Sąjūdžio bangos nešami

Baltoji dama, kurios vardas Nostalgija, giliai tūno žmoguje, o sukaktuvių ir jubiliejų dienomis įsakmiai primena apie save. Birželio 2 ir 3 d. renginiai Mokslininkų rūmuose Verkiuose ir Lietuvos mokslų akademijos rūmuose Vilniaus centre yra, ko gero, neatremiamas tos ponios gyvavimo mumyse įrodymas, kaip mėginimas sustabdyti laiko nešamus prisiminimus ir natūralus noras iš naujo išgyventi tuos pačius prieš du dešimtmečius patirtus jausmus.

Pirmąją birželio savaitę virė, šurmuliavo Sąjūdžio 20-mečio jubiliejiniai renginiai. Mes apsistosime ties bene reikšmingiausiu triptiku. Išskirsime birželio 2-osios renginį Ar įveiksime biurokratiją? Verkiuose, Mokslininkų rūmų Baltojoje salėje. Ten lygiai prieš 20 metų vyko garsioji diskusija ta pačia tema ir tuo pačiu pavadinimu. Per diskusiją įkaitus aistroms, buvo nutarta konkretiems sprendimams visiems susirinkti kitą dieną Lietuvos mokslų akademijos salėje, kur buvo numatytas atnaujintos LTSR Konstitucijos projekto svarstymas. Šiandien vargu ar kas prisimena, kiek tame renginyje kalbėta apie konstituciją ir ar apskritai kalbėta, nes šalis jau kuris laikas gyveno visai kitomis mintimis, kitomis idėjomis. Didžiausias tos nepavykusios diskusijos vaisius – jos metu pasiūlyta ir patvirtinta 35 asmenų iniciatyvinė grupė, tapusi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio branduoliu.

Antrasis renginys – Lietuvos mokslų akademijoje birželio 3 d. vykusi Sąjūdžio popietė, skirta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 20-mečiui. Žinoma, būsime dėmesingi ir trečiajam renginiui – birželio 5–6 d. Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose vykusiai tarptautinei konferencijai Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus.

Dainuojančios revoliucijos pradžia

Sunku susilaikyti nuo pagundos dar sykį prisiminti istorinę 1988 m. birželio 3-ąją Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje, kur buvo numatyta diskutuoti dėl atnaujintos LTSR Konstitucijos projekto. Renginį vedęs tuometinis Mokslų akademijos prezidiumo vyriausiasis mokslinis sekretorius akad. Eduardas Vilkas jautėsi kaip nesavas: vedėjas apie akėčias, o salė apie vežėčias. E. Vilkas vis bandė ramdyti salės emocijas ir diskusiją grąžinti į ramią užduotos temos tėkmę, tačiau susirinkusiems salėje mažiausiai reikėjo ramybės. Nuolat pasigirsdavo replikos ir šūksniai... Buvo akivaizdu – auditorija nekantrauja, nes susirinko visai ne dėl Konstitucijos projekto. Pirmininkaujančiojo manevrai rodė jo paties netikėjimą tuo, ką jis tada buvo priverstas daryti. Vidinės jėgos aiškiai stigo visoje milžiniškoje sistemoje, kurią gelbėti dar buvo dedamos beviltiškos pastangos. Atnaujinamos sąjunginių respublikų konstitucijos kaip tik simbolizavo mėginimus reanimuoti merdinčios sistemos kūną, kurį seniai buvo palikę paskutiniai dvasios likučiai. Ligi tol atrodžiusi nenugalima, vienintelė amžina, ji jau buvo pažeista giliausios vidinės erozijos. Išseko vienos partijos, vienos tiesos epocha, ir tos vidinės tiesos praradimas išdavikiškai aiškiai buvo matomas LTSR Konstitucijos projekto svarstybose, kurios virto komedija, farsu. Pirmininkaujantysis buvo pernelyg talentingas aktorius, kad būtum galėjęs įtarti jį esant vienu iš tos pačios komedijos herojų. Tiesa, jam teko sunkiausias ir nedėkingiausias vaidmuo.

Publika, bent jau ta, kuri buvo Mokslų akademijos salėje, gyveno jau visai kitu ritmu. Baigėsi tuo, kad pirmininkaujantysis paskelbė susirinkimą baigtą ir pasiūlė visiems skirstytis. Nuskambėjo apskritai šioje salėje ligi tol tikriausiai negirdėtas dalykas – pasiūlymas išeiti tiems, kurie neturi ką pasakyti. Pakvipo perversmu, tiesa, kol kas tik salėje. Ir perversmas įvyko. Vargu ar tuo metu kas pagalvojo, kad tai ir yra dainuojančios revoliucijos pradžia, prasiveržimas iš stagnacijos į laisvę. Tribūną užėmė salės nuotaiką atspindinčių jėgų atstovai, vargu ar tuo metu kam nors geriau pažįstami. Iš lapo pradėjo skaityti visuomeniškai aktyvių žmonių pavardes, kai kurių salėje išvis nebuvo. Susirinkusieji vieningai plojimais palaikė siūlomus asmenis, iš salės pasigirdo ir daugiau pasiūlymų. Taip buvo išrinkta iniciatyvinė 35 žmonių grupė M. Gorbačiovo skelbiamam viešumui ir pertvarkai remti. Judėjimui prigijo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio vardas.

Galima svarstyti, ar tai buvo iš apačios kilęs visuomeninis judėjimas, ar išmoningas paskutinės imperijos gelbėtojų manevras, siekiant pratęsti agonijos apimto kūno gyvastį. Kad ir kaip ten būtų, Sąjūdžio dėka Lietuva išties taip sparčiai ėmė „persitvarkyti“, kad jokie šio proceso režisieriai, jeigu tokie ir buvo, nespėjo žengti su į visuomeninės veiklos areną atėjusiais naujais veikėjais. Jeigu jiems ir buvo numatytas statistų vaidmuo „perestroikos“ spektaklyje, jokie išankstiniai režisūros sprendimai prasidėjusio proceso tėkmės jau nebegalėjo sutramdyti. Pasitvirtino tiesa, kad žmones užvaldžiusios idėjos virsta tokia jėga, kuri veikia jau pagal savo pačios vidinius dėsnius. Sąjūdis prasiveržė visa pavasarine tautos Atgimimo jėga. Jai tramdomųjų marškinių seno kirpimo meistrai jau nebeįstengė pasiūti. Imperijos žlugimas buvo nulemtas, nors tuo metu ir ne taip akivaizdžiai, kaip žvelgiant iš šiandienos varpinės.

Keitėsi „sveiko proto“ kriterijus

Sąjūdis pirmiausia vertintinas už naudotą taktiką ir metodus, nuoseklią politiką diplomatiniame žaidime su atvirais priešininkais ir atsargiais oponentais. Šios taktikos ir metodų veiksmingumas atsiskleidžia lyginant, tarkim, su Lietuvos laisvės lygos (LLL) veikla. Pastarąją net sunku pavadinti taktika, nes tai buvo daugiau ėjimas va bank, keliant idealius reikalavimus, faktus ir įvykius įvardijant tikraisiais vardais, neieškant kompromisų. Įvardijusi 1940 m. Lietuvos okupaciją, kaip Sovietų Sąjungos ir Vokietijos suokalbį, Molotovo-Ribentropo pakto ir slaptųjų protokolų praktinio įgyvendinimo padarinį, LLL reikalavo atkurti teisingumą Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių atžvilgiu. Okupacinė Sovietų Sąjungos kariuomenė turi pasitraukti ten, iš kur atėjo. Baltijos valstybės turi būti laisvos, atkurtas jų, kaip nepriklausomų valstybių, tarptautinis statusas ir teisės. Šiandienos požiūriu visiškai teisingi ir natūralūs reikalavimai, bet anuomet gyvenome visai kitoje erdvėje. Sistemoje, kur melas buvo virtęs „tiesa“, už tiesos be kabučių sakymą buvo suiminėjama, sodinama, baudžiama kalėjimu, o moralei taikomas klasinis vertinimo pobūdis (koks absurdas!), bet koks tiesos žodžio viešinimas reiškė riziką susilaukti visų įmanomų spaudimų ir represijų.

Lietuvos laisvės lygai pripažindami aukščiausio lygmens moralumo, tiesos sakymo ir idealių reikalavimų politiką, turėtume pastebėti ir tai, kad pati visuomenė dar nebuvo pasirengusi laikytis tokių reikalavimų. Ne todėl, kad jie būtų atrodę klaidingi, bet todėl, kad absurdiškas atrodė pats mėginimas kakta pramušti plytų sieną.