Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčia – pleištas vokiečių rankose

Prof. Arnoldas Piročkinas

Be kitų dalykų, kurie po 1923 m. sukliudė daugumai Klaipėdos krašto lietuvių kilmės žmonių, vadinamųjų lietuvininkų, beveik išimtinai evangelikų liuteronų, atsispirti vokiečių klastingai politikai ir kartu su savo gentainiais katalikais iš Didžiosios Lietuvos ginti jaunos valstybės interesus, buvo religijų skirtumas. Liuteronybės pradžia laikoma 1571 m. spalio 31 d., kai augustinų vienuolis teologijos daktaras ir Šv. Rašto profesorius Martynas Liuteris prie Vitenbergo bažnyčios (Vokietija) durų prikalė 95 tezes, kviesdamas teologus viešai apsvarstyti iškilusią atlaidų problemą. Ilgainiui Liuteris ir jo šalininkai iš tų tezių išplėtojo savitą krikščionybės atmainą.

Vatikano kurija ir jos šalininkai naująjį mokymą sutiko labai priešiškai: kai kuriose šalyse kilo nuožmių karų. D. Lietuvoje ir Prūsijos kunigaikštystėje jų išvengta, bet priešiškumo ar net didelės neapykantos abiem pusėms taip pat netrūko. Skirtingos religinės nuostatos ir priklausymas dviem valstybėms kartu su kitais reiškiniais formavo jose gyvenančių lietuvių netolygias kultūras. D. Lietuvos lietuviai šliejosi prie lenkų ar apskritai slavų, o Mažosios Lietuvos tautiečiai pasidavė vokiečių kultūros poveikiui.

XIX a. paskutiniais dviem dešimtmečiais atsirado lietuvių inteligentų, kurie, nepaisydami religinių skirtumų, rūpinosi kelti abiejų tautos dalių bendrumą. Tačiau didžioji dalis lietuvių ir toliau vieni į kitus žiūrėjo su nepasitikėjimu, jautėsi svetimi, netapatūs. D. Lietuvos katalikams mažlietuviai rodėsi esą „vokiečiai“, o mažlietuviams liuteronams Rusijos imperijoje gyvenantys tautiečiai – „lenkai“ ar „gudai“. Iš esmės imant, padėtis lėtai keitėsi net po 1923 m., kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos Respublikos. Tada krašte pagausėjo tautiškai apsisprendusių lietuvių-lietuvininkų, bet jie nepajėgė atsverti tos masės Klaipėdos krašto lietuviškos kilmės lietuviškai kalbančių gyventojų, kurie, kaip rodo rinkimų į visokius seimelius duomenys, visais klausimais rėmė vokiečių inspiruojamas Lietuvai priešiškas akcijas. Tarp antilietuviškų jėgų, deja, ypač aktyviai reiškėsi Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų bažnyčia. Vokiečių revanšistų rankose ji tapo vienu iš veiksmingiausių pleištų prieš lietuvių vienybę.

Vokiškumo išsaugojimo nuostatų brandinimas

Klaipėdos krašto liuteronų bažnyčiai primestas ar jos pačios prisiimtas įsipareigojimas kuo atkakliau ginti vokiškumą ir nė per nago juodymą nesitraukti iš kovos su lietuviais lauko toli gražu nebuvo atsitiktinis, spontaniškas, nevykusios lietuvių politikos sukeltas dalykas.

Neabejotinai dideli M. Lietuvos lietuvių dvasinį gyvenimą ugdžiusios liuteronų bažnyčios Prūsijos kunigaikštystėje (vėliau karalystėje) nuopelnai visai mūsų tautos kultūrai tarsi yra pritemdę tą virsmą, kai ši institucija ėmė tarnauti vokietybės ekspansijai. Tai galėjo būti bene XIX a. viduryje. Vis dėlto liuteronų bažnyčios priešiškumas tautinėms mažumoms niekada nebuvo toks agresyvus ir nuožmus palyginti su lenkų katalikų sluoksniais D. Lietuvoje. Šis kontrastas sukūrė kiek iškreiptą vaizdą, kad liuteronų bažnyčia Rytų Prūsijoje ir Klaipėdos krašte apskritai neturėjusi politinių tikslų. Tačiau baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, kai artėjo Vokietijos imperijos sutriuškinimas, liuteronų bažnyčios politiškumas pasidarė atviras, neslepiamas. Galėtume sakyti net daugiau: Vokietijos liuteronų bažnyčios vadovai pasistengė tą bažnyčią paversti vokiškumo bastionu prarastose, nuo Vokietijos atskirtose ir kitoms valstybėms atitekusiose srityse. Kaip tai įvyko, pakankamai aiškiai rašoma žymaus vokiečių istoriko Valterio Hubačo veikalo Rytų Prūsijos evangelikų bažnyčios istorija pirmajame tome (Hubatsch Walter, Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens, I. – Goettingen, 1968. – S. 430–444). Remdamiesi šioje knygoje pateikiamais ryškesniais faktais, pamėginkime tad įžvelgti kai kurias liuteronų bažnyčios Prūsijoje sąsajas su provokiška politika.

