Kelionė iš Vilnijos į Zanavykų kraštą (2)

Pradžia Nr. 13

Tai, kad Lietuva yra nedidelė, kartais tampa kone priežodžiu, nors ir mažame gali būti daug įvairovės. Lietuvos įvairovę daugeliui iš mūsų dar reikia atrasti. Išvyka Zanavykų patriotų takais daugeliui kelionės dalyvių buvo nemenkos radybos. Ši Cingų labdaros fondo ir VšĮ Sintautų akademijos organizuota vienos dienos išvyka buvo skirta Vilniaus apskrities lietuviškų mokyklų moksleiviams ir mokytojams iš Pabradės, Dieveniškių, Sudervės, Marijampolio, Vilniaus miesto Viršuliškių vidurinės mokyklos, bet nenusiviltų ją pakartoję ir kitų Lietuvos vietų žmonės. Būtų gerai turėti ir tokius vedlius, kokius turėjo šios kelionės dalyviai: kultūros istoriką, Šakių krašto žinovą Albiną Vaičiūną, Sintautų akademijos vadovą Vitą Girdauską ir kitus. Kelionę praturtino ir Vilnijos lietuviškų mokyklų mokytojai, o savo dainomis – ir Pabradės Ryto gimnazijos moksleivės.

Kelionės metu Cingų fondo valdybos pirmininkas Jonas Endriukaitis pasidalijo savo pastebėjimais apie vadinamojo Vilniaus krašto, o mes sakysime Vilnijos, nutautėjimą. Jam dar studijuojant Vilniaus universitete, kaip ir daugeliui kitų studentų, teko rinkti tautosaką, užrašinėti lietuvių liaudies dainas Vilnijos kaimuose, Dieveniškių apylinkėse. Viename kaime su Gražina Mareckaite, vėliau – žinoma žurnaliste, aptiko senutę, mokančią daugybę lietuvių liaudies dainų. Jos dukra dar mokėjo lietuviškai, o su anūkais močiutė savo gimtąja lietuvių kalba jau nebesusikalbėjo. Šią senutę studentai atsivežė į Vilniaus universitetą, į lietuvių liaudies dainų vakarą. Kai dainininkei ilgai ploję studentai išgirdo, kad jos anūkai nemoka lietuviškai, didelė universiteto salė ilgam pritilo.

Dar tais laikais, kai Vilniaus miesto meras buvo Alis Vidūnas, vėliau tapęs Vilniaus apskrities viršininku, naujajai Dieveniškių seniūnei buvo pasilikęs pirmtako vairuotojas lietuvis. Toje nei baltarusiškoje, nei lenkiškoje „tuteišių“ aplinkoje būti lietuviu – joks privalumas. Karingoji seniūnė pareiškė vairuotojui: „Tu ne mūsiškis, aš tave atleidžiu.“ Kadangi atleisti be teismo sprendimo buvo ne taip paprasta, seniūnė ėmėsi lietuvio vairuotojo ignoravimo taktikos. Šis ateina į darbą ir aštuonias valandas prasėdi seniūnijoje, o seniūnė po „savo valdas“ demonstratyviai važinėja su savu vairuotoju. Štai tokioje atmosferoje, kurią tiesmukiškesnio žodžio šalininkas tikriausiai pavadintų tautinio nepakantumo aplinka, lietuviškoms mokykloms kurtis ir tarpti buvo labai nelengva.

Vis dėlto keisčiausia, kad ir atkūrus nepriklausomybę vadinamajame Vilniaus krašte reikalai nepagerėjo. Aukščiausiosios Lietuvos valdžios institucijos, vengdamos aštrinti santykius su Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybėmis, yra stebėtinai pasyvios, taikstosi su prieš vietos lietuvius nukreipta propaganda, kartais net grasinimais. Užfiksuotas ne vienas atvejis, kai lietuviai susilaukia grasinimų, jeigu drįs balsuoti už vietinėms prolenkiškoms jėgoms „netinkamus“ kandidatus, t. y. lietuvius. Vietos žmonės įbauginti, bijo pasakyti drąsesnį žodį, nes žodis žvirbliu išskrenda, o gyventi reikia kitakalbėje aplinkoje.

Kai kuriuos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių vadovus, panašius į prisimintąją Dieveniškių seniūnę, Jonas Endriukaitis gana taikliai apibūdina – nevalstybiškai mąstantys žmonės. Pasakyta inteligentiškai ir tolerantiškai.

