MOKSLASplius.lt

Sąjūdžio bangos nešami (2)

Pradžia Nr. 12

Įspūdžiai iš birželio 2 d. Mokslininkų rūmuose Verkiuose vykusio Sąjūdžio 20-mečiui skirto renginio Ar įveiksime biurokratiją?


Tautinė, bet dėl to ne mielesnė


Prieš 20 metų Mokslininkų rūmai Verkiuose buvo pakvietę į to paties pavadinimo diskusiją. Joje nestigo emocijų, įkarščio ir noro keisti ligi tol buvusį gyvenimą. Šių metų to paties pavadinimo renginį sunku pavadinti diskusija, nes kalbėjo, prisiminimais dalijosi tik trys garbūs prelegentai, koncertavo puikūs dainininkai ir muzikantai, o sėdintiesiems salėje nebuvo numatyta laiko įkišti savo trigrašį. Gal jie nepareiškė ir didelio noro, nes žmonės jautėsi atėję į šventę, o ne į pratybas, kas geriau supeiks tautinius, bet nuo to mielesniais netapusius biurokratus. Galimas dalykas, kad per 20 prabėgusių metų labai pasikeitė supratimas, kas yra diskusija, arba tapome tokiais šaudytais zuikiais, kad mums ir be diskusijų aišku, kas yra biurokratija ir ko iš jos galima tikėtis, tiksliau – ko visai nereikėtų tikėtis. Prof. Bronius Genzelis ir dr. Romas Pakalnis Mokslininkų rūmuose Verkiuose

Tapusi dar savanaudiškesnė, begėdiškesnė, godesnė, manipuliuojanti mistiniais „Briuselio reikalavimais“ sava lietuviška biurokratija yra monstras, kuriam įveikti kol kas neišrastas ginklas. Biurokratija neįveikiama, tai tam tikra duotybė, Dievo rykštė, duoklė, kurią mokame už nepriklausomybę. Tiesa, šis šventas žodis gali nuskambėti kaip pasityčiojimas, nes kaip niekada esame priklausomi nuo valdininkų savivalės, vadinasi, biurokratijos. Iš esmės esame jos vergai, tik gal dar šito neįsisąmoninome. Laimingas ir išties laisvas tas, kuriam nėra tekę pakliūti į biurokratijos mašinerijos gniaužtus. Bet ir tuos laiminguosius galime nuraminti: jūsų laimės valandos baigsis, kai susidursite su gyvenimo realybe.

Jeigu šį emocijų pliūpsnį skaitytojas sugebėjo ištverti, jį apdovanosime mūsų iškilių vyrų pareikštomis mintimis, dėl kurių birželio 2-ąją ir rinkomės į Mokslininkų rūmus Verkiuose.


Sąjūdis mus sugrąžino prie ištakų


Romualdas Ozolas pasidžiaugė, kad salė apypilnė, nors atėjusiųjų daug mažiau negu prieš 20 metų. Vadinasi, pakalbėti aktualu ir apie kiek prigesusius dalykus, klausančiųjų dar yra. Vertinant iš prabėgusio dešimtmečio perspektyvos, 1988-ųjų birželio 2-oji mūsų atmintyje – tai Sąjūdžio, iki kurio formalaus įkūrimo buvo likusi viena para, pirmasis ryškesnis ir viešas iškeltų principų prasiveržimas. Faktiškai prisiminti ir viešai deklaruoti tie principai ir idealai, kurie suformuluoti XX a. pradžioje. Pasak R. Ozolo, atgijo mūsų gyvenimo nekintamybės teiginiai, ligi tol glūdėję pasąmonės kertėse. Sąjūdžio tarsi iš naujo pažadinti idealai turėjo tokį poveikį, kad priminė kalnų griūtį, nors Lietuva ir lygumų kraštas. Sąjūdžio suformuluoti idealai mus vers nuolat grįžti prie ištakų – R. Ozolas visiškai teisus. Kuo labiau mūsų gyvenimo realybė skirsis nuo Sąjūdžio keltų idėjų ir skelbtų formuluočių, tuo labiau bus neišvengiamas grįžimas prie ištakų. Grįšime kaip prie idealo.

Gyvenimo tikrovė visada skirsis nuo idealo, bet ar kas galėjo tada pagalvoti, kad mūsų išrinktieji uzurpuos suverenias tautos teises ir patys spręs, kiek suverenių teisių Lietuvos valstybė gali atsisakyti ar deleguoti Europos Sąjungai. Laikant Lietuvos žmones avinų banda galima jiems teigti, kad jie patys, esą, to norėję ir suverenias tautos teises savao noru perleidę tautos išrinktiesiems. Eilinė suktos demagogijos apraiška.

1988 m. birželio 2 d. nei R. Ozolas, nei kas kitas nė manyti nenumanė, kad toji diskusija taps kuo nors išskirtinė ir paskatins kitus procesus, kurių rezultatas bus dainuojanti revoliucija, ar kaip kitaip ją pavadintume. Kaip ir daugelis kitų prieš tai vykusių diskusijų, taip ir toji, galėjo baigtis niekuo, t. y. garo nuleidimu ir išsiskirstymu, nes taip dažniausiai ir būdavo. Ar ne tuo baigiasi daugelis šiandieninių įvairaus masto diskusijų? Vis dėlto tą įsimintiną birželio 2-ąją daugumos nepasitenkinimas buvo pasiekęs tą kritinį lygį, kai daugumai jau niežtėjo delnai veikti. Ką – nelabai žinota, bet pokyčių metas buvo pribrendęs. Žinoma, diskusijoje buvo ir kvietusių karštas galvas nepersistengti, nesugadinti viso reikalo, nes juk viskas į gera – Gorbačiovo pradėtas pertvarkos procesas juda, tegul ir sunkiai įveikdamas nomenklatūros bei to meto biurokratijos tylų pasipriešinimą ar net paties proceso sabotavimą.