Kalbos ekologijos paradoksai (2)
Kuo tai svarbu šalyje, kur valstybinė kalba juk anglų?
Labai svarbu. Lietuvių ar čekų kalba Australijoje traktuojama kaip svetima kalba, kurios mokydamiesi moksleiviai gauna papildomų balų. Suprantama, kad lietuviams ar čekams jų kalbos nebuvo tokios sunkios kaip, pavyzdžiui, prancūzų kalba australams. Gaudami daugiau balų lietuviai, čekai ar lenkai abiturientai lengviau įstoja į norimą specialybę universitete, jų procentas didesnis negu australų. Tai svarbu ir psichologiškai, nes ligi tol išeivių vaikai neturėjo motyvacijos mokytis tėvų kalbos, o nuo šiol atsirado papildomas stimulas, išaugo gimtosios kalbos autoritetas.
Ar teisingai supratau: Australijos universitetuose vertinami daugiau svetimų kalbų mokantys studentai?
Tai laikoma privalumu ir JAV universitetuose, kur vertinamos papildomos žinios, kurių neturi kiti studentai.
Tačiau tos retos, mažų tautų kalbos didesnės praktinės reikšmės juk neturi?
Amerikiečiai tos mano ar jūsų kalbos nesupranta ir nelabai suvokia, kokia tai kalba, bet jie girdi kalbančiojo akcentą ir iš jo suvokia – tai europietis. Man tekdavo susidurti su tam tikru amerikiečių nevisavertiškumo kompleksu: jiems atrodo, kad europiečiai geriau suvokia pasaulį.
Manau, kad tai, ką dabar sakote, mūsų skaitytojams gali atrodyti gerokai netikėta.
Šiek tiek mokėdamas lotynų kalbą gana neglogai išmanau anglų kalbos terminologiją. Žmogus visą gyvenimą gyvena Amerikoje, bet ar amerikiečiai tikrai giliai supranta anglų kalbą? Abejoju. Lotynų kalbos mokėjimas man leidžia suabejoti tomis amerikiečių žiniomis.
Natūralus tiltas tarp skirtingų Europų Kokia kalbinė padėtis yra Čekijoje? Kaip savo gimtinėje šiandien jaučiasi čekų kalba?
Kalbos ekologijos paradoksas: kaip nepastebime mus supančio oro, taip nekreipiame dėmesio ir į savo kalbą. Taip natūralu, įprasta, kad kalba nė motais. Bet kai tik pajuntame, kad oras blogas, iškart susirūpiname. Panaši yra motinos meilė: ji pernelyg įprasta, kad ją pastebėtume, bet kai mamos netenkame, iškart pajuntame, ko netekome. Tai ir yra ekologinis paradoksas – svarbiausi dalykai paprastai ignoruojami. Čekų kalba niekada nėra buvusi lietuvių kalbos padėtyje, nebuvo draudžiama ar kitaip persekiojama.
Tačiau Austrijos–Vengrijos imperijos laikais niekas raudono kilimo čekų kalbai juk netiesė, todėl ir kilo „jaunačekų“ judėjimas, lėmęs čekų tautinės savimonės augimą, valstybingumo idėjos plitimą.
Reikėjo kovoti už čekų kalbą, ir tai labai gerai. Bet dabar kovoti nereikia, tad visuomenei atrodo, kad viskas taip ir turi būti. Bet tai netiesa. Yra Čekų kalbos institutas, bet mes neturime tokio 20 tomų Lietuvių kalbos žodyno kaip lietuviai ir daugelio kitų dalykų. Štai kodėl noriu padaryti reportažą iš naujųjų Lietuvių kalbos instituto rūmų Vilniuje, kad perskaitytų čekai. Noriu, kad pirmiausia perskaitytų Čekijos politikai: štai ką lietuviai sugebėjo pasistatyti savo gimtosios kalbos tyrinėjimų labui.
Mūsų lietuviškas būdas toks, kad mes savo pačių padarytų darbų paprastai nepastebime, gal ir nenorime pastebėti. O Jūs štai mus pradedate girti.
Būtų gerai, kad čekai pamatytų, kaip daro lietuviai. Įsitikintų, kad Čekijoje toli gražu ne viskas daroma čekų kalbos labui.
Gal čekai – geresni europiečiai, tad daugiau rūpinasi ne savimi, ne sava kalba, o Europos reikalais? Juk ir Jūs kalbate apie Europos universitetą.
Ne, čekai nėra labai pavyzdingi europiečiai, nes mato tik vienos Europos kategorijos žmones – anglus. Bet Europą sudaro dešimtys nacijų.
Pirmoje pokalbio dalyje užsiminėte, kad savo naujojoje knygoje kalbate ir apie trečiąją Europą – Rusijoje gyvenančias tautas.
Taip, Rusijoje vien totorių gyvena 5 milijonai.
Tiek vien Totorijos Respublikoje, visoje Rusijoje dar daugiau.
Teisingai. Bet kas šiandien Europoje žino apie totorius, ką gali pasakyti apie jų kalbą, kultūrą ir kitus kiekvienai tautai svarbius dalykus. Tas pats pasakytina apie dešimtį kitų Rusijos teritorijoje gyvenančių tautų. Europai tai tarsi ne jos teritorija, ja visai nesirūpinama ir nesidomima. Nenorima žadinti ir erzinti didžiojo Rusijos lokio...
Koks turėtų būti pirmosios ir antrosios Europos santykis su Rusija, joje gyvenančiomis tautomis?
Rusų kalba man yra labai svarbi, šią kalbą myliu labiau už vokiečių kalbą.
Todėl, kad esate slavas?
Galbūt todėl. Šiandien su kolegomis jau esu kalbėjęs: Vilniaus pedagoginis universitetas turi Lituanistikos fakultetą, Slavistikos fakultetą ir Užsienio kalbų fakultetą. Slavų kalbos – tai ne užsienio kalbos.
Dalis Lietuvos žmonių kalba slavų kalbomis, todėl tai yra mūsų šalies kalbos. Tokia mūsų gyvenimo realybė: turime rūpintis tomis kalbomis, jomis kalbančiais gyventojais, jų vaikais. Tai Lietuvoje visai civilizuotai ir daroma.
Antroji Europa, t. y., lietuviai, čekai, lenkai ir daugelio kitų tautų atstovai, yra natūralus tiltas tarp pirmosios – Vakarų Europos ir Rusijos. Mes suprantame Rusiją, ir šitai Vakarų Europa turėtų įsisąmoninti. Ši idėja yra dalis strategijos, kurią išdėstau naujojoje knygoje Introducing EUROPE TO EUROPEANS through their Language (Europos pristatymas europiečiams per jų kalbą).
Esate už tarpininkavimo tarp pirmosios ir trečiosios Europos politiką, ir tą tarpininkavimo vaidmenį turėtų atlikti kaip tik antroji Europa?
Lietuvoje gyvena rusų, kurie jau yra europiečiai. Mano draugas Sergejus Temčinas yra labai geras tokio europiečio pavyzdys. Kolegai Iljai Lemeškinui prof. S. Temčinas turėjo labai daug įtakos.
Išties puiku, kad europiečiams norite parodyti Europą, kurią Jūs suprantate tarytum trijų sferų darinį – pirmąją, antrąją ir trečiąją Europą. Tik kaip mums, lietuviams, antrosios Europos dalelytei, neištirpti kitose dviejose Europose? Kaip išsaugoti savo tapatumą, savitumą globalizmo aplinkoje? Jeigu būsime tikri dėl savo tautos ateities, tai ir kitus normaliai, adekvačiai vertinsime.
Savo knygoje reiškiu mintį, kad kalbos yra žmonijos bendravimo pionierės, o europeizacija – ilgas procesas. Panašiai kaip christianizacija. Politikams būtina matyti, kaip kalbos operuoja ir respektuoja faktais, o visos nacijos yra savarankiški organizmai. Negalime į tą organizmą įeiti. Tai mano mintis. Galbūt ši naujoji mano knyga ir padės šitai lengviau suprasti.
Ačiū, Profesoriau. Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Kalbininko Jono Kruopo 100-osioms gimimo metinėms paminėti Lietuvių kalbos institute surengtos tarptautinės mokslinės konferencijos dalyviai; pirmoje eilėje – prof. Jiržis Marvanas
Kalbininkas iš Čekijos prof. Jiržis Marvanas
Kurkime ateitį drauge!
