Laringalai mano moksliniame gyvenime (2)
Ar dera masiškumas ir aukštieji tikslai Ne pirmą kartą man tenka Jus kalbinti, gerbiamasis Profesoriau, ir kaskart vis labiau įsitikinu, kad Jus jaudina ne vien indoeuropeistikos, baltistikos, lyginamosios kalbotyros reikalai. Ne mažiau svarbūs etiniai, moraliniai mokslo dalykai. Vadinasi, jaudina apskritai mokslo ateitis.
Ko žmonės siekia savo veiklos sritimi pasirinkdami mokslą? Dažniausiai nori padaryti karjerą, gauti mokslinius laipsnius, vardus, titulus, visuomenėje įgyti prestižą. Tiesa, ne visiems karjera yra svarbiausias tikslas, nors tokių asmenybių ir nėra daug.
Mokslo misionierių laikai nugrimzdo į praeitį? Kita vertus, o kada jų, tų mokslo fanatikų gražiausia prasme, buvo labai daug? Tam tikra vertybių devalvacija yra visuotinis reiškinys, o ne kokia nors Lietuvos mokslo ar apskritai gyvenimo išskirtinybė.
Labai daug priklauso nuo žmogaus charakterio ir tvirtumo. Norint pasiekti išties didelių aukštumų moksle czeba byc rogatym – reikia turėti tvirtus ragus. (Prof. V. Smočinskis šį lenkų posakį lietuviškai pasakė savaip žaviai, nors labai neįprastai: „reikia būti ragingam“ – G. Z. pastaba.)
Vadinasi, reikia būti misionieriumi, tarnauti idealui, tegul ir nepasiekiamam?
Juk sąvokoje professor glūdi misionieriaus prasmė, nes tai reiškia viešas mokytojas. Jis turi teisę dėstyti savo pažiūras, skelbti savo mokslą. Lotyniškai tariant, profiteor (wyznawca) – tai yra išpažintojas, pasekėjas, tam tikrų pažiūrų šalininkas ir skelbėjas, dėstytojas.
Didžiausia bėda, kad šiandien mokslas taip paplito, pasidarė masiškas ir prarado savo aukštuosius tikslus. Jauni mokslo vidutiniokai šiandien sau kelia visai kitus tikslus. Žmonės ateina į mokslą vedami toli gražu ne vien mokslo tiesos, mokslinio pažinimo siekio.
Sveiko idealizmo laikai negrįžtamai baigėsi?
Deja, tenka pritarti šiam teiginiui. Be to, šiame sunkiame kelyje yra labai mažai paskatinimo ir pasitenkinimo.
Gal dabar gyvename kitos politinės terminijos santvarkoje, bet dar visai neseniai ką girdėjome? Mokslas – tai gamybinė jėga, visos šalies ūkinės, ekonominės ir politinės galios užtikrinimo priemonė. Ar ne iš čia kyla ir mokslininko, už savo tyrimų ir mokslo padarinius atsakingos asmenybės drama? Mokslo žmogus nuasmeninamas, galutinis jo kūrybinės veiklos rezultatas jau tarsi ir nepriklauso jam vienam.
Kaip humanitarinių mokslų atstovas negaliu kalbėti už matematikus, fizikus ir kitų gamtos mokslų atstovus. Gal ten ir nėra tokios korupcijos ir mokslo imitavimo, nes visai kita vertinimo ir tarifikavimo metodika. Kiekvienas matematikas ar fizikas paprastai atsižvelgia į argumentus, kolegų darbo metodus, nes tų mokslų prigimtis tai verčia daryti. Kiekvienas teiginys reikalauja įrodymų. Tik taip gali būti priimtas arba atmestas.
Humanitariniuose moksluose įrodymų yra mažiau?
Kadaise įrodymų humanitarinėje srityje reikėjo net daugiau. Tekdavo laukti 10–20 ir daugiau metų, kol bus pripažinta paskelbta teorija. Pavyzdžiui, struktūrinės lingvistikos pamatų kūrėjo, šveicarų kalbininko Ferdinando de Sosiūro (Ferdinand de Saussure, 1857–1913) laringalų teorija 1879 m. išdėstyta straipsnyje Senosios indoeuropiečių kalbų balsių sistemos tyrinėjimas, ir kaip teorija egzistavo iki Ježio Kurylovičiaus (Jerzy Kuryłowicz, 1895–1978) straipsnio pasirodymo 1927 m., vadinasi, 1879–1927 metais. Buvo du trys žmonės, kurie žinojo F. de Sosiūro darbą, matė tuometinės indoeuropiečių prokalbės tyrinėjimų spragas, jautė, kokios rekonstrukcijos vietos tiesiog neįmanoma įveikti. Žodžiu, mąstė, kaip suktis iš susidariusios keblios padėties. Tarp jų buvo ir Kurylovičius. Kai 1927 m. jis parašė savo žymųjį straipsnį, pratęsiantį de Sosiūro šios krypties tyrinėjimus, turėjo praeiti dar apie 50 metų, kol įsitvirtino laringalų teorija. Tik tada ši teorija tapo universitete dėstoma disciplina. Vadinasi, teorijos verifikacijos laikas humanitariniuose moksluose anuomet buvo labai ilgas.
Galėdavo užtrukti visą mokslinį žmogaus gyvenimą, kaip Kurylovičiaus atveju.
Kol būdavo pateikiami kai kurie įrodymai, reikėdavo laukti šimtus metų. Tuo lingvistika skiriasi nuo matematikos, nors ir ten kyla sunkumų. Vis dėlto matematikoje tokios problemos sudaro marginalinę jos istorijos dalį. Iš lyginamosios kalbotyros, apskritai humanitarinių mokslų, kurie spekuliatyvūs labiau negu kita aprašomoji sritis, tokių sparčių rezultatų nė nelaukiama.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
