Onkologija: skverbimasis į ląstelės procesus

K. P. Valuckas. Gyvename komercinių reikalavimų sąlygomis. Maisto produktus reikia išlaikyti, kad jie gražiai, patraukliai atrodytų. Naudojami konservantai, o jie pasižymi nepageidaujamu bei žalingu poveikiu organizmui. Obuolys, bet koks kitas vaisius atkeliauja iš kitų žemynų, ir tam jį reikia išlaikyti. Dabar valgome pernykščius Lenkijos obuolius, jie atrodo tarsi šviežutėliai. Prekinę išvaizdą įgyja dėl chemijos naudojimo, bet kokia kaina žmogaus organizmui…Baiminamės konservantų, kai kurių maisto papildų, bet kiek tiksliai žinoma, kad tos medžiagos gali sukelti vėžį?

K. P. Valuckas. Jei kalbama, kad apie 20–50 proc. onkologinių susirgimų priklauso nuo mitybos ypatumų, galime būti tikri, kad tam tikras vaidmuo tenka ir minėtosioms medžiagoms, tačiau atrodo, kad iš aplinkos į maistą patekusios kancerogeninės medžiagos veikia tik maždaug 1 proc. piktybinių navikų atsiradimą. Aišku, būtini ir papildomi to rizikos veiksnio tyrimai.Janina Didžiapetrienė. Liono vėžio tyrimų centre leidžiamas kancerogeninių medžiagų sąrašas, jis kasmet papildomas. Tame sąraše net išskirtos 4 medžiagų grupės. Yra medžiagų, kurių kancerogeniškumas įrodytas ir žmogui, ir gyvūnams. Kai kurių kancerogeninis poveikis įrodytas gyvūnams, bet dar neįrodytas žmonėms. Tai nereiškia, kad nebus įrodytas ateityje. Kasmet kancerogeninių medžiagų daugėja, ypač pastaraisiais metais.K. P. Valuckas. Įrodyta ir plačiai skleidžiama rūkymo žala, įtaka plaučių, gerklų bei kitų lokalizacijų vėžiui atsirasti. Alkoholis kartu su rūkymu labai smarkiai padidina susirgimo pavojų, o vartojant alkoholį ir nerūkant susirgusiųjų skaičius sudaro tik kelis procentus visų susirgusiųjų vėžiu. J. Didžiapetrienė. Ne kiekvienai kojai tinka tie patys batai. Labai daug kas priklauso nuo konkretaus organizmo. Yra genų, kurie koduoja detoksikaciją, taip sudorojami laisvieji radikalai ar kitos į ląstelę patekusios kancerogeninės medžiagos. Viduląstelinį ksenobiotikų, tarp jų kancerogeninių junginių, metabolizmo aktyvumą reguliuoja kai kurie genai, įvairių individų organuose jis gali būti skirtingas. Tai ir lemia nevienodą individų reakciją. Puikiausiai paaiškinamas tas teiginys, kad štai žmogus rūkė visą gyvenimą ir nieko, vėžiu nesusirgo. Jis turi būti dėkingas savo organizme esantiems gerai veikiantiems detoksikuojantiems genams.

Siekiant gydymo individualizavimo

Iš to, ką gerbiamieji profesoriai sakote, nekyla abejonių, kad didėja fundamentinių ir taikomųjų metodų reikšmė tiriant onkologinių ligų atsiradimo priežastis. Be abejonių, ir toliau didės. Taigi šios srities mokslas Lietuvoje labai reikalingas, nes kiekvienas galime tapti pacientu ir būti išgelbėtas šio mokslo.

K. P. Valuckas. Šiuo metu viso pasaulio onkologijos specialistai ir mokslininkai mąsto, kaip kiekvienam ligoniui individualizuoti vaistus. Pabrėžiu, kad negali būti tų pačių standartų Jonui, Petrui ir Antanui. Jie visiškai skirtingi žmonės, todėl jiems turėtų būti skiriami skirtingi vaistai ir gydymas. Kiekvienam žmogui turi būti sudarytos individualios gydymo schemos, taktika – kitokia Jonui negu Petrui. Norint nustatyti lydinčiuosius susirgimus, konkretaus ligonio imunitetą, reikia fundamentinių tyrimų. Tada gydymo taktikos ar schemos sudarymas gali būti veiksmingas.Šiandien talentingai balerinai ar dainininkei tikriausiai bus rastas baleto ar vokalo meistras, kuris dirbs, neskaičiuodamas laiko. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad kiekvienam ligoniui galėtų būti skirtas fundamentinių tyrimų atstovas ar bent jau gydytojas.

J. Didžiapetrienė. Bet tyrimų metodas, tinkamas konkrečiam pacientui, juk gali būti nustatytas ir taikomas.Nuo ko reikėtų pradėti?

