0rchidėjų medžiotojas iš Lietuvos (4)

Tikriausiai tą patį, ką mes jaučiame išvydę nuostabią moterį. Arba jaudinantį meno kūrinį.

Ko gero, daugiau. Tomis egzotiškomis gėlėmis jis buvo taip susižavėjęs, kad to jausmo nepatyrusiems net sunku įsivaizduoti.

Buvo egzaltuota asmenybė?

Labai ramus žmogus, kuklus ir neiškalbus. Beje, tokį įspūdį sudarė jau gyvendamas Krokuvoje nuo 1855 metų. Bet nepamirškime, kad grįžo išsekintas, nualintas ligų. Ten jis vietiniams atrodė kiek ekscentriškas.

Tarsi būtų apėjęs visą Žemės rutulį

Iš Limos, kur užtruko ilgiau, Varševičius vėl keliavo į Andus, po jį dominusias apylinkes, vėl lipo į kalnus ir ėjo į Boliviją, Altiplano plokščiakalnį. Pasiekė Čilę, įkopė į keletą aukščiausių Čilės ir Argentinos viršukalnių. Toliau keliavo iki pat Patagonijos. Žinoma, kad araukarijos medžio sėklų nusiuntė į Europą, o tropikuose, Amazonės džiunglėse ir Centrinėje Amerikoje, jis gaudė kolibrius ir taip pat siųsdavo į Europą. Bet jo meilės orchidėjoms niekas nenurungė.

Jei jau vėl prisiminėme Čilę, knieti paklausti: ar tuo pat metu gyvendamas Čilėje Ignotas Domeika buvo bent girdėjęs apie Varševičiaus keliones po Pietų Ameriką ir jo susidomėjimą orchidėjomis?

Žinių kol kas nėra. Domeikos prisiminimuose apie tai nėra nė žodžio.

Pro kurią Andų kalnyno dalį Varševičius keliavo?

Jeigu būtų ėjęs per Čilės Andų vakarinę pusę, būtų patekęs į dykumą, iš kurios vargu ar lengvai būtų išsikapstęs. Tikriausiai keliavo pro rytinę Andų dalį. Žinoma, kad Varševičius kopė į kai kurių aukščiausių Čilės kalnų viršūnes. Visai galimas dalykas, kad nusileidęs pro kitą kalno pusę pasiekė ir Santjagą. Tada būtų galėjęs susitikti su Domeika.

Bet štai į ką norėčiau atkreipti dėmesį. Aš pats ligi šiol teigiau, kad I. Domeika buvo pirmasis lietuvis, kuris užsiėmė alpinizmu. Čilėje jis laikomas tos šalies alpinizmo pradininku. Dabar, kai Domeikos keliones palyginu su Varševičiaus kelionėmis po Centrinę ir Pietų Ameriką, akivaizdu, kad Varševičius įkopė į daug daugiau ir aukštesnius kalnus. Jis buvo nuostabus keliautojas ir kopėjas į kalnus. Nevienodą skaičių kilometrų abudu gamtininkai keliavo pėsčiomis savo ekspedicijose. Domeika ant arklio kelionėse po Čilę sukorė daugiau kaip 8 tūkst. km, (neskaičiuojant kelionės per Argentinos pampas, kur nėra nei garlaivių, nei traukinių), o Varševičius be arklio (gal net retai užsėdęs ant mulo) sukorė mažiausiai 40 tūkst. km – būtų apėjęs visą Žemės rutulį. Atrodo visiškai neįmanoma, tuo net sunku patikėti. Antrą kartą grįžęs į Pietų Ameriką, nuo Kolumbijos šiaurėje esančio uosto jis perėjo visą Pietų Ameriką iki pat Patagonijos Čilėje. Perėjęs beveik visą Pietų Ameriką grįžo atgal į Kolumbiją. Tuomet, kai Varševičius keliavo, Pietų Amerikoje traukinių dar nebuvo.

Kelionės metu pastebėjo, kad vis labiau apkursta ir jam būtina grįžti į Europą, nes pasilikti Pietų Amerikoje su tokia sveikata buvo pernelyg rizikinga, ypač džiunglėse. Tad iš Kolumbijos ryžosi grįžti į Europą, tačiau leidžiantis žemyn Magdalenos upe, Varševičiaus laukė nauji nuotykiai, apie kuriuos jau esame kalbėję: smarkiai patvinusioje upėje užplaukęs ant povandeninės kliūties paskendo garlaivis, o kartu į dugną vos nenugrimzdo ir mūsų keliautojas.

Vulkanų alėja jį vedė per Andus

Kiek žinoma, Varševičius labai nenusiminė, grįžo atgal į kalnus. Galiu įsivaizduoti jį einantį „vulkanų alėja“ – ten ištisa ugnikalnių virtinė. Pateko į Peru, kurį laiką praleido Limos uoste. Jam buvo reikalingi uostai, iš kurių jis galėjo į Europą siųsti augalų siuntas. Net sunku įsivaizduoti, kiek krovinio jam tekdavo tampyti. Gal samdė vietinius gyventojus.

