Kelionė iš Vilnijos į Zanavykų kraštą
Pirmą birželio šeštadienį į vienadienę ekskursiją Zanavykų patriotų takais Cingų labdaros fondas ir VšĮ Sintautų akademija pakvietė Vilniaus apskrities kai kurių lietuviškų mokyklų – Pabradės gimnazijos Rytas, Dieveniškių, Sudervės, Marijampolio, Vilniaus miesto Viršuliškių – mokytojus ir moksleivius. Tarp kelionės dalyvių taip pat buvo 1991 m. sausio 13-osios naktį prie Vilniaus televizijos bokšto žuvusios Loretos Asanavičiūtės mama Stasė Asanavičienė, Lietuvių švietimo draugijos Rytas vadovas Algimantas Masaitis, pasipriešinimo okupantams dalyvių, draugijos Lituanica atstovų, žurnalistų. Kelionės sumanytojas Cingų fondo pirmininkas Jonas Endriukaitis tvirtino norėjęs lietuviškumo propaguotojams Vilnijos krašte parodyti ir kiek kitokio istorinio likimo Lietuvos kraštą – Zanavykiją. Kelionė skiriama Lietuvos Sąjūdžio 20-mečiui.
Gerai organizavus išvyką ir per vieną dieną galima daug pamatyti, pajusti, ką mąsto ir kuo gyvena Lietuvos žmonės toliau nuo sostinės. Įspūdžių daug, yra kuo pasidalyti, o tai ne vien malonumas rašančiajam, bet ir tam tikra priedermė, nes Mokslo Lietuva buvo įtraukta į šios kelionės informacinių rėmėjų gretą kartu su Šakių rajono laikraščiais Draugas ir Valsčius bei Lietuvių jaunimo bendrija Lituanica. Mokslo Lietuvai tai ir dar viena galimybė vykdomu projektu Mokslui ir visuomenei stiprinti ryšius su platesniu skaitytojų būriu. Nepaisant visų iškilusių sunkumų dėl dvisavaitinio laikraščio leidybos 2008 m., Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėka Mokslo Lietuva ir šiemet – jau dvyliktus metus iš eilės – gali vykdyti projektą Mokslui ir visuomenei, vadinasi, rengti ir publikuoti ne vien mokslo žmonėms ir akademinei bendrijai, bet ir platesniam skaitytojų būriui aktualius rašinius.
Tautinė mažuma savajame krašte
Autobusas rieda Šakių rajono link. Būtų lyg ir laikas pradėti savo poringę apie šį liePirmą birželio šeštadienį į vienadienę ekskursiją Zanavykų patriotų takais Cingų labdaros fondas ir VšĮ Sintautų akademija pakvietė Vilniaus apskrities kai kurių lietuviškų mokyklų – Pabradės gimnazijos Rytas, Dieveniškių, Sudervės, Marijampolio, Vilniaus miesto Viršuliškių – mokytojus ir moksleivius. Tarp kelionės dalyvių taip pat buvo 1991 m. sausio 13-osios naktį prie Vilniaus televizijos bokšto žuvusios Loretos Asanavičiūtės mama Stasė Asanavičienė, Lietuvių švietimo draugijos Rytas vadovas Algimantas Masaitis, pasipriešinimo okupantams dalyvių, draugijos Lituanica atstovų, žurnalistų. Kelionės sumanytojas Cingų fondo pirmininkas Jonas Endriukaitis tvirtino norėjęs lietuviškumo propaguotojams Vilnijos krašte parodyti ir kiek kitokio istorinio likimo Lietuvos kraštą – Zanavykiją. Kelionė skiriama Lietuvos Sąjūdžio 20-mečiui.
Gerai organizavus išvyką ir per vieną dieną galima daug pamatyti, pajusti, ką mąsto ir kuo gyvena Lietuvos žmonės toliau nuo sostinės. Įspūdžių daug, yra kuo pasidalyti, o tai ne vien malonumas rašančiajam, bet ir tam tikra priedermė, nes Mokslo Lietuva buvo įtraukta į šios kelionės informacinių rėmėjų gretą kartu su Šakių rajono laikraščiais Draugas ir Valsčius bei Lietuvių jaunimo bendrija Lituanica. Mokslo Lietuvai tai ir dar viena galimybė vykdomu projektu Mokslui ir visuomenei stiprinti ryšius su platesniu skaitytojų būriu. Nepaisant visų iškilusių sunkumų dėl dvisavaitinio laikraščio leidybos 2008 m., Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėka Mokslo Lietuva ir šiemet – jau dvyliktus metus iš eilės – gali vykdyti projektą Mokslui ir visuomenei, vadinasi, rengti ir publikuoti ne vien mokslo žmonėms ir akademinei bendrijai, bet ir platesniam skaitytojų būriui aktualius rašinius.