K. P. Valuckas. Štai čia ir visa esmė. Atlikus tam tikrus tyrimus, siekiama nustatyti procesą, vykstantį paciento organizme. Tai kažkas panašaus į pasėlio metodo taikymą, įdiegtą klinikinėje chirurgijoje, t. y. praktikoje. Tai jautrumo antibiotikams nustatymas. Tarkime, nustatytas sepsis. Bet kas ten auga ir kas galėtų paveikti ligos sukėlėją? Antibiotikų ir įvairiausių preparatų turime begales, bet konkretaus ligonio jie neveikia – štai kur problema. Kad būtų nustatyta veiksminga priemonė, naudojamas testavimas. Tarkime iš 200 ar 300 antibiotikų šiuo konkrečiu atveju veikia tik du – juos reikia nustatyti. Jeigu pavyks, pacientas gali būti išgydytas. Mes ir stengiamės veikti ta kryptimi. Taikant fundamentinius tyrimus, naudojant įvairius testus, biožymenis, tiriant iš audinio organizmo skysčių ar kraujo paimtus pavyzdžius – šie tyrimai padeda atsakyti į svarbiausius klausimus. Kitaip tariant, kaip tie preparatai veiks konkretaus paciento konkrečios histologinės struktūros naviką. Tai ir yra gydymo individualizavimo siekis. Jeigu visa tai pavyks įgyvendinti, galima kalbėti apie gydymo veiksmingumą, o jo kaip tik ir siekiame. J. Didžiapetrienė. Svarbiausia, kad, kitaip negu citostatinė terapija, biologinė terapija „neužmuša“, o „pagydo“ ląsteles. Taikome į konkretų taikinį ląstelėje. Pagal tuos taikinius kuriami ir atitinkami vaistai. Bet pirmiausia svarbu žinoti, kokiame navike yra tas konkretus taikinys.Mintyje turite kvantinių taškų toksiškumo dalykus, apie kuriuos konferencijoje kalbėjo fizikas prof. Ričardas Rotomskis?

J. Didžiapetrienė. Biomedicinos fizikos srityje dirbančius mokslininkus šiandien labiausiai domina lygmuo, kuriame vyksta perėjimas nuo gyvosios prie negyvosios gamtos. Tai nanomedicinos sritis, kurioje labai maži objektai („nanas“ – milijardinė metro dalis) pasižymi naujomis savybėmis. Nanomedicina plėtojama trimis kryptimis: siekiama sukurti diagnostikos metodus, kurie leistų nustatyti ligą dar ląstelės lygmeniu; sukurti technologijas, galinčias nugabenti vaistą į nurodytą vietą; regeneracinė medicina, kurios galutinis tikslas – išauginti dirbtinius organus, atkurti tam tikras audinių ar organų funkcijas. Vieni perspektyviausių kontrastinių diagnostinių medžiagų ir vaistų nešiklių yra kvantiniai taškai. Tai 2–10 nm dydžio sferinės puslaidininkės nanodalelės. Taigi kvantiniai taškai mums padeda tuo, kad gali į taikinį nunešti vaistą. Taip parodoma, kur yra ligos priežastis ir kiek gydymas veiksmingas.

K. P. Valuckas. Prie kvantinių taškų prijungiamas antikūnas. Tam tikras antikūnas nuneša vaistą į reikiamą naviko vietą.

Padėti organizmui pačiam tvarkytis

Teigiate, kad esama šimtų įvairių antibiotikų, bet jie dažnai atrodo neveiksmingi. Gal ne tą daro medicinos mokslas? Užuot stengiantis įveikti ligos sukėlėjus, gal pastangas reikėtų nukreipti į žmogaus imuninės sistemos stiprinimą? Gal užuot mėginus kakta pramušti sieną, protingiau būtų tą sieną apeiti? Kyla abejonių, ar išvis teisinga kryptimi žengia medicina. Matau, kad profesorė purto galvą.

J. Didžiapetrienė. Užkirsti kelią ligai – vienas svarbių medicinos uždavinių, taigi profilaktika – reikšminga onkologijos kryptis. Tačiau vėžio profilaktika toli gražu ne vien imuninės sistemos stiprinimas. Tai ir pastangos išvengti žinomų kancerogeninių poveikių, ir sveikas gyvenimo būdas, ir ikinavikinių pokyčių diagnostika bei šalinimas. Ląstelė yra sudėtingas mikropasaulis, joje vyksta pirmieji pakitimai, paskui – pakitimai audinyje ir organizme. O kas yra vėžys? Tai ir yra pakitimai – ląstelėje, audinyje, organizme. Svarbu žiūrėti į visumą, pradėti nuo ten, kur vyksta tie pakitimai. Tačiau ar pakitimai nėra jau organizmo nesugebėjimo pasipriešinti pakitimams padarinys, nesugebėjimas prisitaikyti prie tam tikrų naujų sąlygų? Priežastis – imuninės sistemos nesugebėjimas prisitaikyti, o pokyčiai – ląstelėje, audinyje, organizme – tai imuninės sistemos nesugebėjimo vykdyti savo funkcijas pasekmė.