Neaišku, kaip apiplėštas iki paskutinio siūlo Varševičius sugebėdavo toliau tęsti savo keliones, mokėti savo samdomiems palydovams ir pagalbininkams. Iš kažkur pinigų turėdavo prasimanyti.

Galėjo eiti į kurį nors banką prašyti paskolos. Juokauju. Žinome, kad Gvatemaloje jis buvo apsistojęs pas Prūsijos konsulą, poną Klee. Manyčiau, kad palaikydamas ryšius su tais, kuriems jis siuntė augalus ir kurie jam atsilygindavo pinigais, jis tikriausiai naudojosi vokiečių konsulų tinklu.

Ateina nepažįstamasis, apžėlęs, barzdotas. Kas juo patikės?

Prieš kelionę galėdavo persiųsti pinigus į tam tikrus bankus, matyt, buvo ir kitų būdų, kurių šiandien nelabai ir įsivaizduojame.

Ar įmanoma nubraižyti jo kelionių po Pietų ir Vidurio Ameriką maršrutą?

Man teko matyti nubraižytą vieną jo kelionių maršrutą. Kai kurie tyrinėtojai tą bandė daryti pagal Varševičiaus rastas orchidėjų rūšis, kurios auga tik tam tikrose Centrinės ar Pietų Amerikos vietose.

Man yra tekę lankytis kai kuriose iš tų vietų, taip pat prie Magdalenos upės, kur apsivertus laivui Varševičius vos nepaskendo su visu savo botanikos rinkiniu. Žinau, kad jis yra lankęsis tarp dviejų miestelių netoli Kolumbijos sostinės Bogotos. Vienas vadinasi Zipakira (Zipaquira), garsėja didžiulėmis valgomosios druskos kasyklomis. Kalno viduje iškasę druską kalnakasiai įrengė didžiausią pasaulyje katedrą.

Persikėlus per kalną nusileidžiama į kitą miestelį – Pačo. Kai man teko gyventi Kolumbijoje, Pačo miestelyje buvo našlaičių prieglaudos namai. Jų direktorė buvo lietuvė Aldona Grinienė. Tuose vaikų namuose gyveno našlaičiai, kurie buvo netekę tėvų per pilietinį karą Kolumbijoje. Vienas kaimas būdavo už liberalus, kitas – už konservatorius, tie susipriešinusių kaimų gyventojai vieni kitus negailestingai išžudydavo, o lietuvė Aldona Grinienė turėdavo rūpintis našlaičiais vaikais. Kartais man tekdavo būti jos vairuotoju. Kaip direktorė ji turėdavo lankytis atitinkamoje ministerijoje Bogotoje, tad ponią Grinienę veždavau į sostinę jos automobiliu. Bendravau su jos sūnumi, kartais Pačo miestelyje atostogaudavau.

Taigi tą regioną neblogai pažįstu. Žinoma, tada Varševičiaus pavardė man nieko nesakė. Tik neseniai sužinojau, kad Varševičiui yra tekę ten keliauti tarp tų dviejų uostų. Vingiuoja labai pavojingas kelias: iš vienos pusės kalnas, iš kitos – praraja. Nematai, kas iš priekio atvažiuoja, vos galima prasilenkti, ypač, kai važiuoja sunkvežimis. Daugelyje vietų pastatyti kryžiai, žymintys į prarają nuriedėjusius automobilius. Tikriausiai dabar ten yra saugesnis plentas. O Varševičius, ieškodamas retų augalų, visais tais takeliais perėjo pėsčias.

Ar teko matyti bent vieną ten augančią orchidėją?

Tuo metu gėlėmis nesidomėjau, bet stebiuosi Varševičiaus ištverme ir drąsa. Šaltis, alkis, drėgmė, o kitur – nepakeliamas karštis… Visa tai buvo jo kelionių palydovai.

Tikriausiai rėmėsi vietiniais žmonėmis?

Daugiausia keliaudavo vienas, maitindavosi džiunglių teikiamomis gėrybėmis, dažnai vaisiais. Mėnesių mėnesius nematydavo kito žmogaus. Miegodavo pas indėnus. Varševičiaus aistra buvo rasti dar vieną mokslui nežinomą augalą. Turėjo nepaprastai gerą „uoslę“, kur auga retos orchidėjų rūšys. Kai kur augdavo ant medžių 30–45 pėdų aukštyje, įsitvirtinusios išpuvuvusiose drevėse – nuo žemės nematyti. Kitos orchidėjų rūšys auga tarp samanų, ant uolų. Gana sudėtinga orchidėjų ir kitų augalų simbiozė. Norint aptikti orchidėjas, reikėjo geros intuicijos. Pasinaudojęs virvėmis Varševičius lipdavo į medžius, kartais padėdavo indėnai, kurie prie to buvo geriau prisitaikę.

Dar viena vietovė, kurioje man teko lankyti Varševičiaus keliais, yra Magdalenos upės uostas Honda pačiame Kolumbijos viduryje. Labiau į šiaurę, palei tą pačią upę Varševičius yra kopęs į Andus ir 3200 m aukštyje suradęs naują orchidejų rūšį. Bet ten man neteko lankytis. Esu pernelyg sėslus.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Kurkime ateitį drauge!