Laringalai mano moksliniame gyvenime

Ko netenka lietuvių lyginamosios kalbotyros mokslas

Buvodamas Vakaruose sužinojau, kad be šios teorijos kalbotyros moksle nieko naujo nepadarysiu, vadinasi, vis daugiau atsiliksiu. Manęs tai netenkino. Norėjau tą savo atsilikimą kuo greičiau likviduoti. Šitai supratau, sėdėdamas auditorijoje Vienos universitete su daug jaunesniais už save studentais. Tai buvo 1983 metais, dar prieš habilitaciją. Vienoje tobulinausi 2 metus, iki 1985-ųjų. Todėl vadinu save M. Mayhoferio mokiniu. Su manimi studijavo vokiečiai, austrai doktorantai, kurie buvo ne tik laringalų teorijos ragavę, bet ir šios tyrinėjimų krypties specialistai. Vienas iš jų – Martin Peters – geriausias šiandienis šios tyrinėjimų krypties atstovas – taip pat buvo mano kolega šiame seminare.

Kaip Jums atrodo, ko netenka dabartinis Lietuvos kalbotyros mokslas, jeigu neužsiima lyginamąja kalbotyra, nesiskverbia į indoeuropeistikos mokslo gelmes? Kai pasiklausai Lietuvos kalbininkų, tai viskas lyg ir gerai, mūsų kalbotyros mokslas, baltistikos reikalai tarptautiniame moksle užima puikiausias pozicijas. O kaip iš tikrųjų?

Būti patenkintiems savimi – moksle tai viena didžiausių klaidų. Girdžiu tvirtinant, kad Vilnius ir Lietuva yra lituanistikos židinys, prie to židinio šildytis gal ir gera, bet jeigu lietuviai kalbininkai yra geriausi lietuvių kalbos ekspertai tik todėl, kad jų gimtoji kalba yra lietuvių ir daugiau nieko nereikia daryti – gal ir patogi pozicija. Tačiau iš viso to išplaukia daug konsekvencijų, t. y. pasekmių. Nemanau, kad lietuvių kalbininkai turėtų būti laikomi išskirtiniais kalbotyros mokslo atstovais tik dėl to, kad jų gimtoji lietuvių kalba archajiška ir mokslui labai vertinga. Mokslui to per maža, nes kiekvienas teiginys moksle privalo būti įrodytas.

Jeigu Lietuvos kalbininkai nestudijuoja sanskrito, graikų (ir ne vien klasikinės graikų kalbos, bet Homero ir Mikėnų graikų kalbų), tai nėra ko stebėtis, kad nėra besidominčių aptariamais dalykais. Kalbininkai turi būti pasirengę priimti laringalų ir kitas teorijas, o tam reikia atitinkamų pagrindų, bendro pasirengimo.

Žinau, kad mano kolegoms lietuviams nepatiks, ką pasakiau. Tą jiems esu sakęs, ir ne kartą. Kai prof. Bonifacas Stundžia buvo išrinktas Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanu, aš jam, kaip kolegai, atvirai pasakiau: „Tu turi gerą progą dabar būdamas valdžioje pakeisti paradigmą, susidariusią Lietuvos kalbotyroje. Matau vienintelį teisingą kelią – siųsti jaunus žmones studijuoti ar tobulintis į Vakarus. Ir ne mėnesiui ar pusei metų, bet visą studijų laikotarpį, kol parengs daktaro disertaciją“. Ir tik tokie kalbininkai kaip seniau Pranas Skardžius ar Antanas Salys gali pakeisti lietuvių kalbotyroje susiklosčiusią padėtį.

Tokių asmenybių kaip Salys ir Skardžius lietuvių kalbotyroje šiandien neturime?

Buvo Jonas Kazlauskas, pavyzdingas tyrinėtojas, kėlęs didelius reikalavimus. Be tokių permainų kalbotyroje, kokių siekė Salys, Skardžius ar Kazlauskas, nieko pakeisti neįmanoma. Tokius pokyčius gali atlikti tik visai jaunas ir įsitvirtinusiais įpročiais nepersismelkęs žmogus.