Tautinė mažuma savajame krašte
Autobusas rieda Šakių rajono link. Būtų lyg ir laikas pradėti savo poringę apie šį liePirmą birželio šeštadienį į vienadienę ekskursiją Zanavykų patriotų takais Cingų labdaros fondas ir VšĮ Sintautų akademija pakvietė Vilniaus apskrities kai kurių lietuviškų mokyklų mokytojus ir moksleivius – Pabradės gimnazijos Rytas, Dieveniškių, Sudervės ir Marijampolio vidurinių mokyklų. Tarp kelionės dalyvių buvo 1991 m. sausio 13-osios naktį prie Vilniaus televizijos bokšto žuvusios Loretos Asanavičiūtės mama Stasė Asanavičienė, Lietuvių švietimo draugijos Rytas vadovas Algimantas Masaitis, pasipriešinimo okupantams dalyvių. Kelionės sumanytojų Cingų fondo pirmininkas Jonas Endriukaitis tvirtino norėjęs lietuviškumo propaguotojams Vilnijos krašte parodyti ir kiek kitokio istorinio likimo Lietuvos kraštą – Zanavykiją.
Gerai organizavus išvyką ir per vieną dieną galima daug pamatyti, pajusti, kas mąstoma ir kuo gyvenama toliau nuo sostinės Lietuvos žmonių. Įspūdžių daug, yra kuo pasidalyti, o tai ne vien malonumas rašančiajam, bet ir tam tikra priedermė, nes Mokslo Lietuva buvo įtraukta į šios kelionės informacinių rėmėjų gretą kartu su Šakių rajono laikraščiais Draugas ir Valsčius bei Lietuvių jaunimo bendrija Lituanica. Mokslo Lietuvai tai ir dar viena galimybė stiprinti ryšius su platesniu skaitytojų būriu per vykdomą projektą Mokslui ir visuomenei. Nežiūrint visų iškilusių sunkumų dėl dvisavaitinio laikraščio leidybos 2008 m., Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėka Mokslo Lietuva ir šiemet – jau dvyliktus metus iš eilės – gali vykdyti projektą Mokslui ir visuomenei, vadinasi, rengti ir publikuoti ne vien mokslo žmonėms ir akademinei bendrijai, bet ir platesniam skaitytojų būriui aktualius rašinius.
Tautinė mažuma savajame krašte
Autobusas rieda Šakių rajono link. Būtų lyg ir laikas apie šį lietuvybės židinį, darbščių ir tvarkingų žmonių gyvenamą kraštą ir pradėti savo poringę. Bet neskubėsime, nes turime gerą progą išklausyti Vilnijos krašto mokytojų minčių, ir jos toli gražu ne poetiškos, bet veikiau dramatiškos, kaip ir šios Lietuvos dalies istorinė lemtis. Štai kad ir Pabradė, Švenčionių rajono miestas. Prisiminkime, kaip čia įsikūrė lietuviška 50-metį mininti mokykla Rytas, dabar jau gimnazija. Dvi mokytojos ir septyni šios gimnazijos moksleiviai buvo šios kelionės dalyviai.
Ne kartą kolonizuotas, o lietuviškumo prasme ir smarkiai nuskriaustas kraštas – taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti šią nuo Vilniaus miesto vos 45 km nutolusią vietovę. Kolonizacija čia prasidėjo po 1795 m., t. y. po Lietuvos ir Lenkijos Respublikos trečiojo padalijimo. Apie Pabradę žemė buvo padalyta sklypais, kuriuos kolonizatoriai dalijo atsikraustėliams – stengtasi stačiatikiais atmiešti čia gyvenusius katalikus. Dabar neanalizuosime, kiek čia vykę nutautinimo procesai buvo tikslingi ir kiek savaiminiai. Mat entropijai vykti didelių pastangų nereikia, o norint pasipriešinti nykimui, chaosui, degradavimui tenka įdėti net ir labai daug pastangų.
Po beveik dviejų dešimtmečių lenkinimo politikos vadinamajame Vilniaus krašte XX a. 3–4 dešimtmetyje ir po Antrojo pasaulinio karo Pabradėje beveik neliko lietuvių. Komplikuotai čia atsirado lietuviška mokykla. Tik 1955 m. prie Pabradės rusiškos ir lenkiškos mokyklos buvo įsteigtas mokymo lietuvių kalba skyrius ir 11 pirmųjų moksleivių pradėjo mokytis lietuvių kalba. 1957 m. Pabradėje įsteigiama savarankiška lietuviška mokykla. Taigi 2007–2008 mokslo metai Pabradės Ryto gimnazijai buvo jubiliejiniai – lietuviška mokykla Pabradėje gyvuoja 50 metų.
Tai nebuvo paprasti metai, nes lietuviams, kaip tautinės mažumos atstovams šiame krašte, teko kęsti pažeminimą ir patyčias. Tam tikra atspara lietuviškumui Pabradėje tapo skaičiavimo mašinų mazgų gamykla Modulis, 1964 m. įkurta reorganizavus kabelio gamyklą. Inžinerinis ir technikos personalas atvyko iš kitų Lietuvos miestų, kartu daugėjo ir lietuviškų šeimų. Stiprėjo lietuviška mokykla Pabradėje, iš kitų vietovių atvykdavo vis daugiau mokytojų lietuvių.
