Onkologijai privalu tapti sveikatos apsaugos politikos ir sistemos dalimi (2)

Pabaiga, pradžia Nr. 13

Mokslo Lietuva toliau kalbina Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktorių prof. habil. dr. Konstantiną Povilą VALUCKĄ ir instituto tarybos pirmininkę, vyriausiąją mokslo darbuotoją dr. Janiną DIDŽIAPETRIENĘ.

Vietoj studijų – ekskursija

Pirmoje pašnekesio dalyje kalbėjomės apie onkologų dėmesį ląstelėje vykstantiems procesams. Norint pažinti tuos procesus, o ypač veikti gydant ligonį, vargu ar galima be molekulinės biologijos žinių. Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete toks kursas skaitomas, tikriausiai jis ne mažiau svarbus ir būsimiesiems medikams. Ar studentai medikai gerai išmano molekulinę biologiją?

K. P. Valuckas. Man tai labai svarbus klausimas – neslėpsiu. Manau, kad nepakankamai. Molekulinė biologija labai sparčiai plėtojasi, turimos žinios nuolat papildomos.

J. Didžiapetrienė. Prof. K. P. Valuckas mintyje pirmiausia turi onkologijos dalykus, todėl jam tai labai jautri vieta. Jeigu mintyje turėtume molekulinės onkologijos kursą, kurį išklauso Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentai, skųstis gal ir nereiktų. Medicinos fakulteto gydomosios specialybės IV kurso studentams dėstomi molekulinės onkologijos pagrindai. Daugiau žinių apie molekulinę onkologiją gauna molekulinės biologijos magistrantai.

K. P. Valuckas. Pritariu, bet aš kalbu apie pasirengimą gydytojo onkologo profesijai. Neseniai buvo motyvacinis pokalbis su onkologinės radioterapijos ir onkologinės chemoterapijos rezidentais. Klausinėjome, kodėl jie pasirinko šią specialybę, tą, o ne kitą rezidentūrą.Ar ne per vėlu klausti, kai jau pasirinkta?

K. P. Valuckas. Žinoma, vėloka, bet tai kita problema. Aš beveik visų tų rezidentų paklausiau, ar jiems pakako studijų metais įgytų onkologijos žinių? Nė iš vieno neišgirdau, kad pakako įgytų žinių. Ir tai kelia nerimą, nes šiandien mirtingumas nuo onkologinių susirgimų užima antrą vietą pasaulyje po širdies ir kraujagyslių ligų. Išties dar neaišku, kurie susirgimai pirmauja, nes kraujagyslių ligas sukelia daug kitų priežasčių, pavyzdžiui, diabetas, aterosklerozė ir t. t. Jeigu atmestume visas kitas pirmines priežastis, kaip priskirtinas kitiems susirgimams, onkologinės ligos būtų pirmoje vietoje. Negalima užmiršti ir to fakto, kad piktybinių susirgimų visame pasaulyje daugėja.

Norėčiau apgailestauti, kad nei Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, nei Kauno medicinos universitete nėra atskiros onkologijos katedros. Vilniaus universiteto Medicinos fakultete onkologija priklauso Vidaus ligų ir šeimos medicinos klinikai. Joje onkologijos pagrindai dėstomi III kurso studentams, tačiau valandų skaičius nėra pakankamas parodyti įvairialypę onkologinę patologiją. Studentai tai vertina ne kaip studijas, bet kaip ekskursiją į onkologijos institutą.  

Įsisenėję įpročiai kartais yra kliūtis naujovėms. Bet ne vien medicinoje.

K. P. Valuckas. Jūs pats atsakote geriau už mus. Susidaro įspūdis, kad bet kurios specialybės medikas gerai išmano onkologijos reikalus, tad ir keisti nieko nereikia.

Kai nežinai, nėra ir problemos. Man regis, tai būtent toks atvejis.

