MOKSLASplius.lt

Sąjūdžio bangos nešami

Palyginimas pasirodys gal pernelyg drąsus, bet ar ne panašioje aplinkoje – melo, neteisybės ir priespaudos – savo mokymą skleidė pirmieji krikščionys? Tiesos sakymas, krikščioniškų moralinių reikalavimų skleidimas valdančiojo elito ir tuometinės aplinkos supratimu buvo ne tik pavojingas visuomenei, bet ir nusikalstamas veiksmas. Nesilaikantieji visuotinai priimtos tvarkos ar įstatymų, tegul ir akivaizdžiai neteisingų, absurdiškų, visada savo aplinkoje pasmerkti būti nesuprastais keistuoliais, prasilenkiančiais su „sveiko proto“ reikalavimais. Šiandien akivaizdžiai matome, kaip per keletą dešimtmečių, gal net per kelerius metus staiga pakito pats „sveiko proto“ kriterijus: nerealūs, neįgyvendinami, idealūs anuomet LLL reikalavimai šiandien yra visiškai akivaizdūs ir kiekvienam suprantami kaip du kart du.


Meistriškai sulošta istorinė šachmatų partija


Tai štai į šią LLL idealių reikalavimų erdvę 1988 m. ateina Sąjūdis, kurio iniciatyvinė 35 asmenų grupė buvo sudaryta iš tokių skirtingų, bet visuomenėje jau spėjusių pasireikšti inteligentijos atstovų. Sąjūdis užpildė erdvę tarp LLL idealių reikalavimų ir braškančios, akivaizdžiai pradėjusios skeldėti „raudonosios“ imperijos nomenklatūros. Pačioje iniciatyvinėje grupėje buvo įvairiai suprantančių Sąjūdžio veikimo taktiką ir metodų naudojimą – nuo labai radikalios iki nuoseklios taktikos šalininkų. Galime tik stebėtis, kad bent jau pradiniame Sąjūdžio iniciatyvinės grupės veiklos etape sugebėta išsaugoti tam tikrą vienybę, tegul ir santykinę.

Sąjūdis buvo stiprus tuo, kad iš pat pradžių atsisakyta ne tik ekstremizmo, kaip jis tuo metu buvo suprantamas, bet ir bent kiek radikalesnių reikalavimų, jie buvo LLL veikimo pagrindas. Nors ir keista, Sąjūdžio jėgą didino tam tikras priklausymas nuo savo oponentų, t. y. Lietuvos komunistų partijos. Jos lyderiams Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių viešo kalbėjimo tonas buvo pakankamai priimtinas, bent jau palygus su LLL radikaliais ir į kompromisus nesileidžiančiais reikalavimais. Sąjūdis deklaravo Gorbačiovo politikos palaikymą – nejau komunistų partijos oficialūs asmenys būtų galėję atvirai priešintis tokiems pareiškimams? Gorbačiovo politika buvo grindžiama viešumu ir bent jau iš dalies tiesos sakymu, teisingumo siekiu, vadinasi, buvo nukreipta ir prieš senąją partinę nomenklatūrą. Tai buvo pakankamas pagrindas Sąjūdžiui tam tikra prasme bendradarbiauti su „sveikomis“ komunistų partijos jėgomis, o pastarosioms remti Sąjūdį, siekiant prilaikyti nenuspėjamus LLL žingsnius – geriau Sąjūdis negu LLL. Pagaliau ir visuomenei nematomoje trintyje komunistų partijos viduje su senąja partine nomenklatūra Sąjūdis buvo tam tikra atspara. LKP antrasis sekretorius Nikolajus Mitkinas ėjo Lietuvos komunistų partijos prievaizdo pareigas. Neatsitiktinai jam buvo prigijusi „generalgubernatoriaus“ pravardė. Nuo prievaizdų jau buvo pavargusi ir pati LKP, kurios narių, beje, pakako ir Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje.

Taigi Sąjūdis užėmė labai gerą strateginę poziciją, ir tik nuo jo protingos taktikos priklausė tolesnių veiksmų sėkmė. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės garbei reikia pasakyti, kad ji puikiai, tiesiog meistriškai sulošė istorinę šachmatų partiją, kurios pergalė lėmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.


Transformacijos


Būtų įdomu paanalizuoti Sąjūdžio transformaciją nuo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, faktiškai gorbačiovinės „perestroikos“ palaikymo iki ryžtingų veiksmų, leidusių paskelbti Kovo 11-osios Nepriklausomybės Aktą. Tarp šių dviejų taškų buvo pusantrų metų taktinės kovos, vis dėlto nė akimirkai iš minties neišleidžiant svarbiausio tikslo. Neapsieita be manipuliavimo sąvokomis: buvo sakoma „ekonominis savarankiškumas“, „suverenitetas“, o mintyje buvo viena svarbiausia vizija – Lietuvos nepriklausomybės siekis. Teisinga taktika atvedė prie geidžiamo rezultato, o moralistai gali sau leisti prabangą samprotauti ir vertinti, kiek Sąjūdžio deklaracijos ir nuosekli taktika skyrėsi nuo tikrųjų siekių ir tikslų, kiek garsiai ir viešai ištartas žodis atitiko po jo apvalkalu slypinčią prasmę. Laisvei ir nepriklausomybei pasiekti ši kaina tikriausiai nebuvo per didelė. Istorija suteikė galimybę ir ja buvo pasinaudota. Sąjūdis realiame gyvenime padarė tai, ko idealiame gyvenime siekė Lietuvos laisvės lyga. Deja, idealios sąlygos gali būti nebent tik fizikų įsivaizduojamuose modeliuose, todėl Sąjūdis, o ne LLL patraukė ir nuvedė tautą pirmyn, į Nepriklausomybę, nors pirmeivių šlovė turėtų priklausyti LLL.Užsienio valstybių ambasadoriai ir diplomatai dalyvavo tarptautinėje konferencijoje „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus“, vykusioje


Kaip įveikti tai, kas neįveikiama


Renginį Ar įveiksime biurokratiją? Mokslininkų rūmuose Verkiuose pradėjusi Mokslininkų rūmų direktorė Aldona Daučiūnienė į prelegentams skirtas vietas pakvietė Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atkūrimo Akto signatarus Romualdą Ozolą ir Bronių Genzelį, taip pat anuometinį šių rūmų šeimininką, buvusį Botanikos instituto direktorių dr. Romą Pakalnį. Visi trys Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, šioje salėje kalbėję ir prieš 20 metų įsimintinoje to paties pavadinimo diskusijoje.

Per 20 prabėgusių metų Mokslininkų rūmų Baltoji salė prarado baltumą, kaip ir daugelis kitų kultūros paveldo objektų šaukte šaukiasi atnaujinimo – šiandienos realybė. Romualdas Ozolas prisiminė bene tas pačias ir tuomet čia kabojusias gelsvas užuolaidas, tik mažiau išblukusias, ir tolydžio gęstančios dienos saulės spindulius. Diena vėso, o salė kaito. Dviejų tada kalbėjusiųjų jau nebėra tarp gyvųjų – filosofo prof. Jokūbo Minkevičiaus ir ekonomisto prof. Kazimiero Antanavičiaus. Iš buvusių ryškiausių kalbėtojų šį kartą neišvydome ir prof. Kazimiros Danutės Prunskienės – žemės ūkio ministrė dėl neatidėliotinų reikalų negalėjo atvykti. Nebuvo ir daugelio kitų ano renginio kalbėtojų. Galima pasidžiaugti bent tuo, kad salė ir šį kartą buvo beveik pilna, nors nepalyginamai erdvesnė atrodė nei prieš dvidešimtmetį, kai net vėliau atėjusiai K. D. Prunskienei iš pradžių teko prisėsti ant palangės, kol organizatoriai rado profesorei patogesnę vietą.

Verkiuose pamėginta pratęsti prieš 20 metų pradėtą diskusiją Ar įveiksime biurokratiją? Klausimas retorinis, vargu ar filosofai Romualdas Ozolas ir Bronius Genzelis, taip pat Romas Pakalnis nežinotų atsakymo. Moderni valstybė neįmanoma be biurokratijos, nebent pasiduotume anarchistų siūlymams išvis atsisakyti valstybės institucijų ar net ir pačios valstybės. Taigi valstybės institucijų organizacinę sąrangą nustatanti struktūra su jai būdingomis formalizuotomis procedūromis, hierarchine sistema ir nuasmenintais santykiais ir sudaro biurokratijos fenomeną. Jis neįveikiamas ir nenumarinamas, nes yra profesionalios valdininkijos veiklos pagrindas. Reikia ar nereikia valstybėje profesionalių valdininkų? Diskusijos dalyviai, matyt, mintyje turi ne atsisakymą nuo valdinių institucijų ir jas aptarnaujančios valdžios, kaip neva visuomenei priešiškos ir kenkėjiškos struktūros, bet nuo pernelyg formalizuotų, nužmogintų valdininkijos veikimo būdų, kai nuo visuomenės slepiama tam tikra informacija, ja manipuliuojama, daromas spaudimas tam tikroms jėgoms valstybėje ar net sabotuojama veikla, prisidengus paragrafu nebematoma žmogaus. Štai tada biurokratiją reikia pažaboti, priversti rūpintis ne vien savais ar savo atstovaujamos institucijos reikalais, bet ir viešaisiais bei konkretaus žmogaus interesais. Jeigu šį tikslą turime mintyje, visos diskusijos tinka, kaip priemonė pasiekti geidžiamam rezultatui.

Bus daugiau


Gediminas Zemlickas



Nuotraukose:
Poetas Justinas Marcinkevičius ir dr. Romas Pakalnis minint Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 20-metį
2008 m. birželio 2-oji. Mokslininkų rūmai Verkiuose. Diskusiją pradeda Romualdas Ozolas, Bronius Genzelis ir Romas Pakalnis
Užsienio valstybių ambasadoriai ir diplomatai dalyvavo tarptautinėje konferencijoje „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus“, vykusioje Lietuvos Respublikos Seime

 

BPD EU Mokslas. Mokslininkai. Visuomenė

Kurkime ateitį drauge!