Mokytojo vaidmens svarba

Upės bėgimo nesustabdysi. 1992 m. iš Dieveniškių trikalbės (rusų, lenkų ir lietuvių) vidurinės mokyklos buvo atskirtos lietuviškos klasės ir atidaryta Dieveniškių 2-oji vidurinė mokykla. Pirmąja jo direktore tapo Danutė Andriuškevičiūtė. 1995 m. mokykla gavo prasmingą Ryto vardą, nuo 2004 m. jai vadovauja Lolita Mikalauskienė. Sutvirtėjusi Ryto mokykla pagal mokinių skaičių jau lenkia vietos kitakalbių mokyklą.

Dieveniškės, Turgeliai, Kalesnykai – tai vietovės, kur lietuviškos mokyklos išsilaikė, sutvirtėjo ir dabar yra lietuviškumo židiniai, nors Šalčininkų rajono savivaldybės taryboje šiandien tarp 25 narių tik trys lietuviškos pavardės. Knieti paklausti: kokios tautos žmonės nepriklausomoje Lietuvoje šiandien jaučiasi tautine mažuma Šalčininkų ar Vilniaus rajonuose?

J. Endriukaitis primena kai kurių Vilniaus mokyklų indėlį lietuvinant šį kraštą. Dvejus metus iš eilės Dieveniškėse buvo organizuojamos moksleivių stovyklos, jose dalyvavo ir Vilniaus Naujamiesčio moksleivių namai. Moksleiviai gyveno miestelio pakraštyje, į pamaldas ir renginius per miestelį eidavo dainuodami, o prie stovyklautojų prisidėdavo ir vietos vaikai, jausdami, kad su jais galima leisti laiką įdomiai, turiningai, kad tai lyg ir aukštesnio lygio bendravimas. Šioje stovykloje sumanumu ypač pasižymėjo vilnietė mokytoja Ona Židonytė.

Mokytojo vaidmuo Vilnijoje išlieka nepaprastai svarbus. Kur buvo darbui pasišventusių mokytojų, ten lietuviškos mokyklos išliko ir net sustiprėjo. Tačiau vien gerų norų maža. Labai svarbu, kad mokytojai taptų tos vietovės gyventojais, būtų tarp vietos žmonių, taptų jiems sektinu pavyzdžiu. Tokiam mokytojui žmonės mieliau patiki ir savo vaikus, pradeda laikyti saviškiu, pasitiki.

Saviškiu tapti nėra paprasta. Štai kad ir Pabarės pavyzdys. Tai nemaža gyvenvietė Šalčininkų rajone. Čia veikė lietuviškas darželis ir lietuviškos klasės vietos mokykloje, atrodė, perspektyvos lietuviškumui tarpti neblogos. J. Endriukaitis, Vilniaus apskrities viršininko patarėjas, rūpinęsis švietimo reikalais, atvykęs į Pabarę mokytojos klausinėjo apie lietuviškų klasių reikalus mokykloje. Pažvelgęs pro langą paklausė upelio, tekančio per Pabarę, pavadinimo. Mokytoja prisipažino nežinanti, nes atvažiuojanti autobusu iš Kauno, kai pamoka jau prasidėjusi, po pamokų vėl paknopstom bėganti į autobusą – nėra kada bendrauti su vietos gyventojais. Po kelerių metų lietuviškas darželis buvo uždarytas, neliko ir lietuviškų klasių mokykloje.

Galima pateikti ir kitokių pavyzdžių. Štai kad ir Vilniaus rajono Sudervės pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Vita Burzdžiuvienė kartu su vyru – mūsų kelionės dalyviai. Įsigyveno į kitakalbę aplinką, kuri iš pradžių ne itin palankiai žvelgė į mokytoją ir jos vyrą, taip pat dirbantį vietos mokykloje. Sektinas šių mokytojų pavyzdys ir kitiems šiame krašte dirbantiems lietuviams.

Užnemunės istorinis savitumas

Lietuvos kraštų savitumas priklauso nuo ten iš seno gyvenusių žmonių. Ne ką mažiau ir nuo krašto priklausomybės skirtingoms valstybėms vienu ar kitu istorijos laikotarpiu. Kai kuriuos dalykus kartais esam linkę tarsi pamiršti, o gal niekada jų ir nebuvome įtvirtinę savo atmintyje. Juk istorijos mokslo mokėmės laikais, kai Lietuvos istorija buvo tik sovietų imperijos istorijos dalis, kai saugiausia buvo kai kurių jos subtilybių išvis „nežinoti“, o jei kas žinojo, tai dėl ramybės ir atsakomybės už šeimą ir vaikus stengėsi per daug neminėti, bent jau viešai. Kaip giliai nežinojimas, o gal paviršutiniškas žinojimas glūdi mumyse… Užtektų priminti teiginį, nuolat kartojamą net ir istorikų straipsniuose: „1795 m., kai Lietuva pateko Rusijos priklausomybėn...“ Tai tik dalis tiesos, nes Užnemunė atiteko Prūsijai ir buvo pavadinta Naująja Rytų Prūsija. Ne toks jau menkas kąsnis, nes tai 12,6 proc. Lietuvos ploto – aštuntadalis teritorijos.