J. Didžiapetrienė. Tikroji priežastis tikriausiai glūdi požiūryje, kad onkologija yra atskirų disciplinų dalis: yra plaučių, inkstų, gimdos ir t. t. navikai. Tad ir gydomi plaučiai, inkstai, gimda. Ši atskirtis tęsiasi. Ko stebėtis, jeigu nėra onkologijos specialybės, nėra ir atskirų onkologijos katedrų universitetuose.Tai su kuo tada „Mokslo Lietuvos“ atstovui tenka malonumas bendrauti?

K. P. Valuckas. Jeigu atvirai, tai ir nežinau. Pagal aukštosios mokyklos baigimo diplomą esu gydytojas. Pagal siauresnę specialybę – onkologas radioterapeutas.Jei nėra, tai ir nereikia?

K. P. Valuckas. Jeigu stengsimės lygiuotis į kitas ES šalis, privalome susirūpinti. Juk kitose šalyse yra onkochirurgų, onkoginekologų draugijos. O Lietuvoje – tarsi nebūtų net tokios medicinos krypties. Kažkodėl nekvestionuojamos tokios daugelį ligų apimančios specialybės, kaip endokrinologija, infekcinės ligos, apimančios įvairių organų patologiją. Pikta, kad tenka eikvoti energiją ir sveikatą, įrodinėjant akivaizdžiausius dalykus. Dviratis seniai važiuoja visame pasaulyje, bet mes jį vis tarsi bandome išrasti.

Sutinku, kiekviena šalis turėtų galvoti apie optimaliausią gyventojų medicininio aptarnavimo struktūrą. Visų pirma – optimaliausią pacientui. Tad suprantama, kad kiekviena šalis tvarkosi savaip. Bet onkologinė tarnyba būtina – nekyla jokių abejonių.

Bet juk yra ištisas universitetinis Onkologijos institutas.

K. P. Valuckas. Iš tiesų tai viena įstaiga – gydymo ir mokslo. Daugelis įsivaizduoja, kad tai tarsi svarbiausia onkologijos institucija, kuri Lietuvoje koordinuoja visą su vėžio liga susijusį darbą. Bet taip nėra. Mūsų institutas neturi pakankamai įtakos kitiems gydymo centrams, ligoninėms. Mes priklausome LR Švietimo ir mokslo ministerijai, tačiau turime onkologijos kliniką, sudarėme sutartis su ligonių kasomis, todėl esame glaudžiai susieti su LR Sveikatos apsaugos ministerija, kuri nelabai nori mūsų pripažinti.

Jaučiatės šiek tiek „iškritę“ iš Lietuvos medicinos ir sveikatos apsaugos sistemos?

K. P. Valuckas. Kai šalyje nėra bendros onkologijos tarnybos, kyla daug problemų. Tikriausiai nėra reikalo aiškinti, kad yra įvairių lokalizacijų vėžys – kraujo, odos, plaučių, virškinamojo trakto ir t. t. Turi būti institucija, kuri suvienytų visus su šia liga susiduriančius medikus, visi turi mąstyti kaip onkologai. Nėra tas pats gydyti sergančiuosius skrandžio opa ar skrandžio vėžiu, taip pat pacientus, turinčius inkstų cistą ar tokio pat dydžio piktybinį inkstų naviką. Kaip jį gydyti ar atlikti intervenciją, taip pat chirurginę, turi spręsti šios srities specialistas. Į tuos klausimus kvalifikuotai gali atsakyti tik „pasikaustęs“ gydytojas. Būtina šioje srityje specializuotis, išsamiai domėtis, dalyvauti mokslinėse konferencijose. Kad visa tai būtų įgyvendinta praktiškai, turi būti bendra šalies onkologinė tarnyba, kuri organizuotų šią veiklą, būtų už ją atsakinga. Suprantama, imlesnis naujovėms, iniciatyvus gydytojas gali gydyti vėžį ir bendro profilio ligoninėje, bet visa tai turi priklausyti ne vien nuo konkrečios asmenybės, bet būti valstybės sveikatos apsaugos politikos ir jos sistemos dalis.

Šiuo metu kyla problemų dėl sergančiųjų galvos ir kaklo navikais gydymo. Ar visi ligoniai patenka į įstaigas, sugebančias suteikti adekvačią pagalbą, – abejotina.