1918 m. rudenį Vokietija pralaimi mūšį po mūšio, o jos sąjungininkės Austrija–Vengrija, Bulgarija ir Turkija pasirašo su Antante (Prancūzijos, Anglijos, JAV, Japonijos ir kitų valstybių bloku) separatines paliaubas. Galiausiai lapkričio 11 d. Kompjene (Prancūzija) savo pralaimėjimą pripažino ir Vokietija, padėdama parašą po besąlyginės kapituliacijos aktu. Vokietijoje prasidėjo revoliucijos ir perversmai. Kartu tai buvo įtempto laukimo metas – ką nuspręs dėl jos likimo sąjungininkai? 1919 m. gegužėje ėmė ryškėti jų reikalavimai. Tarp jų ypač skaudus buvo reikalavimas atiduoti nemažus plotus įvairiais būdais seniau ir vėliau įgytų sričių. Daugiausia jų netekti grėsė Prūsijos karalystei, kuri per Lenkijos ir Lietuvos Respublikos padalijimą 1772 m. pasigrobė 36000 km2 lenkų žemių, per antrąjį 1792 m. – 57100 km2. Po trejų metų, 1795 m., Prūsijai atiteko Varšuva, Lomža, Belistokas ir Suvalkai su lietuviška Užnemune. Tačiau šis grobis 1807 m. jai išsprūdo iš nagų, kai Napoleonas sudarė Varšuvos kunigaikštystę, gyvavusią iki 1815 m., o paskui tekusią Rusijai. Tad Prūsija po to valdė apytikriai tas sritis, kurias buvo įgijusi per pirmuosius du padalijimus. Dabar, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, į jas pretendavo 1917 m. pabaigoje paskelbusi nepriklausomybę Lenkija. Didesnėje jų dalyje gyveno lenkai arba lenkų kilmės žmonės. Daugelis jų save vadino mozūrais ir nebuvo nusiteikę tapatintis su lenkais. Mišri buvo ir religinė gyventojų sudėtis: arčiau prie senosios Prūsijos sienos daugiau būta evangelikų liuteronų, toliau į pietus gausėjo katalikų.

Prūsijos valdžia šiose iš Lenkijos atimtose srityse tautinių mažumų ir religijų atžvilgiu laikėsi panašios politikos, kokią vykdė M. Lietuvoje. Vengdama drastiškų priemonių, ji ryžtingai diegė savo kitataučiams piliečiams visiško atsidavimo Prūsijos karaliui ir valstybei jausmus. Tai daryta telkiantis pagalbon apvokietintų lenkų kilmės inteligentų. Antai Johanisburgo miestelyje (vok. Johannisburg, lenk. Pisz), priklausiusiame Gumbinės apygardai (Regierungsbezirk), evangelikų liuteronų dvasininkas superintendentas (tolygus vyskupui) Paulius Henzelis (Paul Hensel), iki tol leidęs mozūrų tarme populiarius kalendorius, 1919 m. įkūrė Mozūrų sąjungą. Ji Paryžiaus taikos konferencijai, rengusiai būsimąją Versalio sutartį, nusiuntė peticiją su 145 tūkst. parašų, kad mozūrai reikalaują palikti juos Vokietijoje. Ši peticija kartu demonstravo vokiečių atkakliai skleidžiamą versiją, jog mozūrai (kaip ir kašubai ar sileziečiai) nesą lenkai, bet sudarą skirtingas etnines grupes, nuo amžių glaudžiai susijusias su vokiečių kultūra. Lygiai taip pat elgtasi vokiečių ir M. Lietuvoje bei vėliau nuo jos atskirtoje dalyje – Klaipėdos krašte.

1919 m. birželio 28 d. pasirašius Versalio taikos sutartį, liepos 12 d. evangelikų liuteronų bažnyčios Karaliaučiaus konsistorijos prezidentas su Klaipėdos superintendentu Francu Gregoru (Franz Gregor; šią pavardę prašom skaitytojų gerai įsidėmėti!) ir minėtu johanisburgiečiu Henzeliu svarstė apie galimus šios sutarties padarinius evangelikų liuteronų bažnyčiai atskirtose nuo Prūsijos srityse. Matyt, po šio pasitarimo konsistorija parengė ir išsiuntinėjo atitinkamų apskričių parapijoms standartinį tokio turinio raštą, kad jos pareikštų savo norą likti priklausomos Prūsijos bažnytinei provincijai: „Evangelikų parapija [...] (Rytų Prūsijos provincija), apie kurios priklausymą Prūsijos valstybei po taikos spręs būsimasis plebiscitas, taikos sutarties 93 str. pagrindu, atstovaujama pasirašiusiųjų, reikalauja […], kad jai bet kuriomis aplinkybėmis būtų užtikrintas pastovus neribotas priklausymas Prūsijos valstybės senųjų provincijų krašto bažnyčiai. Ji kelia šį reikalavimą bažnytiniu ir religiniu pagrindu vardan tikėjimo ir sąžinės laisvės […]. Kalbama apie švenčiausias parapijos vertybes. Prieš kėsinimąsi į jas stoja ji griežčiausiai protestuodama ir dėl to apeliuodama į religinių mažumų gynimo didžiuosius principus – evangeliškųjų bendruomenių apsisprendimo teisę ir jų tikėjimo apsaugą […].“ (V. Hubačas, p. 432).

Vyriausioji evangelikų bažnyčios taryba (Oberkirchenrat) Berlyne taip pat susirūpino išlaikyti prarandamų sričių evangelikus liuteronus savo valdžioje. 1919 m. liepos 15 d. atsišaukime taip juos kurstė: „Broliai! Jokiu būdu nesusidėkite su lenkų suvedžiotojais! Jeigu bus jums primestas plebiscitas, likite mums ištikimi, kaip mes būsime jums ištikimi iki mirties.“

Šiuose dokumentuose (jų tikriausiai būta daugiau, negu nurodyta V. Hubačo veikale) neįvardijamos Rytų Prūsijos lietuviškos sritys prie Nemuno. Tačiau, kad ir jos turėtos galvoje, rodo minėto klaipėdiškio superintendento Gregoro aktyvus dalyvavimas. Tai leidžia tvirtinti ir toks faktas: 1919 m. birželio 1 d., taigi dar prieš Versalio sutartį, Karaliaučiaus konsistorijoje įvyko susirinkimas, kuris įkūrė Šiaurės Nemuno krašto evangelikų bažnytinę komisiją (der evangelische Kirchenausschus Nordmemelland). Matyt, ši parengė analogišką kaip Mozūrijoje pareiškimą dėl reikalo išlaikyti naujose valstybėse ryšį su senosiomis bažnyčios institucijomis.

Rūpintis Nemuno žemupio abiejuose krantuose besiklostančia padėtimi galėjo dar paskatinti bažnytinę vadovybę 1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje sušaukta lietuvininkų sueiga, kuri sudarė Prūsijos lietuvių tautinę tarybą. Jai vadovauti buvo išrinktas trijų asmenų prezidiumas: Viktoras Gailius, Erdmonas Simonaitis ir Jonas Vanagaitis. Taryba, vėliau pasivadinusi Mažosios Lietuvos tautine taryba, po keturiolikos dienų Tilžėje priėmė pareiškimą, kuris dar vadinamas Mažosios Lietuvos Aktu. Štai jo tekstas* :

„Pareiškimas.

Atsižvelgiant į tai, kad viskas kas yra, turi teisę gyventi, ir į tai, kad mes lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji, sudarome šito krašto gyventojų daugumą, reikalaujame mes remdamies Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, prisiglaudimą Maž. Lietuvos prie Didž. Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada, savo jėgas už įvykdymą minėto siekio pašvęsti

Tilžėje, lapkr. mėn. 30 d. 1918 metų

Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba.“

Pareiškimą (beje, neinspiruotą didlietuvių!) pasirašė dvidešimt keturi M. Lietuvos patriotai, nepabūgę užsitraukti mirtinos vokiečių neapykantos. Laikraštis Tilsiter Allgemeine Zeitung į jį reagavo straipsniu Naujas lietuvių niekšiškumas. Kaip mėginimą neutralizuoti šio pareiškimo poveikį krašto lietuvininkams derėtų vertinti V. Hubačo nurodytą generalinio superintendento Genricho (Gennrich) ir superintendento Gregoro jau gruodžio mėnesį atliktą inspekcinę kelionę per Klaipėdos kraštą su pamaldomis bažnyčiose ir susirinkimais. Tikriausiai tada ne vien melstasi ir giedota...

Bus daugiau