K. P. Valuckas. Klausimas filosofiškas, gal net panašus į dilemą: kas pirmesnis – višta ar kiaušinis? Galima sutikti, kad šiame samprotavime esama logikos. Prieš mus gyveno daugybė kartų ir visi žmonės dėl kažkokių priežasčių mirė. Dėl kokių – dažniausiai nežinome. Du tikri ir pastovūs dalykai tėra žmogaus gyvenime: tai gimimas ir mirtis, o visa kita yra kelias. Tarp gerų dalykų žmogus paveldi ir nelabai gerų – nieko nepadarysi. Kiekvienoje ląstelėje tos galimos priežastys glūdi, jeigu per savo gyvenimą žmogus sugeba ligą išprovokuoti, tai ją ir gauna.

Kas lemia ligą? Šiandien žinome, kad imuninė žmogaus būklė lemia labai daug. Žinome net pavienių atvejų, kai aiškiai įrodytas onkologinis susirgimas tam tikrais labai retais atvejais baigiasi savaiminiu pasveikimu net ir negydant. Tai įrodyta. Spėjama, kad dėl kažkokių priežasčių keičiasi žmogaus imuninė būklė ir jo imuninis statusas, imuninė reakcija tampa labai agresyvi prieš ligos sukėlėjus. Tačiau pati naviko formavimosi pradžia vyksta ląstelėje, kuri dėl vienokių ar kitokių priežasčių transformuojasi, sutrinka natūrali savireguliacija. Žmogaus organizme nuolat vyksta ląstelių kaita: nereikalingos pašalinamos, pats organizmas tvarkosi.

Jūsų minėtas savaiminio pasveikimo fenomenas rodo ne antgamtinių jėgų įsikišimą, bet gana akivaizdų dalyką: organizmo imuninė sistema rado, kaip sėkmingai pasipriešinti ligos priežasčiai ir ją įveikti. Ar kas nors tokius tyrimus yra atlikęs, tokiems tarsi savaiminio išgijimo atvejams skyręs ypač daug dėmesio? Gal šie nuostabūs atvejai dėl savo retumo taip ir netampa mokslinio tyrimo objektu?

K. P. Valuckas. Tokių atvejų pernelyg mažai, gal net ne visi aprašomi. Prieš keliolika metų Tarptautiniame vėžio kongrese buvo pateiktas pranešimas apie JAV atliktą darbą. Ten nagrinėta per 250 savaiminio pagijimo nuo vėžio atvejų. Vertinti visi įmanomi poveikiai ir vidiniai pacientų ypatumai, tačiau jokių dėsnių, kurie paaiškintų vėžio išnykimo mechanizmus, nustatyti nepavyko. Spėjama, kad savaiminiai pagijimai – maždaug 1 iš 10 000 vėžio atvejų.

J. Didžiapetrienė. Imuninės sistemos elementai gali sunaikinti vėžines ląsteles. Navike esančios sveikos ląstelės sunaikina pažeistąsias – tai ląstelinis imunitetas. Bet profesorius nekalba apie kitą sistemą, kurios šalininkė esu ir aš. Profilaktine prasme labai svarbi yra antioksidacinė sistema. Ar čia esama ryšio su imunine sistema – neaišku, to ryšio ieškoma. Organizme atsirandantys laisvieji radikalai yra taip pat svarbūs kancerogenezei. Juk ir kai kurie vaistai daugiausia veikia per laisvųjų radikalų reakcijas. O nuo laisvųjų radikalų reakcijų saugo antioksidacinė sistema. Dėl to profilaktikai ji labai svarbi. Koks tarp jų ryšys, kol kas labai mažai žinoma. Puikiausias tyrimų objektas, kur mokslas gali gilintis?

K. P. Valuckas. Labai daug veiksnių lemia naviko atsiradimo mechanizmus, tai ir profesorės minimos antioksidacinės sistemos būklė, ir kai kurie kiti paveldėti dalykai, išoriniai ir kiti veiksniai. Nagrinėti yra ką. Šiuo metu pasaulyje nerasite žmogaus, kuris būtų visiškai perpratęs visas tas sistemas. Kiekvienas tyrinėtojas gilinasi į savo sritį ir joje daro savo atradimus.

Žodžiu, onkologijos mokslas, kaip ir visi kiti Vakarų pasaulio mokslai, tęsia seniai pradėtą organizmo, kaip visumos, skaidymo į atskiras dalis veiklą ir tuo skiriasi nuo Rytų požiūrio.

K. P. Valuckas. Visai galimas dalykas. Tai pasaulėžiūros ir konkrečių medicinos mokyklų reikalas. Medicinios požiūriu vertinant reikėtų ne tiek su liga kovoti ir ją nagrinėti, bet žmogų vertinti kaip visumą. Plaučių uždegimas ar net plaučių vėžys nėra lokalus susirgimas. Tai visą organizmą sutrikdanti ir pažeidžianti problema, kuri susitelkia ir pasireiškia konkrečiame organe. Bet tokio požiūrio laikantis gydytojas turi būti eruditas (ir ne vienos srities), bet ne siauro profilio specialistas.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas