IŠ VIKTORO ALEKNOS KŪRYBINIO PALIKIMO

Mano rankose knyga Akimirkos 2, kurią savo svajonėse matė autorius, bet jos neišvydo: šių metų sausio 30 d. Mirties angelas jam, bebaigiančiam 93 gyvenimo metus (g. 1915 03 19), užmerkė akis. Tačiau svajonė nepražuvo. Ją savo pastangomis ir lėšomis įgyvendino artimieji, pirmiausia jo gyvenimo bendražygė nuo Sibiro laikų Leoncija Aleknienė, talkinama vaikų, vaikaičių ir jų šeimų. Jie visi sutartinai pasirūpino knygos išleidimu.

Knygos pavadinime Akimirkos 2* skaitmuo rodo, jog tai antroji tokio pobūdžio knyga. Pirmoji, pavadinta tiesiog Akimirkos ir apimanti 2005 m. kūrybinį derlių, išleista paties autoriaus 2006 metais. Tai būta tam tikro, kad ir nedidelio, atradimo – surinkti įvairiuose leidiniuose išsibarsčiusius visokių galų rašinius ir pateikti skaitytojui vienoje vietoje. Įsitikinęs, kad šis jo sumanymas prasmingas, Viktoras Alekna tą patį norėjo pakartoti su 2006 m. rašiniais. Reikia iš karto pasakyti, kad šitoks vienais metais sukaupto rašinių pėdo išleidimas įmanomas ne visiems publicistams ar rašytojams: tas pėdas turi būti brandus ir svarus. Su viena kita atsitiktine publikacija knygos nesudarysi – nebus pėdo. Tuo atžvilgiu Viktorui Aleknai mažai kas iš neprofesionalių publicistų galėtų prilygti. Iš tiesų pavydėtinas jo darbingumas ir produktyvumas, ypač jei turėsime galvoje dar retą autoriaus amžių. Štai knygoje Akimirkos 2 sudėti 29 jo plunksnai priklausantys vien 2006 m. rašiniai, kurių bendra apimtis – 222 puslapių knyga. Norisi dar sykį pakartoti – tai vienų metų derlius!

Apskritai nuostabą kelia išskirtinė jo rašinių, išspausdintų periodikoje, gausa. Aptariamoje knygoje (p. 18) jis yra nurodęs, kad per 75 metus daugiau kaip 60 leidinių esąs išspausdinęs 1300 publikacijų. Čia dar būtina atsižvelgti, kad geriau įsivaizduotume jo darbų mastą, į dvi aplinkybes. Visų pirma iš minėtų 75 metų išbraukime bent du dešimtmečius (1937–1957), kai darbas mokykloje, o paskui kalinio dalia Sibire neleido jam reikštis spaudoje. Didžioji dalis to, ką retomis atokvėpio valandėlėmis tada parašė, žuvo per kratas kalėjimuose ir lageriuose ar palikta kur be globos pas gimines bei pažįstamus. Turėkime galvoje ir antrąją aplinkybę: kai antroje amžiaus pusėje susidarė kiek geresnių sąlygų kūrybai, jis intensyviai parengė nemažą šūsnį stambios apimties knygų.

Ką skaitytojas ras knygoje Akimirkos 2?

Knyga pradedama nespausdintu rašiniu Mano gyvenimo sukaktys 2006 (p. 5–96). Autoriui brangių sukakčių tais metais būta ne vienos, bet jo gerai suvokta, kad jos nelygiavertės. Prie svarbesniųjų jo apsistota ilgiau: minimos datos nušviestos išsamiau, kartais net labai išsamiai. Tai tiesiog ano meto gyvenimo iškarpų apybraižos. Daug vietos Viktoras Alekna yra skyręs Raseinių gimnazijai: kaip jis prieš 80 metų atvyko į ją mokytis palikęs gimtąjį Pašlynio kaimą ir kaip jam čia paskui sekėsi. Labai plačiai ir vaizdžiai atkuriami 1941 m. gegužės–rugpjūčio dienų šiurpūs vaizdai iš gyvenimo Alytuje ir komandiruotės į Druskininkus. Įdomūs studijų Vytauto Didžiojo universitete Kaune 1933–1937 m. ir darbo Naujosios Romuvos redakcijoje epizodai: iš jų darosi aiškesnės Viktoro Aleknos vėliau ne kartą minimų ryšių su kai kuriais rašytojais ištakos. Apskritai šis rašinys – vertingas autoriaus gyvento meto dokumentas.

