Į „Anykščių šilelį“ poetas įkomponavo Lietuvą (4)

Baigiame pašnekesį su Danieliumi Sadausku apie lietuvių giedamąją poeziją, kuriai dainininkas skiria ypatingą dėmesį.

Jeigu tai padaryta skoningai, aukštu lygiu, atlieka geri atlikėjai, tai galima tik sveikinti. Svarbu ne žanras, o tai, kas tuo kūriniu išreiškiama. Tik nereikia subanalinti geros poezijos, o stilius, žanras - visa tai antraeiliai dalykai.

Šiandien Maironis jau išsemtas?

Toli gražu ne. Ir niekada nebus išsemtas. Bet šis dvigubas dainų albumas yra pats didžiausias - tiek Maironio tekstų taip išsamiai ir plačiai dar niekada nebuvo išleista. Dainavau tuos kūrinius vienas, nes norėjau, kad būtų sugrąžinti tekstai, kurie buvo iškupiūruoti, išmesti, taikantis prie klausytojų - kad nenusibostų ar tiktų ideologiškai.

Tai padaryti buvo sudėtinga?

Posmines dainas gana sunku interpretuoti, nes paprastai atlikėjai paima du ar tris posmus, o dažniausiai esmė, išvados glūdi paskutiniame. Kartais prarandamas ir poezijos kūrinio minties plėtojimas. Savo interpretacijoje stengiausi išdainuoti visus posmelius. Be to, kai gieda solistas, mažiau niveliuojamas garsas, geriau girdėti poetinis tekstas. Atliekant chorui, būna sunkiau suprasti žodžius. Vėlgi, ar tai sudėtinga? Tai priklauso nuo to, kas ir ko ieško Maironyje. Ir kur ieško Maironio. Ar girdėjote J. Haydno galvos istoriją? Ji buvo nupjauta dar lavonui nespėjus sustingti tam, kad kažkoks kuoktelėjęs mokslininkas galėtų išmėsinėti jo smegenis ir nustatyti jose vietą, kur slypi muzikos genijus.

Sudėtinga todėl, kad mes dažnai nesuprantame kitų, nes nenusileidžiame ar nepakylame iki jų lygio. Genijaus ar tiesiog mažo vaiko.

Sunkiausia perteikti poeto nuojautasKiek poezijos klasikų esate prikėlęs ‘iš kapų amžinų’?

Turbūt esu viską dainavęs, kas vadinama klasika. Taip pat ir daug šiuolaikinių literatūros kūrinių - kompozitorių Valentino Bagdono, Algimanto Bražinsko, Justino Bašinsko ir kitų. Tai ir Vytauto Mačernio, ir kitų poetų poezijos ciklai. Vargu ar kurio kompozitoriaus kūrinių nesu atlikęs.

Ką sunkiausia buvo ‘prisijaukinti’, kokių autorių kūrinius?

Sunkiausia buvo suvokti M. Mažvydo giesmes ir priversti skambėti A. Baranausko kūrybą. Anykščių šilelį galima suprasti ir kaip rečitatyvinį kūrinį. Aišku, poemoje daug liaudies dainoms būdingų motyvų, apskritai poema paremta liaudies dainomis. Panaudota daug tautosakos: apie Sedulėlę, apie Eglę žalčių karalienę, Velnio akmenį ir t. t. Vis dėlto kai perskaičiau mūsų iškiliausių mokslininkų įžvalgas apie Anykščių šilelį, man daug kas paaiškėjo. Sigito Gedos mintis: ‘Nereikia Anykščių šilelio ieškoti Anykščiuose - jo ten nesurasim, kaip ir Čiurlionio nesurasim Raigarde’. Šią poemą suvokiu kaip didžią mūsų tautos katastrofą, įvykusią likus ketveriems metams iki 1863 m. sukilimo ir lietuviškos spaudos draudimo pradžios. Nuo to meto prasidėjo didžiausios mūsų tautos geriausių sūnų tremtys. Įsigilinus man tapo akivaizdu, kad į Anykščių šilelį poetas įkomponavo Lietuvą, mūsų kraštui gresiančią tragediją, įprasmino tautos likimą. Medis poetui yra metaforinis įvaizdis: visi šilo garsai, šlamesiai ir kuždesiai, visų gyvų paukščių balsai - tai buvusios Lietuvos įvaizdis, tos Lietuvos, virš kurios pakibo neatremiama grėsmė, ir poetas visa tai jautriau už daugelį jautė ir suvokė. Tai pačios istorijos eigos suvokimas, genialiai perteiktas.

Tik labai geras poetas sugebėjo išgirsti, kaip nuo lapo krenta rasos lašas, kaip pražysta žiedas. Tai ant pliko kalno sėdinčio ir Lietuvą apraudančio lietuvio skausmas: ‘Ai, būdavo būdavo iš mūsų šilelio didžiausio patogumo...’ Jo skruostu rieda ašarėlė, bet ko verkia - nežino. Iš nuojautos verkia. Štai šią nuojautą man ir buvo sunkiausia pajausti bei perteikti klausytojams. Poemą išgiedoti, išreikšti genialaus kūrinio idėją labai nelengva.

Nešė velnias akmenįGal mano trigrašis bus visai ne vietoje, ir tada prašau man atleisti, bet ar į ‘Anykščių šilelį’ nebūtų galima pažvelgti kaip į literatūrinę simfoniją, sudarytą iš labai skirtingų dalių. Yra ir didelio susikaupimo, ir pakilių, ir labai linksmų dalių. Kai po nakties miškas staiga pradeda busti ir jame prasideda didi gamtos byla, gyvybės vyksmas per kiekvieną šilelio padarėlį ir augalą ir visa tai virsta šviesiu himnu gyvenimui. Muzikoje tai galėtų būti išreikšta kaip didinga žmogaus, gamtos ir tautos vienovės simfonija. Turime M. K. Čiurlionio simfoninę poemą ‘Miške’, bet kodėl nė vienas mūsų kompozitorius nesiėmė kurti simfonijos ‘Anykščių šilelio’ poemos pagrindu?

Išties A. Baranauskas poemoje perteikė gyvenimo apoteozę ir tautą ištinkančią didžią grėsmę - joje yra visko: mitologinis motyvas apie velnią, nešantį didžiulį akmenį, skirtą sugriauti Anykščių bažnyčiai - tai ir carizmo politikos įvaizdis, nes tada katalikų bažnyčios pradėtos perstatinėti į cerkves. Juk ir Vilniuje katedros atsvarai Šv. Jurgio prospekto vakarinėje dalyje, Žvėryne, buvo pastatyta cerkvė. Arba štai Romanovų cerkvė, išdygusi aukščiausioje Vilniaus vietoje Didžiojoje pohuliankoje, dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje. Tai vis pasekmė to ‘velnio akmens’, kuris poemoje nukreiptas prieš Anykščių bažnyčią, kaip tautos tikėjimo simbolį.

Reikia naujo Baranausko, kuris perteiktų, kaip globalizacijos akmenimis daužoma tai, kas dar buvo likę iš tautos savitumo.

Per Poezijos pavasarį dvi valandas klausiausi mūsų poetų Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemelyje. Mintyse pradėjau skaityti Anykščių šilelio eiles ir pagalvojau: ar iš mūsų poetų kūrybos išgirdau bent vieną eilutę, kuri bent priartėtų prie Anykščių šilelio poezijos gelmės?..

Bet taip juk ir turi būti, nes klasika - tai ne kasmetinis javų derlius. Čia nei suplanuosi, nei išauginsi, kada panorėjęs. Donelaičio ar Baranausko poezijos viršukalnės niekada neperšoks joks poetas. Ir poezija turtinga tuo nepakartojamumu.

Štai kad ir mūsų partizanų kovų tema - kas prie jos iš poetų ar muzikų yra prisilietęs? Šitokia tautos didvyriškumo ir tragedijos, iš esmės tolesnės Lietuvos miškų plėtotės tema, bet kodėl ligi šiol nė vienas mūsų kūrėjas jos nesiėmė. O juk tautoje ši tragedija jaučiama, iki šiol tebeišgyvenama. Galimas dalykas, per mažas tautos kūrybinis potencialas, dar nesulaukėme naujų čiurlionių, donelaičių ir baranauskų. Daugybė žmonių rašė savo atsiminimus, bet reikia visa aprėpiančio kūrinio - gal operos ar didingos simfonijos. Juk žymius kūrėjus ar atlikėjus skaičiuojame ant rankų pirštų.

Pagaliau juk apie Joną Basanavičių ar Vincą Kudirką neturime nei solidesnio romano, nei operos ar dramos kūrinio. Nejau mūsų kūrėjai nepribrendo imtis tokios užduoties?

Nėra ir apie Antaną Strazdą net romano, nors tai nepaprastai dėkinga rašytojui asmenybė. Strazdas dingo mūsų istorijos ir praeities ūkuose, apie jį teks tik romaną rašyti, nes biografijos atkurti gali ir nepavykti. Tas pats pasakytina ir apie A. Strazdo muziką, kuri išsilakstė su jo paukšteliais ir strazdeliais po visą Lietuvą. Mano senelis, gyvenęs Dzūkijos pakrašty, giedodavo gulėdamas ant krosnies Gaidys karklynuose... o vaikai refrenu atkartodavo. Tai Strazdo daina. Vieną Strazdo dainą įdėjau į kompaktinę plokštelę iš Žemaitijos - O kaip puikios gražios dienos. Tai jau žemaičių interpretacija.

Kodėl sunku imtis, kas nėra įprastaEsate įrašęs penkias solines kompaktines plokšteles. Ko toliau žadate imtis?