Vokiečiai pasidarbavo iš peties: reglamentavo net lauko tualetų statybos reikalavimus, taip pat pirčių lankymo dažnumą... Jei kurie gyventojai nesilaikydavo taisyklių, turėdavo reikalų su policija, mokėdamas baudas. Užnemunės likimas – akivaizdus pavyzdys, ką reiškia žmonių ir tautos gyvenimui priklausymas vienai ar kitai valstybei.

1806 m. Prūsija pralaimėjo karą Prancūzijai, kurios priešakyje stovėjo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos šūkius Laisvė, lygybė, brolybė! į imperatoriaus karūną spėjęs iškeisti Bonapartas. Prūsijos karalius Frydrichas Wilhelmas su karaliene Luiza buvo priversti bėgti į Klaipėdą, o Bonapartas tapo ir Lietuvos Užnemunės valdovu. Krašte prasidėjo reikšmingos reformos. Iš jų svarbiausios – Napoleono teisės kodekso įsigaliojimas ir baudžiavos panaikinimas 1807 m., naudotas naujasis Grigaliaus kalendorius, kai anapus Nemuno, Rusijai priklausiusioje Lietuvos dalyje, buvo gyvenama pagal senąjį Julijaus kalendorių. Aleksoto tiltas Kaune galėtų būti pavadintas savotiška „laiko mašina“, nes XIX a. užtekdavo iš Kauno pervažiuoti į Prūsijai priklausantį kairįjį Nemuno krantą, ir toks keliautojas iškart šokteldavo 12 dienų į ateitį. Laiko požiūriu – beveik dvi savaites, o ūkiniame ir kultūriniame gyvenime – kone pusę šimtmečio į ateitį. Civilizacinė ir kultūrinė Užnemunės pažanga, palyginus su likusia carų valdžioje Lietuvos dalimi, buvo akivaizdi. Neatsitiktinai Užnemunė XIX a. antrojoje pusėje tapo lietuvių tautinio atgimimo skatintoja. Ko gero, tai daugiau priklausė ne tiek nuo laiko skaičiavimo sistemos, kiek nuo baudžiavos panaikinimo, turėjusio ypač reikšmingų padarinių šiam kraštui, o Suvalkijos ūkininkas tapo gerovės sinonimu visai Lietuvai. Neatsitiktinai iš Sūduvos (Suvalkijos) valstiečių išaugo nauja lietuvių inteligentija, iškilo ištisa plejada šviesuolių, tautinio atgimimo veikėjų, sugebėjusių imtis atsakomybės už visos Lietuvos reikalus. Nepriklausomybės idėja aiškius kontūrus įgijo būtent iš šio krašto kilusių žmonių galvose. Bet neužbėkime į priekį, nes visa tai buvo ne toks spartus procesas, kaip to norėtume.

Geopolitikos mėgėjams priminsime, kad 1807 m. Nemune ant plausto ties Tilže susitikę Bonapartas ir Aleksandras I kūrė kontinentinę sistemą, faktiškai dalijosi Europą. Ji turėjo būti padalyta į rytinę ir vakarinę dalis. Per Lietuvą ėjo skiriamoji riba, jos teritorija ir priklausė skirtingoms imperijoms.

Tarp kitų prancūzų įvestų naujovių priminsime administracinę reformą, pagal kurią lietuviškoji Užnemunė buvo priskirta Varšuvos kunigaikštystei. Beje, šis politinis Bonaparto naujadaras gyvavo neilgai, nes po 1812 m. pralaimėtos Rusijos kampanijos, o 1813 m. – Tautų mūšio Užnemunė perėjo Rusijai. Iš Varšuvos kunigaikštystės buvo sudaryta Rusijos imperatoriaus valdoma Lenkijos karalystė. Jos dalimi tapo Užnemunė, įėjusi į Augustavo vaivadiją. Lenkijos karalystė taip pat pasirodė neamžina. Po 1831 m. sukilimo ji buvo panaikinta, o 1837 m. jos teritorija padalyta į gubernijas. 1867 m. sudaryta nauja Suvalkų gubernija. Jai priklausė Marijampolės apskritis, o pastarosios sudėtyje buvo ir Šakių (tada Naumiesčio) apskrities dalis. 1915 m. Suvalkų gubernija atiteko Oberostui, o 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę tapo nedaloma Lietuvos dalimi.