MOKSLASplius.lt

Konektikuto profesoriai domisi Lietuva

B. Kiopenas. Mūsų veikloje svarbiausia – studentų parengimas. Mūsų Medicinos mokykla yra pouniversitetinių studijų mokymo institucija, rengianti studentus labai skirtingoms veiklos sritims. Ypač svarbu, kad jie galėtų įgytas žinias toliau taikyti praktikoje. Todėl mes ir siekiame, kad studentas gautų praktiniam pritaikymui tinkamų žinių. Dabartinės sąlygos sparčiai keičiasi, tad ir mūsų parengtas gydytojas turi mokėti prisitaikyti prie kintančių sąlygų, vadinasi, turi būti gerai pasirengęs. O tai priklauso nuo jo mūsų Medicinos mokykloje įgytų pagrindų. Mano, kaip vieno iš Medicinos mokyklos vadovų, pareiga ir yra užtikrinti, kad studentai gautų kokybišką parengimą.Lietuvos svečiai sutuoktiniai prof. Briusas Kiopenas ir prof. Kristina Niekraš

ML. Tikriausiai ne paslaptis, kad tas pasirengimas priklauso nuo dėstytojų ir profesūros profesionalumo, turimos aparatūros ir instrumentų bazės, tikriausiai ne ką mažiau ir nuo pačių studentų motyvacijos. Kaip į Konektikuto universiteto Medicinos mokyklą ateina norintieji toliau studijuoti, tobulintis pasirinktoje srityje? Ar kiekvienas gali studijuoti Medicinos mokykloje, o gal tenka įveikti griežtą atranką, konkursų sietus?

B. Kiopenas. Tai pakankamai kompleksiškas procesas. Į mūsų Medicinos mokyklą stoja jau baigę universitetus asmenys, paprastai padirbėję ir gydymo įstaigose, kai kurie turi filosofijos daktaro (Ph. Dr.) laipsnį. Reikalaujama turėti gerus ankstesnių universitetinių studijų rodiklius, laikyti testus – taip atrenkami geriausieji. Mūsų Medicinos mokykloje tėra 80 vietų, į kurias pretenduoja daugiau nei 3 tūkst. norinčiųjų studijuoti. Taigi konkurencija labai didelė. Įstoja tie, kurių rodikliai yra labai geri. ML. Įdomu, kas lemia geriausiųjų atranką? Ar tik „nuogi“ skaičiukai, pažymiai, o gal kiti veiksniai, pavyzdžiui, pokalbis, interviu su pretendentais? Gal ne paskutinė vieta tenka autoritetų rekomendacijoms?

B. Kiopenas. Svarbu pretendento balų vidurkis, kurį jis gavo studijuodamas universitete. Mums reikia geriausiai studijavusiųjų. Taip pat svarbu nacionalinis testas, standartizuotas visai Amerikai, nepriklausomai nuo to, kurioje valstijoje pretendentas yra baigęs universitetą. Testuose yra vertinimo skalė – geriausias, žemiausias ir vidutiniai balai.Labai svarbus ir pokalbis, t. y. interviu su pretendentu. Iš pokalbio aiškėja, kiek pretendentas į pouniversitetines studijas yra linkęs padėti artimam savo, kiek jis yra altruistas ir t. t. Paprastai per interviu išaiškėja žmogiškosios savybės. Interviu metu dalyvauja profesoriai ir studentai, stengiamasi atskleisti pretendento norus, siekius ir pasirengimo galimybes, nes vėliau jam teks pačiam dirbti su kitais žmonėmis. Rekomendaciniai laiškai taip pat gana svarbūs kaip papildomas kriterijus. ML. Vadinasi, lemia ne vien profesiniai rodikliai, bet ir žmogiškosios savybės?

K. Niekraš. Taip. Žmogiškasis veiksnys yra labai svarbus, nes norintysis tęsti pouniversitetines studijas turi įrodyti, kad jis ne tik turi gerus balus ir kitus rodiklius, bet ir spėjo pasireikšti savanoriškoje veikloje, teikdamas pagalbą, pasiaukodamas padarė vieną ar kitą darbą, spėjo pasižymėti, kaip profesionalas ir asmenybė.

ML. Ir ką gi mūsų svečiai gali pasakyti apie dabartinius jaunosios kartos atstovus, ateinančius į Amerikos sveikatos apsaugos sistemą ? Kaip jie pasirengę tarnauti žmonėms ir savo profesijai?

K. Niekraš. Mūsų nuomone, Konektikuto universiteto Medicinos mokykloje labai gerai rengiami sveikatos apsaugos profesionalai. Tie, kurie ištveria visą šią sudėtingą atrankos ir parengimo sistemą, išties yra geri gydytojai. Mums atrodo, kad tai labai gera atrankos ir parengimo sistema, kad būtų išugdyti išties labai sumanūs savo srities profesionalai.D. Giedrimienė. Mano abu sūnūs yra baigę šią Medicinos mokyklą. Gali atrodyti, kad vertinu subjektyviai, bet išties esu patenkinta savo sūnų šioje mokykloje įgytomis žiniomis ir gebėjimais. Iš savo abiejų sūnų pavyzdžio žinau, kiek ši Medicinos mokykla reikalauja iš savo pouniversitetinių studijų studentų didelio atsidavimo darbui ir atitinkamų žmogiškųjų savybių. Netinkami šiai profesijai asmenys turi labai mažai galimybių gauti šios mokyklos baigimo diplomą. ML. Kiek panašių Medicinos mokyklų yra Amerikoje? Ar jų esama kiekvienoje valstijoje?