Tik antri metai lietuvių kalba dėstomoje mokykloje moksleivių yra daugiau (dabar jau visu šimtu) negu kaimyninėje rusų ir lenkų kalba dėstomoje mokykloje. Vis daugiau kitataučių renkasi lietuvių mokyklą, nes supranta, kad savo ateitį siedami su gyvenimu Lietuvoje turi stengtis integruotis į šalies gyvenimą.
Prasidėjus Atgimimui, Pabradės lietuvių vidurinės mokyklos mokytojai budėjo prie Seimo rūmų ir Vilniaus televizijos bokšto, su kitais stovėjo Baltijos kelyje. Šioje mokykloje atsirado ir Sąjūdžio rėmimo grupė. Nebus perdėta pasakius, kad Pabradės Ryto gimnazija yra vienas iš šio krašto šviesulių, akivaizdus pavyzdys, kaip net nepalankiomis sąlygomis galima puoselėti ir ugdyti lietuvybę.
Tai įgyvendinti padeda ryšiai su Cingų labdaros fondu ir Vytauto Landsbergio fondu, taip pat veikla Lietuvių švietimo draugijoje Rytas. Beje, šios draugijos atkūrėjas ir ilgametis pirmininkas Algimantas Masaitis irgi buvo vienas iš keliavusiųjų į Zanavykų žemę. Pabradės Ryto gimnazija bendradarbiauja ir su Vilnijos draugija, kuriai vadovauja nepailstantis kalbininkas Kazimieras Garva.
Tik po nejudančiu akmeniu vanduo neteka. Aktyviems naujos galimybės paprastai pačios beldžiasi į duris, taip yra ir Ryto gimnazijoje. Štai kad ir užsimezgusi pažintis su prof. Vytautu Landsbergiu. Kartą kalbėdamas per Lietuvos radiją profesorius pažymėjo, kad ne visose mokyklose deramai minima Sausio 13-oji, prisimenamos aukos, sudėtos ant Lietuvos laisvės aukuro. Aišku, profesorius mintyje turėjo ne Pabradės Ryto tuo metu dar vidurinę mokyklą, nes pastaroji gali būti rodoma pavyzdžiu, kaip reikia gerbti šviesų žuvusiųjų atminimą. Kasmet uždegamos žvakutės prie Sausio 13-osios aukų stendo, kuriame užrašytos žuvusiųjų pavardės, moksleiviai klausosi Sausio 13-osios įvykiuose dalyvavusių mokytojų prisiminimų, žiūri tiems įvykiams skirtus dokumentinius filmus. Nuolat prisimindami tas dienas pabradiečiai įprasmina kovų už laisvę atminimą. Apie tai jie parašė ir Vytautui Landsbergiui.
1997 m. minėdami mokyklos 40-metį sulaukė ir netikėto prof. V. Landsbergio vizito į savo mokyklą. Šventėje dalyvavo ir kai kurie iš tų vienuolikos, 1955 m. pradėjusiųjų Pabradėje mokytis lietuvių grupėje tuomet dar rusų ir lenkų vidurinėje mokykloje. Buvo pagerbti ir pirmieji mokytojai, mokiusieji vienuoliktuką. Jie laikytini lietuviškos mokyklos Pabradėje kūrėjais.
Mokykla neapsiriboja vien renginiais pačioje mokykloje. Kasmet birželio 14-ąją, Gedulo ir Vilties dieną, Pabradės miesto visuomenė renkasi bažnyčios šventoriuje prie Kryžiaus tremtiniams atminti. Ši bažnyčia – simboliškas šio krašto paminklas.
1927 m. neobizantinėje buvusioje stačiatikių cerkvėje buvo įrengta Šv. Juozapato katalikų bažnyčia perduota katalikams. Atgimimo laikais šventoriuje taip pat ir kai kurių mokyklos mokytojų pastangomis pastatytas Kryžius tremtiniams atminti. Nuo tada kasmet čia prisimenami ir paminimi tremtiniai iš Lietuvos – skaudūs mūsų XX a. istorijos puslapiai. Įvairiuose renginiuose moksleiviai pristato savo surinktą medžiagą apie tremties metus ir tremtinius, apie žuvusiuosius už Tėvynės laisvę.
Galime džiaugtis, kad mokykloje esama mokytojų, kurie sugeba išmokyti moksleivius partizanų ir tautinių dainų, o šie jas neretai užtraukia per pertraukas ar po pamokų. Ir šios kelionės metu daug kartų galėjome pasiklausyti tų Pabradės moksleivių dainuojamų dainų, pasidžiaugti, kad Lietuvoje dar yra kas dainuoja.
