Sklendžia daugiasparnė „Santaros-Šviesos“ paukštė (4)

Tęsiame įspūdžius iš keturioliktosios Santaros-Šviesos konferencijos Anykščiuose.

Algimantas Gureckas - vienas iš tų šviesiečių, kurie Santarą-Šviesą gali vertinti tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Jam pačiam keista, kad Vokietijoje 1946 m. įsteigta Šviesa, persikėlusi į JAV ir būdama beveik identiškos ideologijos bei krypties su Nepriklausomais studentais, vėliau ir su Santara, iš pradžių su šiais judėjimais nerado bendros kalbos. A. Gureckas mano, kad atsakymą į šį klausimą - kodėl tos organizacijos ne iškart susijungė - duoda prof. Kęstučio Skrupskelio iškelta mintis apie Amerikos ir Europos, tiksliau anglų-amerikiečių ir Vakarų Europos, tam tikrą požiūrių priešpriešą. A. Gurecko nuomone, tos priešpriešos būta, bent jau kai kurie jos požymiai reiškėsi ir tarp pokario lietuvių jaunimo. Dauguma Šviesos organizacijos narių, atvykusių į JAV, jau buvo baigę aukštuosius mokslus Europoje, daugiausia Vokietijos, vienas kitas Švedijos, Prancūzijos universitetuose. Kiti dėl įvairių priežasčių mokslų nebetęsė, bet visų pasaulėžiūrą jau buvo suformavę Europos universitetai, o jaunoji karta, pradėjusi studijas Amerikoje, buvo aiškiai paveikta anglų-amerikiečių požiūrio. Tai buvo ne vien filosofinio pobūdžio svarstymai. Skirtingos nuostatos labiau atsispindėjo gyvenimo būde, vertybių gradacijoje, požiūryje į gyvenimą. Ši priešprieša ir trukdė susijungti dviem labai artimoms, tų pačių tikslų panašiais būdais siekiančioms organizacijoms. Nepaisant visų sunkumų, Santara ir Šviesa susijungė, tapo viena federacija.

Ar „Santarai-Šviesai“ pakako mokslo

Literatūros tyrinėtoja prof. Violeta Kelertienė, atsiliepdama į prof. K. Skrupskelio pranešimą, nesutiko, kad modernizmas ir postmodernizmas yra skonio reikalas - tai pasaulėjautos reikalas.

V. Kelertienei kyla abejonių ir dėl postmodernizmo įtakos santariečiams, nes tik apie 1988-1990 m. tarp santariečių literatai prabilo apie postmodernizmą, o filosofai vis dar narpliojo egzistencializmo problemas. V. Kavolis yra rašęs apie postmodernizmą, neseniai šiuo požiūriu jis yra cituotas, bet V. Kelertienė nėra tikra, ar postmodernizmo ideologija bent kiek ryškiau veikė santariečius. Profesorė abejoja, ar patys santariečiai suvokė, kad jie yra postmodernistai.

Algiui Mickūnui abejonių sukėlė teiginys, esą Santaroje-Šviesoje vyravęs vienašališkumas ir buvo per mažai mokslo. Gal tai ne visai tiesa, nes šioje federacijoje buvo ir mokslininkų, būrėsi ne vien literatai ar kultūrologai. A. Mickūnas prisimena Santaros-Šviesos suvažiavimuose galingas Kazio Almeno ir Zenono Rekašiaus grumtynes dėl fizikos. Vadinasi, mokslo reikalai nebuvo visai nuošalyje.

Priminsime, kad Ph. Z. Rekašius (g. 1928 m. Panevėžyje) yra elektrotechnikos inžinierius, 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, o 1950 m. persikėlęs į JAV. 1954 m. Wayne valstybės universitete Detroite (MJ) įgijo elektrotechnikos bakalauro, o 1956 m. - magistro laipsnį. 1954 m. su kitais tapo Lietuvių studentų sąjungos Santara steigėju. Daktaro disertaciją apgynė 1954 m. Purdue universitete (JN) ir jame dėstė iki 1964 m. 1964-1995 m. Northwesterno universiteto Evanstone (JL) elektrotechnikos ir informatikos profesorius, nuo 1995 m. - profesorius emeritas. Paskelbė apie 50 straipsnių iš automatinio valdymo, stabilumo teorijos ir dinaminių sistemų identifikacijos sričių. Yra Elektros ir elektronikos inžinierių instituto narys, nuo 1968 m. - žurnalo Akiračiai redaktorius.

