Kad komunizmo šmėkla neklaidžiotų po Europą
Per parodos „Dainuojanti revoliucija. Nuo Atgimimo iki Europos Sąjungos“ atidarymą labai tiksliai pasakėte: jeigu Baltijos šalys kuo nors pasauliui gali būti reikšmingos ir įdomios, tai ta Sąjūdžio ir Liaudies frontų dvasia, idėjomis, laisvės siekiu taikiomis, nesmurtinėmis priemonėmis. Tai pavyzdys ir kitoms pasaulio tautoms ir, ko gero, nepraeinantis pavyzdys. Juk ne paslaptis, kad dauguma laisvės, nepriklausomybės siekiančių tautų pasitelkia smurtą, terorą prieš savo pavergėjus ir visa tai tik didina įtampą pasaulyje, verčia vėl kentėti žmones ir tautas.
Mes už nepriklausomybę kovojome taikiais metodais, tuo mūsų išsivadavimo sąjūdžiai yra fenomenalūs pasaulio istorijoje. Tiek idėjomis, tiek jų įgyvendinimo metodais.
Taip, bet ar tų metodų pakartojimas būtų veiksmingas kitose šalyse? Dainuojančios revoliucijos metodas tiko pasipriešinti merdinčioje imperijoje, kuri pati karštligiškai ieškojo išeities iš ekonominės ir politinės krizės. Bet ne visi pasaulio režimai yra „pūvantys“, ne visi gyvena paskutines dienas.
Aišku, viskas priklauso nuo išorinių sąlygų. Jos mums buvo palankios. Antrą kartą XX a. mūsų valstybėms susidarė palankios sąlygos atkurti savo nepriklausomybę. Gruzijai ar Moldavijai šiandien sekasi daug sunkiau. Tačiau Sąjūdis juk nepadarė tokių klaidų, kokių padaryta Gruzijoje ir Moldavijoje. Provokatoriai išsijuosę darbavosi Lietuvoje ir Latvijoje visomis priemonėmis, siekė dirbtinai sukelti konfliktus, nes tai būtų pretekstas atplėšti dalį mūsų šalių teritorijos. Lietuvoje tai grėsė vadinamajam Vilniaus kraštui, tą patį buvo siekiama padaryti Latvijos rytų pakraštyje aplink Daugpilį, pagaliau ir Estijoje Narvos srityje.
Esmė ta, kad nei Sąjūdis, nei Latvijos Liaudies frontas, nei Estijos Liaudies frontas Rahvarinne tokių klaidų, kurių iš jų buvo tikimasi, nepadarė. Mūsų judėjimai neatsiribojo nuo kitakalbių, nenustatė kito jų statuso, neatkirto, neatstūmė, nepasmerkė ir neįžeidė. Klaidų padaryta vėliau, bet ir tos ištaisytos prieš įstojant į ES ir NATO.
Istorijos žinojimas veda į ateitį Mes šią toleranciją, mokėjimą sugyventi su kitataučiais ir kitakalbiais aiškiname kaip istoriškai susiklosčiusią tradiciją. Bet Latvijoje gal esama ir kitokių aiškinimų? Juk pakaktų normalaus išsiauklėjimo, inteligencijos, krikščioniškos nuostatos gerbti artimą savo ir nereikėtų baksnoti į istoriją.
Aš manau, kad šiuo atveju tai lėmė du svarbiausi veiksniai. Be abejonės, buvo labai svarbi valstybingumo, daugiau kaip 20 metų nepriklausomų Baltijos valstybių egzistavimo tradicija. Aš gimiau praėjus 10 metų po Antrojo pasaulinio karo – 1955 metais. Mano tėvai 1944–1945 m. buvo dvidešimtmečiai, pakankamai subrendę žmonės. Jie man patys pasakojo, kaip turi būti normalioje valstybėje – vertybės, šventės, ekonomika. Jie man pasakojo, kaip patys suprato. Man to pakako, kad būčiau pasirengęs priimti tas nuostatas, tuos gyvenimo pokyčius, kurie prasidėjo kuriantis Liaudies frontui. Nei Gruzijoje, nei kitose kai kuriose posovietinėse respublikose tokių gyvos tradicijos iš pirmų lūpų pateikėjų, matyt, nebuvo, nes sovietų valdžios laikotarpis ten jau buvo gerokai anksčiau prasidėjęs ir pernelyg ilgai užsitęsęs. Kai režimui 70 metų, iš pirmųjų lūpų tiesos neišgirsi. Tai pirmas svarbus veiksnys, kuris formavo mūsų kartos žmones.
Kitas veiksnys – ir apie tai mes šiandien kalbėsime Sąjūdžio 20-mečiui skirtoje konferencijoje Lietuvos Seime – net ir neturėdami labai daug informacijos sugebėjome apibendrinti visą tą tarptautinę laisvės siekimo patirtį. Kas 1956 m. buvo Budapešte, 1968 m. – Prahoje, 1980 m. – Lenkijoje. Pagaliau juk sugebėjome apibendrinti pokario rezistencijos 1944–1953 m. patirtį. Štai iš tos apibendrinamosios patirties ir darėme išvadas: kokie metodai yra veiksmingi ir ką iš esamos patirties galima panaudoti, kad be aukų galėtume pasiekti geidžiamą tikslą – nepriklausomybę.
Juk ką būtų reiškusios žmonių aukos? Visų mūsų siekių žlugimą. Būtų pretekstas pareikšti, kad Sąjūdis ir Liaudies frontai nesusitvarko, nesugeba užtikrinti rimties ir tvarkos.
O tada būtų atėję norintieji padėti įvesti „tvarką“?
Taip, ir būtų pradėta nuo ypatingosios padėties įvedimo. Visa tai ir buvo naudojama kitose šalyse, kur laisvės siekių dėl to ir nepavykdavo įgyvendinti.
Taigi du svarbiausi veiksniai – valstybingumo istorinė gyvoji atmintis ir gebėjimas apibendrinti Rytų Europos laisvės siekių istorinę patirtį – mums padėjo pasiekti trijų Baltijos šalių nepriklausomybę.
Geras istorijos žinojimas padėjo išsiveržti iš totalitarinės valstybės gniaužtų?
Negalėčiau tvirtinti, kad labai gerai žinojome istoriją ir kitų valstybių patirtį – toli gražu ne. Apie 1956-ųjų Vengriją kai ką pasakojo giminės. Apie 1968-ųjų Prahos pavasarį tėvas pasakojo: kai sovietų kariuomenė ėjo per Lietuvą, visi pienovežiai buvo mobilizuoti kariuomenės reikalams ir turėjo vežti benziną. Plastmasinės detalės ir vamzdžiai tuojau ištirpo, tad nedaug to benzino pienovežiais buvo nuvežta.
Lenkijos 1980-ųjų įvykiai jau buvo mūsų kartos realybė. Iš Amerikos balso ir asmeninių ryšių galėjome patirti, kas ten vyksta. Nemažai sužinodavome ir iš tarybinės propagandos, nes jie buvo priversti apie tai kalbėti.
Taigi visa ši patirtis akumuliavosi, ir maždaug suvokėme, ką reikia daryti. Tai buvo labai sunkus pasirinkimas – ko nedaryti, kad išvengtume aukų.
Kad neliktume istorijos miltais Lietuvos Sąjūdžiui didelę reikšmę turėjo Lenkijos „Solidarumo“ pamokos, asmeniniai ryšiai su „Solidarumo“ veikėjais. O Latvijoje ar buvo jaučiamas „Solidarumo“ kvėpavimas?
Dar prieš mane išrenkant Liaudies fronto pirmininku pirmas mano vizitas į užsienį buvo į Solidarumo būstinę pas Lechą Valensą Gdanske. Nuvežėme didelę Latvijos vėliavą ir padovanojome Solidarumui. Lenkai mus sutiko maždaug taip: „A, pagaliau atvykote...“ Nė minutės neabejojo, kad jų pavyzdžiu seks kiti. Kaip kadaise bolševikai tikėjo pasauline revoliucija, taip Solidarumo veikėjai buvo įsitikinę, kad „blogio imperija“ turės sugriūti, tautos išsivaduos ir tai tik laiko klausimas.
Jums leidus, grįžkime į pokalbio pradžią. Pasakėte, kad štai dabar buvę Sąjūdžio ir Liaudies frontų lyderiai susirūpinę savo partijų reikalais, tad mažiau ir bendrauja. Ar tai reiškia, kad partijos „išsiurbė“ Sąjūdžio ir Liaudies frontų jėgas?
Ne partijos, bet pasiekti tikslai. Demokratija ir nepriklausomybė buvo pasiekta – du svarbiausi siekiai. O visi kiti poreikiai labai skiriasi: vieni yra kairiųjų pažiūrų ir nori viską padalyti, kiti – dešinieji ir liberalai – siekia vesti kita kryptimi ir veikti valstybę. Visai normalūs siekiai. Manau, kad buvo ne taip blogai, kol siekėme narystės Europos Sąjungoje ir NATO.
O dabar?
Ligi tol buvo tam tikri „rėmai“, spaudimas iš išorės. Dabar man sunku kalbėti apie Lietuvą, bet Latvijoje labai didelė žmonių apatija, nusivylimas. Prie viso to dar prisideda objektyvios ekonominės problemos. Aš labai išgyvenu galvodamas, kaip valstybė vystysis toliau, ar šis nusivylimas ir iš to kylančios grėsmės tam tikru momentu netaps grėsme šalies nepriklausomybei. Gal ne kaip 1940 m., bet kitais būdais prarandant savarankiškumą. Tarkim, mūsų šalių didėjanti priklausomybė nuo energijos šaltinių ir kai kurių kitų dalykų kelia labai didelį nerimą.
Pažįstu Lietuvą, bet jaučiu Latviją Lietuvos žmones jaudina mūsų valdžios institucijų ir valdžios vyrų labai lengvabūdiškas požiūris į suverenias tautos ir žmonių teises. Priimami tarptautiniai įsipareigojimai, mažinantys Lietuvos Respublikos Konstitucijos galias, valstybės suverenumą, nors tokių įgaliojimų iš tautos ir Lietuvos piliečių mūsų valdžios vyrams nesuteikta. Būtų įdomu išgirsti Jūsų nuomonę.
Nenorėčiau sutikti. Iš kokių nors dokumentų ar pareiškimų tokių išvadų daryti negalėčiau. Aš įsivaizduoju visą šį procesą kiek kitaip... Man paprasčiau kalbėti apie Latviją. Kartais juokauju sakydamas, kad pažįstu Lietuvą, bet jaučiu Latviją, nes ten gyvenu. Vyksta kova su globalizacijos tendencijomis (Latvijoje tų jėgų atstovai vadinami „sorosiečiais“, t. y. Soroso rėmėjais) ir tomis jėgomis, kurios savo pajamas ir pelną užsitikrina su Rusija susietais projektais. Štai tarp šių milžiniškų jėgų mums ir tenka suktis.
Nuolat tarp girnų, kurios sukasi tai lėčiau, tai greičiau. O mūsų dalia – būti miltais?
Nepasakyčiau. Tie Latvijos ir Lietuvos pramonininkai, verslininkai, nors ir susiję su Rusija, bet yra mūsų žmonės. Jie sako, kad bendradarbiavimas su Rusija – tai nieko bloga, net labai gerai ir reikia tuo pasinaudoti. Mums, susirūpinusiems, koks likimas laukia mūsų tautų ir valstybių, į tuos klausimus atsakyti šiandien labai sudėtinga. Kurioje pusėje būti? Bent jau aš atsakymo nežinau.
Jeigu mąstome ir išgyvename dėl savo valstybės ir tautos likimo būtinas dvasinis Sąjūdis kaip dvasios būvis. Ne organizacija ar formali institucija, bet dvasios būvis. Štai tuo būviu ir bendromis ateities užtikrinimo idėjomis ir toliau turime dalytis.
Latvijoje mūsų kūrybinė inteligentija, mokslininkai kritikuoja šalies politiką ir visa, kas aplinkui vyksta, bet savos aiškios koncepcijos, krypties tautai nesugeba pateikti. Nėra ir esamų procesų analizės.
Bendradarbiavimo svarba Artėja kritinis mūsų valstybės amžius: pirmos nepriklausomos Baltijos valstybės gyvavo 22 metus – iki okupacijos 1940 metais. Natūralu, kad žmonėms kyla daugybė klausimų, ne visada lengva rasti atsakymus.
Išties „kritinis“ amžius artėja, ir štai kur matau pavojų. Jeigu pasaulyje tarptautiniai santykiai plėtosis mūsų valstybėms nepalankiai, turint galvoje mūsų idėjinį silpnumą, kryptingumo mažėjimą, tam tikros jėgos gali tuo pasinaudoti. Nesakau, kad pavojus akivaizdus ir visiems laikas vienytis, iš naujo organizuoti Sąjūdį ar Liaudies frontą, bet Baltijos valstybėms reiktų daugiau bendradarbiauti.