Tos penkios kompaktinės plokštelės - tai didelis darbas. Kiekvienas kūrinys buvo kruopščiai studijuojamas. Kad ir J. Basanavičiaus užrašyta poema apie Paukščių vainą. Pasirodo, tai nuo Ezopo laikų per Balkanus ir skandinavus mus pasiekusi baladė, nusileidusi Suvalkijoje ir paplitusi Lietuvoje. Puiki medžiaga, bet kaip įdainuoti šiuolaikiškai, gal pritaikius ir džiazo muzikines priemones? Turėjau tam tikrą pradinį sumanymą, bet jį reikėjo įgyvendinti. Paminėjau kompozitoriams, tai vienas pareikalavo 3 tūkst. litų, kitas - 5 tūkst., tada imtųsi bendro projekto. Aišku, kad mūsų Paukščių vaina sustojo, nes iš kur imsi tokius pinigus. Tai štai ir atsakymas, ką reiškia imtis naujų sumanymų. Norint suvienyti kūrybines jėgas, reikia lėšų, o svarbiausia - pačiam žinoti, ko nori, kitus juk reikia sudominti ir uždegti. Kas norės dienas leisti bibliotekose, rinkti medžiagą, gilintis, jeigu už tai nemokama.

Tai lituanistikos paveldo gaivinimas muzikinėmis ir vokalinėmis formomis, tad gal tokį projektą paremtų Kultūros ir sporto fondas?

Fondo vadovai man pasakė, kad tokio projekto jie neremia. Nesiskundžiu, rėmėjų randu. Todėl yra ir rezultatas. Kultūros ministerija yra parėmusi ne vieną mano programą. Gerai, kai vertinimo komisijoje sėdi asmenys, kurie suvokia, išmano literatūrą, istoriją, supranta ir vertina muziką. Dažniausiai būna, kad muzikai neišmano apie poeziją, o poetams stinga muzikinių žinių. Gerai, jei pateiksiu projektą iš J. Gruodžio muzikos - mane supras ir tikriausiai palaikys. O jei pasiūlysiu Antano Vienažindžio giedamosios poezijos projektą? Arba A. Strazdo poezijos? Ar daug kas iš komisijos narių ką nors žino ar yra girdėję apie tų poetų muzikines interpretacijas? Kai reikia istorijos, muzikos ir literatūros žinių, mūsų komisijų nariai dažnai nėra tokių sričių dideli žinovai, tad visada rizikuoji būti nesuprastas.

Lietuvių poezijos bardas? Kodėl gi neAr galima būtų Jus tam tikra prasme pavadinti dainuojamosios lietuvių poezijos bardu? Suprantu, skamba neįprastai.

Vilniaus mokytojų namuose vyko giedamosios poezijos atlikėjų susitikimas; ten man teko atstovauti klasikinei giedamajai poezijai. Visi dabar stengiasi dainuoti šiuolaikines dainas, pritardami sau gitaromis. O senais laikais lietuviai dainuodavo be muzikinio akompanimento. Taigi tame bardų susitikime buvau truputį ‘balta varna’, bet reikėjo pristatyti ir klasikinės giedamosios poezijos puslapį.

Ar Jūsų atliekamai poezijai netinka muzikinis akompanimentas?

Interpretacijai ribų nėra, svarbu meniškumas ir žinojimas, ką darai. Labai daug kūrinių esu atlikęs pritariant vargonams, o mano įrašytose kompaktinėse plokštelėse girdėti daug instrumentų - esu dirbęs su kanklininkais, saksofonininkais, skudutininkais ir net japonų elektroninės muzikos meistrais, yra klavesino ir orkestrų muzikos. Taip pat esu įrašęs poezijos ir su chorais.

Esate lituanistikos paveldo per muziką propaguotojas?

Manau, taikliai pasakyta.

Tos muzikinės kompaktinės plokštelės - būtina lietuvių literatūros pamokų dalis vidurinėse mokyklose. Skamba keistai, bet tenka išgirsti, kad tarp labiausiai nemėgiamų dalykų mokykloje moksleiviai vardija gimtosios kalbos, lietuvių literatūros pamokas. Vadinasi, jas reikia įvairinti, tobulinti.

Jei mokytojas kūrybingas, tai ras būdą per pamokas panaudoti įdainuotus literatūros kūrinius. Beje, tą pastebėjo ir poetas Justinas Marcinkevičius: ‘Neabejoju, kad Danieliaus Sadausko kompaktine plokštele pasinaudos ne vienas šventinių ir jubiliejinių vakarų rengėjas [...]. Mūsų mokykloms tai būtų vertinga pagalba, praplečianti, pagyvinanti literatūros ir istorijos mokymo programas’. Iš tiesų, mokant net ir Lietuvos istorijos, daugelis giedamosios poezijos kūrinių galėtų padėti moksleiviui daug giliau pajusti epochos dvasią, tada mūsų istorijos vardai ir faktai nebūtų tik sausas dalyko kalimas.

Lieka tik palinkėti Jums ir toliau nepailsti, per muziką ir poeziją taip gražiai bei prasmingai propaguojant Lietuvos lituanistinį paveldą. Ir kad nestigtų gerų talkininkų bei rėmėjų.

Ačiū už palinkėjimus, tik neatsakiau į vieną man užduotą klausimą: ką žadu daryti toliau?

Ir ką gi darysite?

Padėkime daugtaškį... Minčių yra, kad tik būtų sveikatos.

Tad pabaigai palinkėkime Jums ir sveikatos.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas