Kelionė iš Vilnijos į Zanavykų kraštą

Kareivėlio įkurtoje mokykloje

Pasinešę ieškoti egzotikos į svetimus kraštus, pamirštame, kad kartais patys įdomiausi dalykai vyko ar tebevyksta mūsų pašonėje. Kad ir lietuviškumo kelias... į Lietuvą. Ir ne kur nors į šalies pakraštį, bet kelios dešimtys kilometrų nuo Vilniaus. Apie tai priminė Lietuvos švietimo draugijos Rytas pirmininkas Algimantas Masaitis.

1939 m. rudenį, kai prasidėjus Antrajam pasauliniam karui vadinamasis Vilniaus kraštas grįžo į Lietuvos sudėtį, lyg ir turėjo baigtis lenkinimo politika šiame krašte. Iš dalies lenkinimas buvo pristabdytas – Vilniaus miestas ir kraštas pradėjo gana sparčiai lietuvėti. Nuo 1939 m. rudens Vilniaus ir Šalčininkų rajono mokyklos dirbo lietuvių kalba ir taip tęsėsi iki 1948–1949 metų. Tačiau komunistinei vyriausybei šovė mintis, kad šiame krašte vaikus reikia mokyti rusiškai ir lenkiškai, tad nuo 1950 m. jau visos šio krašto mokyklos dirbo tik rusų ir lenkų kalbomis – lietuviškų neliko nė vienos. Krašto lietuvinimas buvo sustabdytas.

18 km į pietus nuo Vilniaus, važiuojant Lydos plentu, yra Marijampolio kaimas, netoliese ir Žagarės kaimas. Abu kaimai lietuviški, bet ten veikė tik lenkų pradinės mokyklėlės, tad tėvai reiškė nepasitenkinimą: kodėl jų vaikai turi būtinai mokytis lenkų kalba? Kai kurie vyresnio amžiaus gyventojai primindavo, kad dar 1921 m. Marijampolyje buvo įsteigta Ryto draugijos mokykla, bet po dešimtmečio ji uždaryta. Tuo metu iš kariuomenės grįžo jaunas vaikinas Vilius Semaška, ieškojo darbo, ir Švietimo ministerija jį nukreipė važiuoti į Marijampolį. Girdi, ten tėvai nori, kad jų vaikai būtų mokomi lietuviškai, tad ir mokyk. Taip kareivėlis atvažiavo į Marijampolį ir 1951 m. pradinėje mokykloje pradėjo vaikus mokyti lietuvių kalba. Kuo ne misionierius? Šis kareivėlis ketveriais metais anksčiau Marijampolyje pradėjo mokyti lietuvių kalba mokykloje, negu tas padaryta Pabradėje.

Mokinių daugėjo, tad pradinė netruko peraugti į septynmetę, o 1957 m. jai suteiktas vidurinės mokyklos statusas. Marijampolio mokykla tapo pirmąja lietuviška vidurine mokykla Pietryčių Lietuvoje. Krašto lietuvinimo pastangos vedė prie to, kad Vilnijoje ėmė rastis vis daugiau lietuviškų mokyklų, kurios vėliau tapo vidurinėmis. Procesas buvo lėtas ir gana sunkus. Kai 1960 m. į Marijampolį mokytojauti atvyko Algimantas Masaitis, lietuviškos klasės pradinėse mokyklose buvo įsteigtos tik Trakų Vokėje ir Riešėje, o vidurinė mokykla jau trejus metus veikė Marijampolyje.

Marijampolio vidurinė mokykla buvo įdomi tuo, kad joje mokėsi ne tik vietiniai, bet ir daug vaikų iš Baltarusijoje esančių lietuviškų „salų“ – Gervėčių, Pelesos ir kitų vietovių. Gyveno bendrabutyje. Šią mokyklą baigė 297 moksleiviai iš Baltarusijai priskirtų kadaise lietuvių gyventų teritorijų. Į Baltarusiją negrįžo, nemaža dalis įstojo į Lietuvos aukštąsias mokyklas ir jas baigė. Nepriklausomybės laikais visi tapo Lietuvos piliečiais ir sėkmingai įsitraukė į mūsų šalies gyvenimą.

A. Masaitis 46 metus buvo Marijampolio vidurinės mokyklos matematikos mokytojas, o 1961–2003 m. – jos direktorius. Pats kilęs nuo Veliuonos, bet tvirtai įaugo į Vilnijos žemę, subrandino kelias kartas lietuviškos sąmonės moksleivių, kurie šiandien darbuojasi įvairiose Lietuvos vietovėse.

Visus tuos metus A. Masaitis matė ir dabar tebemato, kad lietuvių tautos padėtis Vilnijos krašte yra labai sunki, net katastrofiška. Tai ne šių eilučių autoriaus siekis rasti stipresnį epitetą siekiant didesnio įspūdžio. Šiuo žodžius pasakė pats A. Masaitis, kone pusšimtį metų gyvenantis tarp šio krašto žmonių, stebintis ten vykstančius procesus.

Kaip Vilnijoje suprantama lygybė

Siekdamas įrodyti šį teiginį, A. Masaitis siūlo panagrinėti tris viso krašto švietimo sistemai svarbius klausimus. Pirmas – tai ilgai trunkanti diskusija dėl mokyklų tinklo pertvarkymo, antras – nesibaigiantys ginčai dėl mokinio lėšų krepšelio perskirstymo, ir trečias – mokyklų statyba ir renovacija Vilnijos krašte.

A. Masaitis sutinka: siekiant mokymo kokybės, mokyklos turi būti stambinamos, ir Lietuvoje šitai vyksta, procesas beveik baigiamas. Tiesa, ginčų kyla dėl pradinės mokyklos likimo. Tačiau Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose tikroji pertvarka nė neprasidėjo. Kasmet nugnybiama po vieną mokyklėlę – lietuviškąją, bet nelietuviškos mokyklos išlieka – jos neliečiamos. Uždarymas vyksta viena kryptimi – lietuviškųjų uždarymo.

Jeigu švietimui skirtos lėšos būtų racionaliai naudojamos, būtų visai normalu, nes „mokinio krepšelio“ įstatymas esąs puikus, – įsitikinęs A. Masaitis. Tačiau kas vyksta vadinamajame Vilniaus krašte, kur nevyksta švietimo sistemos pertvarka? Dabar lėšos ateina su mokinio krepšeliu: mažai mokinių – mažai lėšų. Ypač daug lenkų kalba mokančių mažų mokyklų – turinčių po keliasdešimt ar vos keliolika moksleivių. Antai pagrindinėje mokykloje kai kur mokosi 36–40 mokinių, o juos moko kone 15 mokytojų, dar yra ir aptarnaujančio personalo. Nesunku suskaičiuoti, kiek valstybės pinigų reikia sumokėti tiems mokytojams ir kitam personalui. Kadangi su mokinio krepšeliu mokyklą pasiekia labai nedideli pinigai, mokytojų atlyginimams trūksta lėšų. Kas daroma? „Nuimami“ pinigai nuo kitų, dažniausiai lietuviškų mokyklų ir finansuojamos daugiausia mažos lenkiškos mokyklėlės. Tokia praktika buvo pradėta nuo 2000 m. ir tęsiasi ligi šiol. Lietuviškų mokyklų vadovai skundžiasi, aukštos instancijos atsiunčia tikrintojus, šie randa įstatymų pažeidimų, bet ir toliau tęsiasi ši praktika.

A. Masaitis pateikia keletą iškalbingų skaičių. 2008 m. nuo Marijampolio vidurinės mokyklos „nuimta“ 214 tūkst. Lt, nuo Rudaminos Ryto gimnazijos 202 tūkst., nuo Maišiagalos Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo vidurinės mokyklos – 165 tūkst., Paberžės Verdenės – 118 tūkst. Lt, o Eišiškių S. Rapalionio gimnazijos – net 220 tūkst. Lt. Kur tie pinigai nukeliavo? Kitoms mokyklos, taip pat lietuviškoms – maždaug po lygiai kiekvienai... Penkios lietuviškos pradinės mokyklėlės gavo 82 260 litų, o panašios 25 lenkų mokyklos – 1 689 490 litų. Štai kokia „lygybė“ gyvuoja krašte, kurį vadiname Vilnija.

Dabar pažiūrėkime, kiek mokinių mokosi Vilniaus rajono lietuvių ir lenkų mokyklose. 2007 m. rugsėjo 1-ąją lietuviškose mokyklose mokslo metų pradžią pradėjo 5479 mokiniai, o lenkų kalba mokėsi 5789, taigi 310 moksleivių daugiau. O finansavimas, tenkantis lenkų mokykloms, daug kartų didesnis.

Dažniausiai nukenčia tvarkingesni

Šiuos skaičius A. Masaitis pateikė Lietuvos Respublikos Seime, kur birželio 20 d. vyko Lietuvos kultūros politikos instituto surengta konferencija Kaip sumažinti valdžios ir visuomenės atitolinimą? Konferencijoje Europos Sąjungos Parlamento narys Justas Paleckis pateikė tokį tyrimų rezultatą: Rusijoje 45 proc. apklaustųjų bijo atvirai kalbėti ir reikšti savo nuomonę apie tai, kas vyksta šalyje. Baltarusijoje tas skaičius sudaro 50 proc., o Lietuvoje – net 55 proc. A. Masaitis prie šių skaičių prideda savąjį vertinimą: vadinamojo Vilniaus krašto mažų mažiausiai 85 proc. mokytojų ir lietuviškųjų mokyklų mokinukų tėvų bijo viešai pareikšti savo nuomonę. Štai kokia dalies mūsų tautos padėtis tuo metu, kai didžiuojamės savo tolerancija kitataučiams, bet nesugebame užtikrinti savo piliečių saugumo savo pačių valstybėje.

Mūsų valdžios institucijų bejėgiškumą galima paaiškinti pirmiausia įstatymų netobulumu. Naudojantis įstatymų „skylėmis“ viskas lyg ir teisėta. Štai kad ir moksleivio „krepšelis“ – jį galima perskirstyti 5 proc., o iš mokyklos biudžeto galima „nuimti“ 15 proc. Taip ir daroma: iš tų mokyklų, kurios tvarkingesnės, kuriose daugiau mokinių, „krepšelis riebesnis“, daugiau ir atriekiama. Susidaro šimtai tūkstančių litų. Lietuviškų mokyklų mokytojai lieka be komandiruočių, kvalifikacijos tobulinimo kursų, naujų knygų mokyklos bibliotekoje, ekskursijų ir kitų moksleiviams būtiniausių dalykų.

Todėl A. Masaitis siūlo, kad atitinkamo įstatymo pataisoje nebūtų leidžiama perskirstyti tų 5 proc. moksleivio „krepšelio“ lėšų, tada kiekviena mokykla gautų jai teisėtai priklausančią dalį ir nebūtų gyvenančiųjų „kitų sąskaita“. Jis taip pat pritaria mokyklų stambinimui, nes tik jose gali būti sudarytos visaverčio mokymosi sąlygos. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose būtina atlikti mokyklų pertvarką, kuri čia nė neprasidėjo. Padedame Vakarų pasaulio demokratijos vertybes diegti Afganistane, mokome europietiškos demokratijos gruzinus ir ukrainiečius, bet nesusitvarkome patys savo šalyje. Panašu į savigarbos ir orumo stygių. Dažniausiai prisidengdami įstatymų netobulumu, nenoru piktinti vietinius ir nevietinius lenkus, taip slepiame savo neveiklumą ir paprasčiausią nerangumą.

Kasmet Vilniaus rajone uždaroma bent po vieną kaimo mokyklą, ir tai daroma labai negražiai. Prieš metus kilo ginčas dėl Glitiškių, Parudaminos, dabar dėl Skaidiškių. Uždarius lietuvišką mokyklėlę, mokiniai paprastai prijungiami prie lenkiškos mokyklos, tėvai savo vaikus atsiima, dar labiau mažėja besimokančių Vilniaus apskrityje kaimo vaikų skaičius.

Savivalda ar savivalė?

Vargu ar kur dar kitose šalyse rastume tokią padėtį, kai mokyklos priklauso dviem skirtingoms instancijoms – vietos savivaldybėms ir Vilniaus apskrities administracijai. Kodėl taip atsitiko? Mat pagal tuo metu galiojusį įstatymą, jeigu susirinkdavo penki vaikai, buvo galima atidaryti pradinę mokyklėlę, tačiau penktai klasei atidaryti jau reikia daugiau mokytojų, vadinasi, ir pinigų, todėl vietos savivaldybės penktų klasių stengėsi nesteigti. Apskritis būdavo priversta atidaryti sau pavaldžias mokyklas. Vykdant mokyklų tinklo pertvarką, tos mokyklėlės pradėtos stambinti ir štai 2007 m. Vilniaus apskrityje buvo uždaromi pradinio ugdymo skyriai. A. Masaitis paklausė vienos darbuotojos, kodėl apskritis per kelerius metus Vilniaus rajone uždarė du, o Šalčininkų rajone – keturis skyrius? „Mes vykdome Švietimo ir mokslo ministerijos įsakymą,“ – išgirdo atsakymą. „Tai kodėl savivaldybės neuždarinėja sau pavaldžių mokyklėlių?“ „Jos nevykdo ministerijos įsakymo.“

Štai ir atsakymas. Savivaldybės ne tik nevykdo iš Vilniaus skelbiamų įsakymų, bet ir „skalpuoja“ lietuviškas mokyklas, paimdamos jų teisėtai priklausančius pinigus. Ne savivalda, o savivalė, bet Vilnius to tarsi nemato. Kai kam nebaudžiamumo laikai prasidėjo su Nepriklausomybe.

A. Masaitis nekviečia skelbti karą lenkiškoms Vilniaus apskrities savivaldybėms – ne. Bet pusę šimto metų šio krašto švietimo reikalams atidavęs Lietuvos pilietis nori, kad šiame krašte nebūtų lygesnių tarp lygių, kad būtų laikomasi įstatymų, nes juk jie turi būti visiems vienodi. Kiek laiko turės praeiti, kol iš savęs išguisime baudžiauninko kompleksą ir pradėsime nesitaikstyti su akivaizdžia neteisybe?

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas