūsų mėtyti ir vėtyti žmonės labai gerai žino, kad visos didžiosios šunybės daromos slaptai. Nieko stebėtino, kad Da Vinčio kodas ir sukasi ant liežuvio galo visai ne dėl romano literatūrinių vertybių, bet dėl visai kitų priežasčių. Viena jų labai paprasta: matydami premijai iškeltus ir nominuotus darbus, galime ir savo siaurame bendradarbių, kolegų būrelyje dalyvauti svarstybose, susidaryti nuomonę apie vienos ar kitos mokslo, kūrybos srities potencialą, o tai jau ir rytdienos pojūtis.
Pagaliau pastebėti ir mokslininkai
Nacionalinės pažangos premijos 2008 m. laureatų pagerbimo ir apdovanojimo ceremoniją, kaip ir dvi prieš tai vykusias, tiesiogiai transliavo LNK, todėl pridėjo ir savo režisūrinę ranką. Universiteto Teatro salėje dalyvavo svarbiausieji ir iškiliausieji: aukščiausiosios valdžios asmenys, aukštųjų mokyklų rektoriai, Nacionalinės pažangos premijos komiteto nariai ir ekspertai, verslo liūtai ir tigrai, kultūros veikėjai, na, ir mokslininkai. Tarp 300 kviestinių svečių mokslo žmonės daugumos gal ir nesudarė, bet pagal visą sumanymą jiems šį kartą buvo skiriama daugiausia dėmesio.
Laikas mesti žvilgsnį į Rektoriaus aulą, kur posėdžiauja ne kardinolai ar Nobelio premijos rinkėjai, bet Nacionalinės pažangos premijos komitetas, vadovaujamas Vilniaus universiteto rektoriaus akad. Benedikto Juodkos. Televizijos kameros žiūrovus retkarčiais nukelia iš Teatro salės į Didįjį kiemą, kur parodo gražiai lietaus aplytą ir laužų liepsnomis apšviestą tetraedrą. Kameros leidžia nukakti ir į Rektoriaus aulą, kur sėdi ramut ramutėliai premijos komiteto nariai. Jų veiduose sunku įžvelgti bet kokios gyvesnės emocijos žymę, nors pranešėjai Teatro salėje žiūrovams, taip pat stebintiesiems įvykius per LNK televizijos kanalą, mėgina įteigti, kad čia ką tik virė labai didelės aistros ir vėl užvirs, nes komitetui teks apsispręsti dėl trijų premijų – Mokslo pažangos, Partnerystės pažangos ir Kultūros pažangos premijų – skyrimo.
Jeigu aistros ir virė, tai jau seniai ataušo. Komiteto nariai kone prieš savaitę, matyt, apsisprendė, už ką balsuos, todėl dabar sėdi ramūs kaip belgai. „Pakliuvę į kadrą“ komiteto nariai atlieka jiems tekusių gražiai sėdinčių statistų vaidmenį. Tiesa, formalus balsavimas vyko dabar. Televizijos kasdienių šou atbukintas žiūrovas romiai sutinka su bet kokiais jam pučiamais arabais – tokios televizinio žaidimo taisyklės. Esame virtualaus pasaulio, kuris mus veikia per žydrąjį ekraną, aukos. Esama ir vieno šios virtualybės privalumo: pagerbiamas ne geriausias bankininkas, šokėjas ar kantriausiai „akvariume“ išsėdėjęs kokio nors kito realybės šou didvyris, bet išties didžiausios pagarbos verti žmonės – kūrėjai. Šiandien jiems tenka priimti tegul ir svetimas žaidimo taisykles, bet žaidimai praeina, o premijos laureato vardas ir žmonių pagarba išlieka. Taip pat premija, kurios materiali išraiška yra 70 tūkst. litų, o šių metų naujovė ta, kad Nacionalinės pažangos premija įgijo nacionalinės premijos statusą ir valstybė iš gautosios premijos jau nebeišskaičiuoja mokesčių.
Laikas mesti žvilgsnį į Rektoriaus aulą, kur posėdžiauja ne kardinolai ar Nobelio premijos rinkėjai, bet Nacionalinės pažangos premijos komitetas, vadovaujamas Vilniaus universiteto rektoriaus akad. Benedikto Juodkos. Televizijos kameros žiūrovus retkarčiais nukelia iš Teatro salės į Didįjį kiemą, kur parodo gražiai lietaus aplytą ir laužų liepsnomis apšviestą tetraedrą. Kameros leidžia nukakti ir į Rektoriaus aulą, kur sėdi ramut ramutėliai premijos komiteto nariai. Jų veiduose sunku įžvelgti bet kokios gyvesnės emocijos žymę, nors pranešėjai Teatro salėje žiūrovams, taip pat stebintiesiems įvykius per LNK televizijos kanalą, mėgina įteigti, kad čia ką tik virė labai didelės aistros ir vėl užvirs, nes komitetui teks apsispręsti dėl trijų premijų – Mokslo pažangos, Partnerystės pažangos ir Kultūros pažangos premijų – skyrimo.
Jeigu aistros ir virė, tai jau seniai ataušo. Komiteto nariai kone prieš savaitę, matyt, apsisprendė, už ką balsuos, todėl dabar sėdi ramūs kaip belgai. „Pakliuvę į kadrą“ komiteto nariai atlieka jiems tekusių gražiai sėdinčių statistų vaidmenį. Tiesa, formalus balsavimas vyko dabar. Televizijos kasdienių šou atbukintas žiūrovas romiai sutinka su bet kokiais jam pučiamais arabais – tokios televizinio žaidimo taisyklės. Esame virtualaus pasaulio, kuris mus veikia per žydrąjį ekraną, aukos. Esama ir vieno šios virtualybės privalumo: pagerbiamas ne geriausias bankininkas, šokėjas ar kantriausiai „akvariume“ išsėdėjęs kokio nors kito realybės šou didvyris, bet išties didžiausios pagarbos verti žmonės – kūrėjai. Šiandien jiems tenka priimti tegul ir svetimas žaidimo taisykles, bet žaidimai praeina, o premijos laureato vardas ir žmonių pagarba išlieka. Taip pat premija, kurios materiali išraiška yra 70 tūkst. litų, o šių metų naujovė ta, kad Nacionalinės pažangos premija įgijo nacionalinės premijos statusą ir valstybė iš gautosios premijos jau nebeišskaičiuoja mokesčių.
Viena premija – dvi kartos
Tad kas šių metų laimingieji? Į sceną kviečiamas Mokslo pažangos premijos mecenato koncerno MG Baltic viceprezidentas Raimondas Kurlianskis. Jis užtikrina, kad koncernas remia šį projektą. Jo darbuotojai įsitikinę, kad taip skatinamas bendradarbiavimas tarp mokslo ir verslo.
Žavieji renginio vedėjai Vaiva Mainelytė ir Jurgis Damaševičius žodį suteikia Nacionalinės pažangos premijos komiteto pirmininkui akad. Benediktui Juodkai. Rektorius patikina, kad komiteto nariai labai atsakingai svarstė visas Mokslo pažangos premijai pateiktas kandidatūras, jų darbus ir priėmė galutinį sprendimą. Laureatai išrinkti, tuoj bus paskelbti. Komiteto pirmininkas tvirtina šį sprendimą.
Kelios laukimo minutės, kol du jaunikaičiai iš Rektoriaus aulos universiteto koridoriais neskubiu žingsniu neša paslaptį su laureatų pavardėmis ir, žinoma, dvi tetraedrų skulptūrėles, kaip Nacionalinės pažangos premijos simbolį. Įtampą didina muzikos garsai. Renginio vedėja Vaiva Mainelytė randa progą paaiškinti publikai ir žiūrovams, ką simbolizuoja šis tetraedras.
Jaunikaičiai su paslaptimi laimingai pasiekia Teatro salę, nematomo muzikanto būgnas, atrodo, tuojau sprogs nuo įtampos ir besiveržiančių garsų lavinos, o MG Baltic viceprezidentas Raimondas Kurlianskis skelbia Mokslo premijos laureatus – akad. prof. habil. dr. Jurą Požėlą ir prof. habil. dr. Artūrą Žukauską. Lietuvos fizikos grandas ir jaunosios fizikų kartos atstovas, jau spėjęs tarti svarų žodį moksle – abu taip puikiai įvertinti už svarų indėlį plėtojant puslaidininkių fiziką Lietuvoje. Išmintingas sprendimas.
Be Juro Požėlos apskritai neįmanoma įsivaizduoti Lietuvos puslaidininkių fizikos mokslo. Kasdienybėje net nesusimąstome, kad daugelis mūsų mobiliųjų telefonų, kompiuterių šiandienių privalumų – kompaktiškumas, greitaveika, galia – būtų neįmanomi be tų tyrinėjimų, kuriems savo turiningą mokslinį gyvenimą aukojo ir Lietuvos mokslininkai. Vienas jų – karštųjų elektronų tyrinėtojas, pelnęs didelį tarptautinį autoritetą tarp fizikų, Juras Požėla. Jis yra ir Puslaidininkių fizikos instituto įkūrėjas, buvęs daugiametis direktorius. 1984–1992 m. buvo ir Lietuvos mokslų akademijos prezidentas.
Artūras Žukauskas Vilniaus universiteto Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų institute dirba šviesos diodų tyrimo ir kūrimo srityje. Šviesos diodai, dar vadinami šviestukais, netrukus pakeis įprastas kaitinimo lempas, nes tai daug našesni elektros apšvietimo įtaisai. Jų taikymas vietoj įprastų kaitinimo lempų leistų sutaupyti dešimtadalį elektros energijos pasaulyje. Diodai neperdega kaip įprastos elektros lemputės, o tai irgi privalumas.
Artūro Žukausko atliekami šviesos diodų tyrimai atskleidžia vis naujas labai perspektyvias jų taikymo galimybes įvairiausiose srityse. Mokslo Lietuvos skaitytojai prieš kelerius metus galėjo skaityti publikaciją apie A. Žukausko su kolegomis atliekamus tyrimus Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute, bendradarbiaujant su instituto mokslininkais: tiriamas įvairaus bangos ilgio šviesos poveikis skirtingų augalų vegetacijai, galimybės pagreitinti augimą įvairiu vegetacijos laikotarpiu ir kiti darbai. 2002 m. pasirodė A. Žukausko su kolegomis iš JAV parašyta knyga „Įvadas į kietakūnį apšvietimą“* . Tai pirmoji pasaulyje šviestukams, t. y. šviesos diodams, skirta mokslinė knyga.
Žavieji renginio vedėjai Vaiva Mainelytė ir Jurgis Damaševičius žodį suteikia Nacionalinės pažangos premijos komiteto pirmininkui akad. Benediktui Juodkai. Rektorius patikina, kad komiteto nariai labai atsakingai svarstė visas Mokslo pažangos premijai pateiktas kandidatūras, jų darbus ir priėmė galutinį sprendimą. Laureatai išrinkti, tuoj bus paskelbti. Komiteto pirmininkas tvirtina šį sprendimą.
Kelios laukimo minutės, kol du jaunikaičiai iš Rektoriaus aulos universiteto koridoriais neskubiu žingsniu neša paslaptį su laureatų pavardėmis ir, žinoma, dvi tetraedrų skulptūrėles, kaip Nacionalinės pažangos premijos simbolį. Įtampą didina muzikos garsai. Renginio vedėja Vaiva Mainelytė randa progą paaiškinti publikai ir žiūrovams, ką simbolizuoja šis tetraedras.
Jaunikaičiai su paslaptimi laimingai pasiekia Teatro salę, nematomo muzikanto būgnas, atrodo, tuojau sprogs nuo įtampos ir besiveržiančių garsų lavinos, o MG Baltic viceprezidentas Raimondas Kurlianskis skelbia Mokslo premijos laureatus – akad. prof. habil. dr. Jurą Požėlą ir prof. habil. dr. Artūrą Žukauską. Lietuvos fizikos grandas ir jaunosios fizikų kartos atstovas, jau spėjęs tarti svarų žodį moksle – abu taip puikiai įvertinti už svarų indėlį plėtojant puslaidininkių fiziką Lietuvoje. Išmintingas sprendimas.
Be Juro Požėlos apskritai neįmanoma įsivaizduoti Lietuvos puslaidininkių fizikos mokslo. Kasdienybėje net nesusimąstome, kad daugelis mūsų mobiliųjų telefonų, kompiuterių šiandienių privalumų – kompaktiškumas, greitaveika, galia – būtų neįmanomi be tų tyrinėjimų, kuriems savo turiningą mokslinį gyvenimą aukojo ir Lietuvos mokslininkai. Vienas jų – karštųjų elektronų tyrinėtojas, pelnęs didelį tarptautinį autoritetą tarp fizikų, Juras Požėla. Jis yra ir Puslaidininkių fizikos instituto įkūrėjas, buvęs daugiametis direktorius. 1984–1992 m. buvo ir Lietuvos mokslų akademijos prezidentas.
Artūras Žukauskas Vilniaus universiteto Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų institute dirba šviesos diodų tyrimo ir kūrimo srityje. Šviesos diodai, dar vadinami šviestukais, netrukus pakeis įprastas kaitinimo lempas, nes tai daug našesni elektros apšvietimo įtaisai. Jų taikymas vietoj įprastų kaitinimo lempų leistų sutaupyti dešimtadalį elektros energijos pasaulyje. Diodai neperdega kaip įprastos elektros lemputės, o tai irgi privalumas.
Artūro Žukausko atliekami šviesos diodų tyrimai atskleidžia vis naujas labai perspektyvias jų taikymo galimybes įvairiausiose srityse. Mokslo Lietuvos skaitytojai prieš kelerius metus galėjo skaityti publikaciją apie A. Žukausko su kolegomis atliekamus tyrimus Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute, bendradarbiaujant su instituto mokslininkais: tiriamas įvairaus bangos ilgio šviesos poveikis skirtingų augalų vegetacijai, galimybės pagreitinti augimą įvairiu vegetacijos laikotarpiu ir kiti darbai. 2002 m. pasirodė A. Žukausko su kolegomis iš JAV parašyta knyga „Įvadas į kietakūnį apšvietimą“* . Tai pirmoji pasaulyje šviestukams, t. y. šviesos diodams, skirta mokslinė knyga.