B. Kiopenas. Akredituotos yra 125 tokios medicinos mokyklos. Tiek kiekvienas Amerikos universitetas, tiek medicinos mokyklos yra nuolat peržiūrimos – jų kriterijai, laimėjimai, darbai ir planai. Akredituoti universitetai ir medicinos mokyklos gauna vietos licenciją, kuri patvirtina, kad viskas daroma pagal nustatytus reikalavimus.Kiek man žinoma, net 8 ar 12 medicinos mokyklų yra pateikusios dokumentus akreditacijai gauti, 3 iš jų preliminariai jau patvirtinta. Ši sistema aprėpia 50 JAV valstijų ir Puerto Riką. Nors Puerto Rikas nepriklauso JAV, bet šioje šalyje taip pat naudojamasi tomis pačiomis sveikatos apsaugos sistemos galimybėmis, kaip ir JAV.

ML. Svečiai jau spėjo apsilankyti Vilniaus universiteto klinikinėje ligoninėje Santariškėse. Įdomu išgirsti Jūsų įspūdį apie tai, ką matėte. Kokį įspūdį Jums padarė Lietuvos sveikatos apsaugos sistema, matyti gydymo centrai?

K. Niekraš. Negalime vertinti Lietuvos gydytojų rengimo sistemos, nes su ja nesame bent kiek giliau susipažinę. Bet tai, ką pamatėme Santariškėse, mums padarė įspūdį. Išgirdome apie pastangas sujungti Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą su klinika ir mokslinėmis laboratorijomis, siekį tą veiklą organizuoti ir koordinuoti. Šie planai mums atrodo perspektyvūs, net gana pamokantys. Apie kai kurias tokio modelio ypatybes ir mums būtų galima svajoti. Pamatytus dalykus vertiname teigiamai.Dvi likusias mūsų vizito Lietuvoje dienas skirsime susipažinti su Kauno sveikatos apsaugos įstaigomis. Lietuvoje matome labai daug dinamiškų šalies pokyčių. Labai gerai nuteikia tie pokyčiai Lietuvoje, kuriuos gali pajusti kiekvienas į šalį atvykstantis žmogus. Tai daro bene didžiausią įspūdį.

O man asmeniškai ši kelionė – tai tarsi grįžimas į namus, nes čia atrandu ryšį su vietomis, kurios susijusios su mano tėvais ir seneliais. ML. Ar profesoriui Briusui Kiopenui taip pat atrodo Lietuva?

B. Kiopenas. Kitaip negu mano žmona Kristina, aš Lietuvoje neturiu lietuviškų šaknų. Aišku, norėjau pamatyti savo sutuoktinės gimtinę. Tai, ką matau, nėra tas pats, ką apie Lietuvą galvojau. Žinojau, kad Lietuva priklausė Sovietų Sąjungai, buvo sovietinis kraštas, tikrai nesitikėjau pamatyti tiek daug dalykų, kuriuos pastebiu dabar. Svarbiausia – labai judrus gyvenimas, dideli pokyčiai, o Lietuvos žmonės labai jautrūs ir nuoširdūs. Švari, graži ir sparčiai toliau besivystanti šalis. Tai gerokai daugiau, negu galėjau spręsti iš prieš kelionę turėtos informacijos ir išankstinių nuostatų.

ML. Ar žadate aplankyti su ponios Kristinos Niekraš seneliais susijusias vietas?

K. Niekraš. Tikrai taip. Susiradau visą informaciją, ją patikslinau su savo tėvu. Labai gaila, kad jis negalėjo į Lietuvą atvykti kartu su mumis, jam jau 82-eji metai. Pasitikslinau savo abiejų senelių pavardes, turiu adresą kapinių Panevėžyje, kur paminkle yra iškaltos jų pavardės. Lankysimės Krekenavoje, Vandžiogaloje ir Panevėžyje, vietovėse, kurios susijusios su mano seneliais ir proseneliais.ML. Dėkodamas gerbiamiems pašnekovams už pareikštas mintis, poniai Kristinai Niekraš atskirai norėčiau palinkėti surasti kuo daugiau ženklų ir vietų, susijusių su jos seneliais ir protėviais, vadinasi, stipriu emociniu ryšiu su Lietuva.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

 


 

Nuotraukose:

Baltijos ir Naujosios Anglijos plėtros tinklo prezidentė medicinos daktarė, biologijos ir medicinos profesorė Dalia Giedrimienė

Lietuvos svečiai sutuoktiniai prof. Briusas Kiopenas ir prof. Kristina Niekraš

 

BPD EU Mokslas. Mokslininkai. Visuomenė

Kurkime ateitį drauge!