Kalbotyroje nauji metodai sietini su mokytoju. Jeigu jaunas žmogus neturi progos sutikti puikų mokytoją ir su juo bendradarbiauti ilgesnį laiką, tai nieko gero iš to nebus. Kaip sakiau, tai yra labai asmeniškas pasirinkimas. Labai gerai, jeigu mokinys yra truputį įsimylėjęs savo mokytoją, antraip bus sunku juo sekti. Juk kelyje į mokslą tenka daug ką aukoti, atsisakyti daugelio kitų gyvenimo malonumų. Įsilieti visomis jėgomis į studijas, visa širdimi siekti savo tikslo moksle – tai psichinis reiškinys, todėl jaunas žmogus turi jausti daugiau impulsų ir stimulų, negu tik pasitenkinti tuo, kad taps vieno universiteto mokslų daktaru.

Pusbrolių tautos kompleksas

Pačioje Lietuvoje praverstų griežtesni reikalavimai ir kritika. Po Jono Kazlausko mirties baltistikoje nebeliko griežtos polemikos ir kritikos. Kodėl jos nėra? Sėdėdami kavinėje lietuviai kalbininkai sugeba atskleisti daugelį šio mokslo šalyje negerovių, bet visa tai netampa visuomeniškai reikšminga diskusija spaudoje. Vadinasi, gyvename tarsi dviejose sistemose – privačioje ir oficialioje. Mokslui tai nėra geras dalykas. Jeigu žmogus turi drąsos tiesą pasakyti kolegai, tai kodėl nesugeba išdėstyti spaudoje? Man nesuprantama. Galima padaryti tik tokią išvadą: atvirai pareikšdamas savo nuomonę, žmogus jaučiasi rizikuojąs savo moksline karjera. Kol tokia padėtis gyvuos, tol žmonės vengs atvirai reikšti savo nuomonę. Tai moralinio pobūdžio problema. Dviejų tiesų gyvenime nebūna: arba – arba.

Prabilote apie kritiškumą ir savikritiškumą?

Ir savikritiškumą – būtent. Mokytų žmonių minioje yra rizikinga atsiliepti į žodį, kuris kertasi su įprastu požiūriu, nes gyvuoja tam tikros grupuotės, kurios tarpusavyje susijusios įvairiais ryšiais, toli gražu ne vien mokslinio pobūdžio. Kai žmonės vieni nuo kitų priklauso, stengiasi nerizikuoti – iš dalies tokią matau Lietuvos mokslo visuomenę. Tai tam tikros rūšies korupcija ir apie tai reikia pasakyti tiesą.

Mažos tautos, pusbrolių ir pusseserių visuomenės ypatumas. Varšuvos komparatyvistai gali diskutuoti su Krokuvos kolegomis, bet su kuo diskutuoti Vilniui?

Žinau, tai išties ypatumas. Kai mažai tam tikros srities specialistų, kyla stagnacija. 30 metų aš stebiu Lietuvos mokslo procesus ir matau, kad niekas nesikeičia.

Salų vasaros mokyklos gal padės išugdyti jaunąją kalbininkų kartą, kuri pakeis Jūsų pastebimus šiandienius įpročius, neretai kliudančius rastis drąsesnėms naujovėms.

Salų vasaros mokyklos, kurių iniciatorius yra dr. Akselis Holvoetas (Axel Holvoet), ugdo jaunosios kartos kalbininkus, bet jie kol kas tėra daugiausia doktorantai, vadinasi, dar neturi pastovaus užsiėmimo. Kai bus priversti ieškoti sau darbo vietos Vilniuje ar Kaune, Šiauliuose ar Klaipėdoje, tai nesu tikras, kad jie lengvai įsitvirtins gyvenime. Kol žmogus jaunas, moraliniu požiūriu jis geresnis, mažiau susijęs su įvairiais interesais ir grupuotėmis, bet ar tie jauni žmonės sugebės atsispirti? Bijau, kad daugelį gyvenimas gerokai aplamdys.

Ar Lenkijoje mokslo būklė geresnė?

Panašių situacijų būna visur. Juk yra ir asmenybių, kurios neina į minią ir netampa minios dalimi. Visada įmanoma išlikti individualybe. Paprastai tai nėra patys mylimiausi žmonės. Juk ir Kurylovičių mažai kas mylėjo.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas