Sąjūdžio bangos nešami (2)

Partinė nomenklatūra akivaizdžiai buvo sutrikusi, nesuprato, kas vyksta. Ji ir iki Gorbačiovo buvo mačiusi ne vieną pertvarką, tik kitaip vadinamą. Praktiškai su kiekvienu nauju genseku prasidėdavo ir valstybės politikos kurso kaita. Būta ir tam tikro viešumo politikos apraiškų, sietinų, tarkim, kad ir su Chruščiovo „atlydžiu“, tačiau tas dozuotas viešumas buvo daugiau susijęs su asmenybės kulto demaskavimu. Asmenybės kultas buvo paskelbtas visų ligtolinių socializmo statybos bėdų ir nesėkmių šaltiniu, tad dabar reikėjo įveikti tas slogias liekanas – ir tuometinei tarybinių žmonių kartai atsivers vartai į šviesų komunizmo rytojų. Tas pats rojaus įvaizdis, tik pavadintas kitu žodžiu ir apipintas marksistiniais bei klasinės visuomenės ideologijos dzingalais.

Taigi sovietinė raudonoji nomenklatūra savo gyvavimo kelyje buvo daug mačiusi, bet pasirodė esanti bejėgė prieš Gorbačiovo deklaruojamą visišką viešumą ir atvirumą. Įdomu, kad ir pati Gorbio politika pasirodė esanti tokia pat bejėgė prieš savo pačios skelbiamą viešumą, nes paleisto džino jau buvo neįmanoma sugrąžinti į butelį. Sąjūdis Lietuvoje ir Liaudies frontai Latvijoje ir Estijoje taip aukštai pakilo ant viešumo bangos, taip toli juos nunešė prasidėję procesai, kaip to nesitikėjo nė patys šių judėjimų lyderiai.

Intelekto ir veiklumo lydinys

Bet grįžkime į 1988 m. birželio 2 d. Mokslininkų rūmų Baltąją salę. Nedaug trūko, kad visi būtų ramiai išsiskirstę, kaip buvo pratę po įvairių diskusijų – juk mokslo žmonės, inteligentai, ne kokie triukšmadariai… Bet kantrybės taurė perpildyta, katalizatoriaus vaidmenį atliko salėje pasigirsdavęs vienas kitas raminantis balsas: nieko neatsitiko, procesas juda... Jauni fizikai, ekonomistai jau gana artikuliuotai prabilo apie tam tikro visuomeninio branduolio, iniciatyvinės grupės sudarymą. Vis dėlto birželio 2 d. tokią iniciatyvinę grupę sudaryti atrodė per anksti. Ozolo nuomone, labai gerai, kad Mokslininkų rūmuose tą dieną nebuvo įsteigtas koks nors Konstitucijos gynimo komitetas, taryba ar koks kitoks visuomeninis darinys. Vėliau būtų tekę labai sunkiai klampoti įvairių jau tada veikusių klubų, organizacijų, susibūrimų vienijimosi pelkėje. Ryžtingus sprendimus buvo pasiūlyta palikti rytdienai. Pasitarus filosofas Jokūbas Minkevičius garsiai visiems pranešė: rytoj, birželio 3 d., 18.30 val. visi renkamės Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje Gedimino pr. 3, kur numatytas rengiamos naujos LTSR Konstitucijos projekto svarstymas.

Taigi parai prabėgus buvo įkurtas ne šiaip komitetas ar sambūris, bet didžiuliu visuomeniniu ir politiniu-nacionaliniu judėjimu virtęs Sąjūdis, apėmęs visą Lietuvą. O prasidėjo nuo Iniciatyvinės grupės išrinkimo birželio 3 d. Esminė diena Lietuvos XX a. istorijoje. Jeigu ne visoje Lietuvos istorijoje.

Iš chaoso išsirutuliojo Sąjūdis

Taigi iš gana chaotiškos diskusijos Mokslininkų rūmuose sugebėta pakilti iki labai ryžtingų organizuotų veiksmų. Biurokratijos nepavyko įveikti tada, birželio 2 d., nepavyko ir praėjus 20-čiai metų, veikiausiai nepavyks ir dar po 20, bet ta diskusija atvedė prie Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės sukūrimo. Toliau procesas pajudėjo taip, kaip nesitikėjo nė patys šių ir kitų procesų projektuotojai. Iš diskusijos, nukreiptos prieš tuometę biurokratiją, gimė Sąjūdis – bent toks biurokratizmo egzistencijos pateisinimas.

Sąjūdžio sėkmės garantas – Ozolas visiškai teisus – buvo apsisprendimas sutelkti to meto mokslo ir meno sričių intelektualus. Jie su dideliu būriu entuziastingų ir permainų ištroškusių jaunų žmonių sudarė dermę: buvo kas protauja, teikia autoritetų atsparą, ir kas veikia, stumia, greitina judėjimą užsibrėžta kryptimi. Jis tęsėsi ligi pat 1990-ųjų Kovo 11-osios.

Tad ar šiandien yra apie ką diskutuoti? Nedaug rasis žmonių, kurie patenkinti tuo, kas vyksta dabartinėje Lietuvoje, daugelis įsivaizdavo ne tokią atkurtąją nepriklausomą valstybę. Ar nebus taip, kad naujas judėjimas jei ir kils, tai vėl būtent prieš biurokratiją, kuri žmonių sąmonėje juk ir yra visų blogybių, idealo ir realybės neatitikties kaltininkė. Žmonės kaip visada bus teisūs, nes niekas taip greit neprisitaiko prie kintančių sąlygų kaip biurokratija. Juk kartais ji pati ir tas sąlygas formuoja pagal savo kurpalį. Biurokratija mutuoja, o tapusi nekontroliuojama virsta monstru, daugiagalviu slibinu, kurio galvas reikia ne šukuoti, ne gydyti ar bandyti keisti, bet retsykiais kapoti. Kitas klausimas, ar jau laikas.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Nuotraukoje:  Prof. Bronius Genzelis ir dr. Romas Pakalnis Mokslininkų rūmuose Verkiuose