Pačioje knygos pabaigoje išspausdinti dar du nepublikuoti spaudoje Viktoro Aleknos raštai: Staugaitis – Lietuvos valstybės kūrimo išvakarėse (p. 205–213) ir Pareiškimas Lietuvos Respublikos Prezidentui (p. 214–220). Pirmasis tikriausiai ketintas spausdinti, tik nespėta jo atiduoti kuriam leidiniui. Antrasis raštas, turintis 2006 m. birželio 10 d. datą, – skaudžios gyvenimo patirties pagrindu atsiradęs kreipimasis į mūsų valstybės Vadovą dėl negerovių, kurios taip apniko Lietuvą atgavus nepriklausomybę 1990 metais. Tai daug kentėjusio ir kenčiančio Lietuvos patrioto skausmo balsas. Smalsu būtų žinoti, ar šis pareiškimas pasiekė adresatą?

Likę 26 rašiniai paimti iš įvairių leidinių. Beje, du straipsniai, kadangi spausdinti dviejuose laikraščiuose, publikuojami knygoje po du kartus. Daugiausia (aštuonis) tais metais Viktoras Alekna rašinių yra davęs Lietuvos aidui. XXI amžiaus laikraštyje jų – šeši, Mūsų gyvenimo spalvose – penki, Širvintų krašte – trys. Po vieną sykį jo rašinių pasirodė šiuose leidiniuose: Ateityje, Lietuvos žiniose, Mokslo Lietuvoje, Prie Nemunėlio, Širvintoje, Tėviškės žiburiuose ir Varpuose.

Publikacijos nevienodos žanrų požiūriu: daugiausia, žinoma, yra straipsnių straipsnelių, bet prie jų pritampa du eilėraščiai ir du interviu.

Dėmesį turėtų patraukti autoriaus interesų platumas ir įvairumas, nepaprastai jautrus reagavimas į kasdienio gyvenimo reiškinius – tiek neigiamuosius, tiek teigiamuosius. Tuo atžvilgiu, galėtume sakyti, Viktoras Alekna – publicistas iš Dievo malonės. Be temų, kurioms paskatų davė praeityje išgyventi įvykiai, jo gvildenamos, pavyzdžiui, kaip rodo rašinių antraštės, tokios einamojo momento aktualijos: Kam reikalinga partija (p. 97–98), Įvaizdis ar vaizdas (p. 101–103); pastarajame parodoma, ko verti mūsų visokio plauko politikierių postringavimai apie reikalą kurti patrauklų Lietuvos įvaizdį, o tuo tarpu nesirūpinama tikruoju jos vaizdu. Straipsniais Lietuviška knyga (p. 104–106), Lietuvos pavardžių rašymas (p. 123–126), Apie „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ devintąjį tomą (p. 170–178) jautrusis publicistas stengiasi atkreipti visuomenės dėmesį į aktualius kultūros dalykus. Straipsniuose Gerti sportininkui ar negerti? (p. 149–155) ir Liūdesio ašara. Ar gerai gyveni, lietuvi? (p. 156–161) sielojamasi dėl stebimo tautos moralės irimo. Pro atidžias seno, bet išlaikiusio dvasios gyvumą žmogaus akis nepraslysta nė teigiamieji reiškiniai: juos stengiamasi palaikyti ir paskatinti, kaip antai straipsniuose: Bendruomenės šventė (p. 153–155) ir Eilėraščiai apie gyvenimo kelią (p. 167–169). Meile Lietuvos gamtai ir skatinimu ją stebėt i ir branginti pasižymi nuotaikingas straipsnis-etiudas Kantrimiškio pelkių paukščiai (p. 133–136).

Per priešpaskutinius metus parašytų straipsnių kiekis ir tematikos įvairumas akivaizdžiai rodo, kokios nuostabiai stiprios vidinės jėgos yra turėjęs Viktoras Alekna. Mirtis jį palaužė dar pilną jėgų. Kaip tikras ąžuolas jis nesutrešęs, bet išsaugojęs sveikių sveikiausią dvasią paliko šį pasaulį. Apie tokį žmogų-ąžuolą galėtų būti kuriamos legendos. Jis turėtų ilgus amžius likti tautos atmintyje. Viena iš prielaidų, užtikrinančių jo įamžinimą mūsų tautos kančių ir atsparos istorijoje, yra ši ir kitos Viktoro Aleknos knygos bei rašiniai.

Arnoldas Piročkinas

* Viktoras Alekna. Akimirkos 2. – Vilnius. 2008. – 222 p.

Jau po Viktoro Aleknos mirties išleista jo publicistinių rašinių knyga

http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/files/images/valekna.jpg