MOKSLASplius.lt

Onkologijai privalu tapti sveikatos apsaugos politikos ir sistemos dalimi (2)

Panašu į tam tikrą saviveiklą?

K. P. Valuckas. Apie sistemą sunku kalbėti.

Garvežys vis dar nepastatomas ant bėgių

Ar Lietuvoje turime sveikatos sistemos organizavimo vadybininkų, ar jie rengiami mūsų aukštosiose mokyklose? O gal specializuojasi, tobulinasi užsienyje? Žodžiu, ar turime medicinos, sveikatos apsaugos vadybininkų, kurie mąstytų ne instituciniu, bet valstybiniu struktūriniu lygmeniu, organizuotų šalies medicinos ir gydymo įstaigų darbą?

K. P. Valuckas. Pirmiausia tam reikia labai gero sveikatos apsaugos ministro. Sveikatos apsaugos ministras, mano nuomone, neturėtų būti politikas. Jeigu jis atsiskaitytų ne jo kandidatūrą iškėlusiai partijai, o tiesiogiai šalies Prezidentui, būtų skiriamas 5 metams, tai kažką gal spėtų nuveikti. Kiek patvarkius šią sistemą pacientų labui, po 5–10 metų ministras galėtų būti ir politikas. Bet ne anksčiau. Sveikatos apsaugos sistema yra labai jautri grandis, besiribojanti su politika. Pirmiausia reikia ant bėgių pastatyti garvežį, o jis niekaip nepastatomas. Todėl ir apie važiavimą naivu kalbėti.

Prisimenu pačią Nepriklausomybės pradžią, idėja buvo labai graži: perimti Danijos, šiek tiek ir Švedijos patirtį. Tada sveikatos apsaugos ministru tapo jaunas, entuziastingas dr. Juozas Olekas. Turėjo daug noro imtis pertvarkos ir jo idėja buvo iš principo decentralizuoti visas medicininio aptarnavimo tarnybas. Tarnybos vadovas atsakytų už jam patikėtą sveikatos apsaugos sritį, o pati ministerija nesikištų, joje liktų 20–30 darbuotojų, panašiai kaip Skandinavijos šalyse. Ministerija tik koordinuotų veiklą tarp atskirų tarnybų, kviestųsi ekspertais kad ir atskirų sveikatos tarnybų vadovus, kurie tikrai žino, ko trūksta jų tarnybos veikloje. Toliau jau ministro sukviesta taryba turėtų spręsti, kokių priemonių imtis. Tokios tarybos, kurių nariai būtų specialistai, galėtų būti veiksmingos, ministerijos lygiu kaip ekspertiniai dariniai jie galėtų priiminėti sprendimus. Taip būtų sprendžiami kardiologų, endokrinologų, onkologų ir kitų tarnybų reikalai.  

J. Oleko modelis taip ir liko neįgyvendinta vizija?

K. P. Valuckas. Ne tik buvo neįgyvendintas, bet apsisuko 180° kampu: dabar vėl viskas griežtai centralizuota, ministerijos aparatas išplėstas ir yra didesnis negu tarybiniais laikais. Tada buvo 110–120, dabar gerokai daugiau darbuotojų. O blogiausia, kad ministerijoje neliko specialistų. Norėdamas patekti dirbti į ministeriją, gydytojas specialistas turėdavo pereiti tam tikrus karjeros kopimo laiptelius, tapti specialistu – dalyko žinovu. Kaip gerus organizatorius tarp buvusių ministrų išskirčiau Vytautą Antaną Kleizą, nepriklausomybės laikais – Romualdą Konstantiną Dobrovolskį, Antaną Vinkų. Jie į sveikatos apsaugos organizavimo darbą žvelgė kompleksiškai. Dabar ministras, ateinantis metams, yra tik savo partijos įkaitas ir nieko negali pakeisti.

Ateities viltys siejamos su Santaros slėniu

Nuo ląstelės, molekulinės biologijos ir molekulinės medicinos reikalų mes tarsi nušokavome į sveikatos apsaugos politikos lankas. Ko gero, taip ir turėtų būti. Vis dėlto apibendrindami pokalbį grįžkime į pradžią. Per pastaruosius mėnesius Vilniuje Onkologijos institutas surengė keletą reikšmingų tarptautinių konferencijų. Kokias išvadas galima padaryti iš bendravimo su žymiais kitų šalių onkologais?

J. Didžiapetrienė. Atkreipčiau dėmesį į naujus diagnostikos metodus, kurie į onkologiją ateis iš genomikos ir proteomikos tyrimų. Nanotechnologijos taip pat padės diagnozuoti ankstyvos stadijos vėžį. Taip pat itin svarbu – apie tai kalbėjo prof. P. K. Valuckas – gydymo individualizavimas. Nanodalelės padės vaistus transportuoti į reikiamą vietą ląstelėje. Proteomikos, genomikos tyrimai padės nustatyti kiekvieno paciento baltymų pokyčius – ištisą pokyčių visumą – ir pagal juos pacientą galima bus gydyti. Labai svarbu naujų vaistų paieškos, nors tuo užsiima kitos tyrimų institucijos ir bendrovės.

Kaip toli šiandien esame nuo laboratorijoje dirbamų darbų iki gydymui naudojamų metodų, preparatų praktinio taikymo?

J. Didžiapetrienė. Kai kurie darbai jau dabar taikomi klinikoje. Su fiziku prof. Ričardu Rotomskiu dažnai sėdime prie bendro stalo ir svarstome, kaip pritaikyti jo vadovaujamos Biomedicininės fizikos laboratorijos aparatūros panaudojimo galimybes navikų diagnostikoje. R. Rotomskio ir jo mokinių darbai grindžiami tuo, kad, naudodamas optinius metodus, gydytojas gali diagnozuoti patologinius pakitimus ne tik audinio paviršiuje, bet ir gilesniuose sluoksniuose (giluminė optinė diagnostika).Ar labai skiriasi užsienio šalių onkologijos kryptyje dirbančių gydytojų ir mokslininkų kompetencijos, supratimas apie tiriamas problemas?

K. P. Valuckas. Šiandien konferencijose dalyvaujantys mūsų darbuotojai puikiausiai supranta, ką šneka užsienio kolegos, sugeba diskutuoti. Tai jau gerai. Ar seniai čia daugelis mūsų darbuotojų ne tik nedrįsdavo diskutuoti, bet net nesugebėdavo pateikti klausimų.Kodėl mes dabar tiesiog veržiamės dalyvauti kuriamų technologinių slėnių projektuose?

K. P. Valuckas. Aišku, mums ypač aktualus būsimasis Santaros slėnis. Tai turėtų būti darinys, kuriame būtų galima gaminti ir tyrinėti kai kuriuos preparatus nuo vėžio. Šiandien klinikoje naudojame daugybę preparatų, bet kodėl daugelį jų gaminame ne savo šalyje? Tam reikia technologijų, sumanių žmonių ir pinigų. Mano supratimu, trijų veiksnių ratas galėtų pradėti suktis... Vien mūsų centro įdirbis man leidžia taip tvirtinti.Sugebėtumėte sudominti verslą, kad tam skirtų lėšų?

K. P. Valuckas. Verslo atstovai galvoja protingai. Šiandien Lietuvoje dirbančios biotechnologijos bendrovės puikiausiai žino ir suvokia mūsų įdirbio svarbą bei galimybes. Jiems tinka tai, ką mes darome ir ką norėtume daryti. Esame aptarę, ko mums dar reikėtų. O reikėtų patikrinti eksperimentu, kaip vienas ar kitas vaistas keliauja, į kokią ląstelės vietą, kiek yra veiksmingas, o tam reikia atitinkamos technologijos ir aparatūros. Tarkime, pozitronų emisijos tomografas – labai norėtume turėti tokią įrangą su galingu ciklotronu. Ar skirtingų sričių mokslininkai sugebės kooperuotis, tam pasirengę?

K. P. Valuckas. Mes to siekiame, tam Santaros slėnis ir kuriamas.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas



Nuotraukoje: Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktorius prof. habil. dr. Konstantinas Povilas Valuckas

 

 



BPD     EU    Mokslas. Mokslininkai. Visuomenė