Iš išvardytų biografijos duomenų matyti, kad Z. Rekašius K. Almenui turėjo būti tinkamas diskusijų oponentas. Kartu tai patvirtina ir A. Mickūno pastabą, kad Santara-Šviesa nebuvo abejinga mokslo reikalams.

Reakcija prieš vienpusę pasaulėžiūrą

Vis dėlto diskusijos Anykščiuose vedėjas prof. Egidijus Aleksandravičius diskutuojančiųjų lūpose pasigedo liberalumo sąvokos. Būdama liberali kultūrinė organizacija Santara, vėliau Santara-Šviesa, pasak E. Aleksandravičiaus, turėtų būti tam tikras akibrokštas dabartiniams Lietuvos liberalams. Štai šia kryptimi pirmininkas ir pamėgino valingai pakreipti prisiminimų dalyvių mintis.

Mykolas Drunga, atsiliepdamas į kvietimą, pažymėjo, kad vis dėlto santariečiai buvo geri katalikai. Pavyzdžiui, Ilona Maziliauskienė, Henrikas Nagys, dalyvavę Santaros renginiuose, identifikuodavosi su katalikiška srove. Taigi Amerikoje santariečiai sudarė tarsi liberalų ir katalikų santarą, praktikuojantys katalikai galėjo būti ir lojalūs santariečiai.

Anot inžinieriaus ir literatūros tyrinėtojo Liūto Mockūno, kai kuriems santariečiams toji sąvoka - liberalizmas - buvo gana abstrakti ir toli gražu ne visada aktuali. Tuo metu buvo madinga save laikyti egzistencialistais, tad daugeliui Santaros esmė buvo tradiciškai suvokto lietuviškumo kritika. Išeivijoje buvo per daug tradicijos, iš prieškario Lietuvos atsineštų dalykų. Daugeliui santariečių buvo aktualiausia viso to kritika.

Prof. Algirdas Kanauka prisiminė, kaip ‘dipukų’ stovykloje Kemptone Vokietijoje 1945 m. formavosi Šviesa. Tai buvo daugiau reakcija į ateitininkų primetamą pasaulėžiūrą stovykloje. Skautai taip pat aktyviai reiškėsi, bet, pasak A. Kanaukos, jie neturėjo tokios ryškios pasaulėžiūros.

Taigi Šviesa Vokietijoje susiformavo iš reakcijos prieš vienpusę pasaulėžiūrą. JAV jau buvo kitos sąlygos. Jos galiausiai ir lėmė, kad Amerikos lietuvių studentija sukūrė Santarą.

Antrą kartą paprašęs žodžio A. Gureckas pripažino, kad Santaros-Šviesos istorijoje svarbus klausimas - Šviesos, vėliau ir Santaros, santykis su krikščionybe, kaip ir šių organizacijų santykis su ateitininkais. Pastarieji, teigė A. Gureckas, turėjo polinkį suplakti tuos santykius: jei kas oponuodavo ateitininkams, tai šie suprasdavo ir kaip oponavimą krikščionybei. Vis dėlto jau kuriant Šviesą, pasak A. Gurecko, lietuvių pabėgėlių jaunimas Vokietijoje gerai prisiminė, kas vyko Lietuvoje 1940-1941 metais. Kovingą ateizmą tada sukompromitavo ‘buldozerinis’ prievartinis sovietinis ateizmas. Jeigu tarp šviesiečių ir buvo ateistų, tai jau tikrai ne tokių kovingų, kokie reiškėsi pirmojo sovietmečio metais.

Santykis su ateitininkais buvo konkurentiškas. Šviesiečiai ir santariečiai priešinosi ateitininkų siekiui vyrauti išeivijos kultūriniame gyvenime. Ateitininkai tikėjosi dominuoti ir iš bolševikų išsilaisvinusioje Lietuvoje. Santaroje-Šviesoje buvo kilęs klausimas, ar šios federacijos narys gali kartu būti ir ateitininkas. Viename Šviesos skyriuje buvo svarstoma: kaip reaguoti išvydus kelias šviesietes merginas tarp ateitininkų? Pasak A. Gurecko, tada buvo priimtas lemtingas sprendimas: tos merginos pačios turi mąstyti, ar gali būti suderinamos šios dvi organizacijos. Šviesos ideologija nedraudė priklausyti dviem visai skirtingoms organizacijoms. Taigi Šviesoje, vėliau Santaroje buvo krikščioniškai ideologijai įsipareigojusių žmonių. Iš jų vienas ryškiausių buvo H. Nagys.

Vadinasi, buvo siekiama paneigti religijos ir liberalinės Santaros-Šviesos sampratos priešybę. Pasak A. Gurecko, Antrasis Vatikano suvažiavimas galutinai išsprendė tokios prieštaros galimybę, nes tada Vatikanas iš principo atmetė klerikalizmą. O Šviesa ir Santara didžia dalimi buvo sukurtos kaip priešybė klerikalizmui politiniame bei visuomeniniame gyvenime. Taigi jei ir galima įžvelgti kokių prieštarų, tai jos reiškėsi ne tarp liberaliosios jaunuomenės ir krikščionybės, o tarp liberaliojo jaunimo ir klerikalizmo šalininkų bei ateitininkų.

Kai žodžiai trukdo susikalbėti

Atsakydamas oponentams bei pritariantiems diskusijos dalyviams, prof. K. Skrupskelis pažymėjo, kad ryškiausi Lietuvos ateitininkai nebuvo klerikalai, o A. Maceinos karta net sąmoningai buvo nusiteikusi antiklerikališkai. Kitas reikalas, kad ateitininkams ne visada sekėsi būti antiklerikalais. Ateitininkams nepavyko grįžti į nepriklausomą Lietuvą todėl, kad čia stigo tikinčių pasauliečių. Sovietmetis, anot K. Skrupskelio, katalikų bažnyčią Lietuvoje suklerikalino, ir tai tapo ateitininkų problema dabarties Lietuvoje.

Į aktyvų E. Aleksandravičiaus raginimą lyginti Santaros-Šviesos liberaliąją mintį su dabarties Lietuvos liberalų užmojais, K. Skrupskelis atsakė visai nelauktai: ‘Žodį liberalizmas reikia palaidoti, nes jis tiek daugiaprasmis ir tiek mūsų įveltas į XIX a. polemikas, kad išnarplioti beveik neįmanoma’. Tokią išvadą K. Skrupskelis priėjo skaitydamas tarpukario Lietuvos spaudą.

Laikas - geriausias teisėjas

Apibendrindamas kaip istorikas diskusiją ‘Santara-Šviesa’: žvilgsnis iš vidaus ir iš išorės’, prof. Egidijus Aleksandravičius pamėgino išrišti prieštarą tarp V. Kavolio ‘žąselių voros’ įvaizdžio ir bohemiškos balos, kurioje buvo vietos ‘vaidilutėms’ ir ‘paleistuvynui’. Tad kokia iš tikrųjų buvo ta Santara-Šviesa?

Suprantama, kad laikui bėgant ši organizacija keitėsi. Santara kūrėsi kaip griežtai organizuota struktūra su savo padaliniais, leidiniais, poveikio visuomenei būdais ir priemonėmis, kovos metodais, o galų gale šis liberaliai ir individualistiškai nusiteikęs žmonių spiečius virto ‘organizacija be organizacijos’.

E. Aleksandravičius prisiminė pokalbį su A. Gurecku, vykusį bene 2000 metais. Iš savo pašnekovo jis išgirdo, kad Lietuvoje atsikūrusi dabartinė Santara-Šviesa esanti jau visai kita organizacija. XX a. šeštajame dešimtmetyje tai buvo patriotinė organizacija, o atsikūrusioji yra akademinė intelektualinė, net šiek tiek dvelkianti snobizmu. Galima suprasti, kad A. Gureckui ši organizacija galėjo pasirodyti ne tokia įdomi ir patraukli. Vis dėlto E. Aleksandravičius mano, kad dabartinė Santara-Šviesa yra sudėtingesnė, kaip apskritai dabar yra sudėtingesnis pasaulis. Joje būta ir patriotizmo apraiškų, ir intelektualinio bambėjimo. Kokia ji iš tikrųjų, parodys tik laikas.

Bus daugiau

Nuotraukoje: Santariečiai kaip giminiečiai: Rita Kavolienė ir Valdas Adamkus
Gedimino Zemlicko nuotrauka