Siekiant mokslo ir gamybos sąjungos

Nėra gerai sustyguoti gamybiniai interesai ir mokslas. Aukštosios mokyklos turi šiokią tokią mokomąją bazę, bet ji silpna, dažnai pasenusi, dėl to nukenčia kai kurių sričių specialistų rengimas. Gamybininkai su prastais gaminiais šiandien toli nenueis, todėl esame priversti mikliai suktis, nuolat atnaujinti gamybą, o tam reikia naudoti pažangiausias technologijas ir įrangą. Manau, kad šiandien gamybininkai naudoja pažangesnę įrangą ir aparatūrą, negu aukštosios mokyklos. Įmonėms tenka suktis savo jėgomis, nelaukiant pagalbos iš aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų.

Vis dėlto padėtis po truputį gerėja, atsiranda technologinių parkų ir platformų, taigi siekiama suvienyti gamybos ir mokslo pajėgas. Štai ir šiame seminare Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos atstovas dr. Henrikas Mykolaitis supažindins su ateities gamybos platformos galimybėmis. Tai mėginimas rasti bendrus mokslo ir gamybos sąlyčio taškus. Nors mūsų techninė bazė ir skiriasi, bet protingų žmonių yra ir moksle, ir gamyboje, taigi reikia suvienyti jų pastangas. Tada mokslas lengviau ras savo kelią į gamybą. Šiandien to atotrūkio esama, gamybininkai toli gražu nepakankamai pasinaudoja mokslo institucijų galimybėmis.

Lietuvoje vis dar būna priešingaiKokios priežastys lėmė, kad mokslas, bent jau savo techninėmis, aparatūrinėmis galimybėmis atsilieka nuo šiandieninės gamybos poreikių?

Viena svarbiausių priežasčių - finansiniai dalykai. Per pastaruosius 10 metų atsirado daug bendrų įmonių, kurios finansiškai gana tvirtos, o to tikriausiai negalėtume pasakyti apie mokslo institutus. Nuolat girdime, kad tiek institutai, tiek aukštosios mokyklos nepakankamai remiami. Skaudu matyti, kai aukštųjų mokyklų laboratorijose nėra naujausios aparatūros, šiuolaikinių kompiuterinių programų. Tada neįmanoma dėstyti ir technologinių naujovių. Teko lankytis pas vokiečius ir japonus. Ten mokslo įstaigose dirbama su naujausia, šiuolaikiškiausia aparatūra, o gamyboje naudojamos senesnės, nors taip pat labai geros technologijos. Lietuvoje yra priešingai. Studentams galima dėstyti nebent veikimo principus, bet neišdėstoma to, ko reikia būsimiems gamybininkams.

Užsienio bendrovės savo šalyse ateina į pagalbą universitetams, naujausia savo įranga aprūpina mokymo laboratorijas. O kaip Lietuvoje?

Mes, gamybininkai, suinteresuoti, kad studentai būtų geriau rengiami, todėl taip pat stengiamės padėti. Štai mūsų įmonėje yra gera metrologijos bazė, dirba geri specialistai. Su Vilniaus Gedimino technikos universitetu esame sudarę sutartį ir apmokome Mašinų gamybos fakulteto studentus. Kas savaitę studentai ateina į mūsų įmonę ir mokosi dirbti su moderniausiais metrologiniais aparatais, metrologinėmis technologijomis. Juos moko mūsų darbuotojai. Toks bendradarbiavimas padeda rengti geresnius specialistus. Bet būtų dar geriau, kad pats universitetas turėtų bent panašią aparatūrą. Juk ne gamybininkų reikalas rūpintis studentais. Mums tenka sukti galvą, kaip pagaminti ir parduoti savo produkciją. Vis dėlto stengiamės rasti laiko ir studentams, nes šiandien tai būtina. Kol aukštosiose mokyklose nepasieksime bent panašaus į būtiną technologinio aprūpinimo lygmens, nebus įsigyta reikalinga aparatūra, tol bus atotrūkis tarp mokslo ir gamybos.

Galiu sutikti, kad užsienio bendrovės palaiko universitetų laboratorijas, aprūpina nauja technika, bet nesutinku, kad tai pagrindinis universitetų išlaikymo šaltinis. Tai tik dalinis finansavimas, veikiant kartu su valstybės skiriamomis lėšomis. Nepamirškime, kad Lietuvos įmonių galimybės daug mažesnės. Kad ir Vokietija - šalis, kurioje yra gilios gamybos tradicijos, labai išplėtota automobilių gamybos pramonė, elektrotechnika. Tad disponuojant milžiniškomis pinigų sumomis bepigu remti aukštąsias studijas, duoti užsakymus mokslui. Juk Lietuvoje neliko net mašinų gamybos. Yra įmonių, gaminančių mechanines detales, kai kuriuos mazgelius, bet staklių Lietuvoje nebegamina niekas, nors ši pramonės šaka galėjo išlikti. Deja, geriausios įmonės buvo parduotos: Žalgiris, Komunaras, Šlifavimo staklių gamykla, F. Dzeržinskio staklių gamykla… Jos visos labai greitai subyrėjo.

Gal nebuvo kas perka tų įmonių produkcijos?

Taip tik atrodo. Jeigu taip vertintume, tai nebuvo kas perka ir mūsų įmonės produkcijos. Iš tikrųjų nebuvo bendros valstybės politikos dėl mašinų gamybos ir staklių pramonės. Vienos sunkiau, kitos lengviau, bet staklių įmonės būtų išgyvenusios. Tačiau buvo išparduotos, išplėštos. Kai kas iš to užsidirbo, bet bazė buvo sunaikinta.

Ar tam, kad pakiltume, pirma reikia viską iki pamatų sugriauti?

Matyt, tokia žmogaus natūra.

Praeities patyrimas -
ne naštaKaip pasikeitė Lietuvos ir JAV bendra įmonė UAB ‘Brown & Sharpe-Precizika’, palyginti kad ir su ta įmone, kuriai vadovavo Vladas Algis Gapšys?

Tarybiniais laikais tai buvo ENIMS Vilniaus filialas, kuriame teko kurti mokslą ir mažiau rūpintis gamyba, nes savo sukurtą mokslinę produkciją turėdavome atiduoti kitoms Sovietų Sąjungos įmonėms. Šiuo metu mums patiems reikia rūpintis kaip kurti, gaminti ir parduoti. 1990-1991 m. steigdami bendrą Lietuvos ir JAV įmonę, panaudojame visa, ką ligi tol turėjome sukūrę geriausio. Tai keitiklių, koordinatinių matavimų mašinų ir kitos technologijos. Sovietinių metų įdirbis ir šiandien mums yra geras pagrindas, o tobulinimo darbai vyksta nuolat. Tų darbų pagrindinė bazė buvo labai protingi žmonės, kai kurie iš jų dalyvavo ir šios dienos seminare, pavyzdžiui, prof. Albinas Kasparaitis. Buvęs mūsų bendros įmonės vadovas V. A. Gapšys ir dabar dažnai ateina į mūsų įmonės pasitarimus, išklausome jo minčių ir jomis pasinaudojame. Mūsų įmonės padėtį vertinčiau gerai: esame aukštos technologijos gamintojai, taip pat ir kūrėjai. Turime darbuotojų, su kuriais galime tobulinti ir kurti labai sudėtingus gaminius. Kuo daugiau tokių įmonių bus Lietuvoje, tuo visiems bus geriau.

Lietuvis sėdi užsidaręs ir pats sau dirbaSeminare kalbėdamas apie femtosekundinių lazerių taikymą, Gintautas Šlekys užsiminė apie naudojamą labai tikslią pozicionavimo įrangą. Turime pasaulyje pagarsėjusią Kazimiero Ragulskio, šiandien mininčio savo 80-metį, vibrotechnikos ir vibroinžinerijos mokyklą. K. Ragulskio ir jo mokinių sukurti įtaisai buvo naudojami kosminėse programose, povandeniniame laivyne ir sudėtingiausioje karinėje technikoje, tačiau mūsų lazerių kūrėjai ir taikytojai naudojasi ne lietuviškais pozicionavimo įtaisais, bet perka juos iš užsienio firmų. Kodėl?

Šiandien prof. Kazimierui Ragulskiui išsiuntėme sveikinimo telegramą. Kokius pozicionavimo įtaisus naudoja G. Šlekys su bendradarbiais, man reikėtų pasidomėti, bet visai galimas dalykas, kad esama daug nesusišnekėjimo tarp pačių mūsų pramonės ir verslo bendrovių. Juk K. Ragulskio kurta ir plėtota mokslo ir inžinerijos kryptis nėra pamiršta. Buvęs K. Ragulskio mokinys prof. Ramutis Bansevičius su kitais bendraminčiais plėtoja mechatroniką, plečia savo tyrinėjimų ir darbų bazę.

Pozicionavimo problemomis užsiima ir mūsų įmonė - esame sukūrę ne vieną įtaisą ar prietaisą, kuriuos taip pat naudojame su lazerinėmis technologijomis. Štai ir šiandien jau spėjome su G. Šlekiu sutarti, kad susėsime, pasižiūrėsime, kuo vieni kitiems galėtume padėti. Pasitaiko kuriozų: pavyksta susirasti bendradarbių Japonijoje, ir pasirodo, kad tais pačiais dalykais taip pat užsiima Lietuvos bendrovės. Tai mūsų nemokėjimo bendrauti bėda. Kita vertus, mūsų įmonė naudojasi Vilniaus universiteto fizikų ir kai kurių šalies įmonių paslaugomis, taigi nesame visiški atsiskyrėliai. Bet kartais kažko ir nežinome. Galimas dalykas, kad panašiai atsitiko ir su pozicionavimo ir kita mikrotechnologine įranga. Ir dabar, pavyzdžiui, pas vokiečius ieškome skylučių lazerinio deginimo ir kitokių įtaisų, bet visai galimas dalykas, kad Lietuvos lazerių gamintojai mums galėtų pasiūlyti ne prastesnių sprendimų.

Kaip čia yra, kad apie vokiečių ar japonų darbus mūsų įmonės sužino greičiau, negu apie Vilniuje dirbančių bendrovių tokius pat laimėjimus?

Lietuvis sėdi užsidaręs ir pats sau dirba, nesistengdamas garsintis, darytis reklamos. Apie tai šiandien seminare ir kalbėjo J. Ulbikas. Gal čia lietuviško būdo bruožas? Mes taip pat dirbame nelabai garsindamiesi, kartais sąmoningai atsisakome reklamuotis, bet gal blogai darome. Apskritai tenka pripažinti, kad dažnai nežinome net apie tame pačiame mieste atliekamus įdomius ir mums naudingus darbus. Gal trūksta ir atitinkamų leidinių.

Svarbu ir valstybės požiūris

Kokią išeitį matote dabartinėmis Lietuvos sąlygomis?

Pirmiausia - nestovėti vietoje. Be gamybos, techninių dalykų valstybė negalės normaliai plėtotis, žinoma, jei norės normaliai gyventi. Vien prekyba ar turizmu toli nenuvažiuosime. Turime protingų žmonių, aukštos kvalifikacijos specialistų, tad pirmiausia reikėtų išsaugoti bent tą, ką turime. Kuriasi naujos struktūros, atsiranda supratimas, kas reikalinga ir svarbu. Įmonių darbuotojai vis geriau susipažįsta su kitų šalių darbais - tai irgi privalumas. Įvairių fondų ir skatinimo programų parama juk taip pat bus vis labiau pasinaudojama, nors tai ligi šiol dar nelabai sugebame. Štai kad ir šiandieniniame seminare klausėmės prof. Algirdo Galdiko, dr. Juro Ulbiko gamybininkams reikšmingų pranešimų, nes tai jau nemažą tarptautinio bendradarbiavimo patirtį turintys asmenys. Tokių asmenybių daugės, tačiau labai svarbu, kad ir valstybės požiūris būtų tinkamas, skatinantis inovacijas ir mokslo diegimą į gamybą.

Koks turi būti valstybės požiūris į aukštojo mokslo reikalus, taip pat mokslo ir gamybos santykius?

Man nėra paprasta kritikuoti valstybę. Buvo nustatytos tam tikros prioritetinės pramonės šakos, bet mašinų gamyba į jas nepateko. Iškart pasireiškė ir atitinkamas požiūris: atsidūrėme žemiau, staklių gamybos įmonės Lietuvoje žlugo. O juk protingai besitvarkančios valstybės stengiasi palaikyti savo gamybines šakas. To palaikymo formos būna įvairios, bet svarbiausia - gamybos nepalikti savieigai.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukoje: Per konferencijos pertrauką UAB „Brown & Sharpe-Precizika“ generalinis direktorius Algimantas Barakauskas (viduryje) bendrauja su konferencijos dalyviais.
Gedimino Zemlicko nuotrauka