Kelionė iš Vilnijos į Zanavykų kraštą (2)
Taigi išsiaiškinome dabartinio Šakių rajono, kuriame gyvena zanavykai, priklausomybę, kuri, kaip matėme, gerokai keitėsi kartu su Užnemunės perturbacijomis. Norint geriau suprasti šio krašto savitumą ir kai kuriuos gyventojų bruožus, pravartu žinoti visus šiuos dalykus.
Pasipriešinimo okupantams simbolis
Mes į kairįjį Nemuno krantą pervažiavome ne kadais „ilgiausiu pasaulyje“ vadintu Aleksoto tiltu, bet naujuoju tiltu pro Romainius, į Marijampolę ir Varšuvą vedančia nauja jau nepriklausomos Lietuvos nutiesta autostrada.
Albinas Vaičiūnas priminė, kad Romainių kapinėse palaidotas Romas Kalanta, susideginęs 1972 m. gegužės 14 d. Kauno muzikinio teatro skverelyje. Priešmirtiniame raštelyje jis užrašė: Dėl mano mirties kaltinkit tik santvarką. Jaunasis Lietuvos patriotas paaukojo savo gyvybę, protestuodamas prieš sovietinę Lietuvos okupaciją, pakartodamas čekų patrioto Jano Palacho susideginimo aktą 1969 m. Prahoje – taip čekų patriotas išreiškė savo tautos protestą prieš sovietų karinę invaziją į Čekoslovakiją.
Romo Kalantos palaikai sovietų saugumo nurodymu buvo palaidoti paslapčia dviem valandom anksčiau, negu buvo šeimos numatyta, visiems paskelbta – bijota masinio žmonių susibūrimo ir galimų neramumų. Valdžios struktūrų nesiskaitymas su velionio šeima ir žmonėmis, atėjusiais žuvusįjį palydėti į paskutinę kelionę, sukėlė didžiulį nepasitenkinimą, kuris baigėsi masinio protesto demonstracija Laisvės alėjoje ir susidūrimais su okupacinės valdžios jėgos struktūromis. Romo Kalantos žūties vieta skvere prie Muzikinio teatro ir kapas Romainių kapinėse tapo pasipriešinimo okupaciniam režimui simboliu.
Kuo žymi Marvelė
Kairiajame Nemuno krante tarp Aleksoto tilto ir Kauno vakarinio lanksto – Marvelė. Sena žvejų gyvenvietė, tik 1929 m. prijungta prie Kauno miesto. Bene mažiausiai žinomas Kauno priemiestis. Nepalyginsi su Aleksotu, nors jis yra vos 1 km nuo Marvelės kylant Nemunu aukštyn. Jis įėjo į istoriją jau tuo, kad 1812 m. naktį iš birželio 23-iosios į 24-ąją šalia Aleksoto, Pajiesyje, buvo pastatyti trys pontoniniai tiltai ir didžioji įvairiatautė prancūzų kariuomenė čia ėmė keltis per Nemuną. Birželio 23-osios rytą Bonapartas aplankė prie Nemuno stovėjusį lenkų 6-ąjį pulką, saugumo sumetimais, o gal norėdamas įkvėpti lenkus, persirengė lenkų karininko mundurą. Imperatorius buvo labai geros nuotaikos. Taip prasidėjo jo didysis žygis į Maskvą. Beje, netrukus Bonapartas įsitikino, kad lietuviai ir lenkai nėra tos pačios tautos atstovai, nors ir vieni, ir kiti dalyvavo jo pradėtame žygyje.
Ties Marvele XIX–XX a. buvo sielininkų sustojimo ir poilsio vieta. Marvelėje buvo ir sielininkų kapinės, tą vietą dabar žymi metalinis kryžius. Į negrįžtamą praeitį nugrimzdusi savito amato – sielininkystės – istorija. Nemunas buvo sielių plukdymo iš Lietuvos ir Baltarusijos girių vieta, o miško medžiaga – viena svarbiausių krašto eksporto prekių. Būtų galima priminti, kad priešingame Nemuno krante XVII a. išaugusios pilys-rezidencijos kaip tik ir iškilo iš lėšų, gautų už parduotą į Vakarų šalis miško medžiagą. Lietuvos mišku su Vakarų šalimis prekiavę Krišpinas Kiršenšteinas ir Jonušas Eperješas statė Raudonės ir Panemunės (Vytėnų arba Gelgaudų) pilis-rūmus dešiniajame Nemuno krante. Jos ir dabar tebėra lietuviškųjų panemunių puošmena.
Nedidukas Marvelės piliakalnis šiandien nedaug kam krinta į akį. Archeologui Petrui Tarasenkai krito, jis ėmėsi tyrinėti. Į rytus nuo piliakalnio yra unikalus archeologijos paminklas – didžiausias Baltijos šalyse (7 tūkst. kvadratinių metrų) Marvelės kapinynas. Žmonės čia laidoti nuo II iki XII amžiaus, kapavietėse atsispindi baltų laidojimo papročių kaita – nuo kūnų užkasimo iki deginimo. Kai kuriose kapavietėse yra aukojimo židinių, rasta ritualinių apeigų vietų. Atkasta 1,5 tūkst. žmonių kapaviečių, apie 300 žirgų kapų. Tai didžiausias žirgų kapinynas Lietuvoje. Marvelės kapinynas tirtas 1991–2006 m., išleistas veikalo Marvelė. Lietuvos aukštaičių kapinynas I tomas. Radiniai ir įkapės saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejaus Archeologijos skyriaus fonduose.
Dar pridursime, kad Marvelėje nuo 1999 m. eksploatuojami mechaninio-cheminio valymo įrenginiai. Juos pastačius Nemuno užterštumas sumažėjo 70 proc. Statomi biologinio nuotekų valymo įrenginiai. Juos įrengus Nemuno ruože nuo Kauno iki Kuršių marių vandens užterštumas turėtų sumažėti 95 proc. Žinoma, jei šios upės neterštų Kaliningrado sritis.
Pypliai… Gal tai ir yra Pilėnai?
Važiuojant į vakarus Šakių rajono kryptimi, pasibaigus Kačerginės miškui, ant Nemuno kranto dunkso Pyplių piliakalnis. Istorikas Zenonas Ivinskis, kurio 100-ąsias gimimo metines šiemet minime, buvo įsitikinęs, kad didvyriškieji Pilėnai – tai Pyplių piliakalnis. Z. Ivinskis rėmėsi kryžiuočių metraščiais, kurie nurodė, kad kitame krante į Nemuną įtekėjo upė. Ir išties priešais Pyplių piliakalnį anapus Nemuno yra Nevėžio žiotys.
Dabar įsitvirtinusi nuomonė, kad buvę Pilėnai – Punios piliakalnis. Pažvelgę nuo priešingame Nemuno krante dunksančio Punios piliakalnio, pamatytume ne į Nemuną įtekančią upę, o tik Punios šilą.
Kačerginėje kas vasarą vyksta kudirkaičių – jaunųjų Vinco Kudirkos idėjų puoselėtojų – stovyklos. Stovyklautojai eina ant Pyplių piliakalnio, o Albinas Vaičiūnas jiems pasakoja didvyriškąją Pilėnų gynimo istoriją. Gal kuris nors iš kudirkaičių ateityje taps istoriku ir atras tikrąją Pilėnų buvimo vietą.
Kad atradimas dar laukia savo autoriaus, rodo ir žodis „pilėnai“. Veikiausiai tai bendrinis žodis, reiškiantis pilies gyventojus. Vokiečių metraštininkai, nesuprasdami lietuvių kalbos, galėjo jam priskirti tikrinio daiktavardžio prasmę. Toks aiškinimas nė kiek nesumenkintų vienos konkrečios pilies gynėjų didvyriškumo, bet tarytum visai Lietuvai, visoms šalies pilims priskirtų didvyriškųjų gynėjų šlovės simbolinę dalelę. Tarytum visa Lietuva dalytųsi Pilėnų šlove.
Zapyškis – sustojusio laiko ramybė
17 km nuo Kauno – Zapyškis, kuris visiems daugiausia siejasi su garsiąja XVI a. gotikine raudonplyte Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Išties stebėtino grožio architektūros paminklas ant Nemuno kranto. Stovi visiškoje plynėje, bet geresnės vietos šiam statiniui ir norėdamas nesurasi. Esame pratę gotikinius kulto pastatus matyti suspaustus viduramžių miestų gatvių ir aikščių tinklo, kaip miesto urbanistinės struktūros dalį. Zapyškio bažnyčia – kažkas neįtikėtina, sunkiai paaiškinama įprasta logika. Rymo vienui vienas statinys, aplinkui nei namų, nei gatvių, nei aikštės. Kartu su Nemunu į tolį bėganti erdvė yra šiam gotikos šedevrui išskirtinė ir labai intriguojanti. Pievos žolės, gėlės, pakrantės krūmokšniai šiam gotikinės liepsnos pliūpsniui sudaro ramią, net šiek tiek elegišką aplinką, kur jauti sustojusio laiko ramybę.
Ši ramybė apgaulinga, nes Nemunas toks romus tapo tik 1956 m. pastačius Kauno HES užtvanką. Ligi tol jis plačiai užliedavo ir Zapyškio miestelį, kuris minimas nuo 1575 metų. Miesteliui pradžią davė XVI a. Sapiegoms priklausęs dvaras, vadintas Sapiegiškiu, vėliau tapęs Zapyškiu. Pro miestelį ėjo svarbus Kauno–Virbalio prekybos ir pašto traktas. Kaip per Nemuno potvynius vertėsi senojo Zapyškio gyventojai, galima tik nujausti. Žinoma, kad miestelis labai nukentėjo nuo XVII–XVIII a. karų, bet ir XIX a. dar nebuvo praradęs savo reikšmės – 1825–1847 m. naudojosi miesto teisėmis. Geriausi Zapyškio laikai jau buvo praeityje – tai primena ir nuo XX a. pradžios kulto reikalams nustotas naudoti bažnyčios pastatas.
Dabartinis Zapyškis pasilypėjęs ant aukštų kalvų atokiau Nemuno, o senasis Zapyškis glaudėsi arčiau Nemuno, nes su juo sietina ir vietos gyventojų gerovė. Jų ambicijas, galimybes ir grožio suvokimą ir dabar primena neveikiančios Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pastatas, kurį neabejotinai supo kiti pastatai, gatvių tinklas, turėjo būti ir aikštė. Bažnyčia minima 1578 m., bet žinovai teigia, kad ji turėjo būti pastatyta gerokai anksčiau, nes gyvenvietė rašytiniuose šaltiniuose minima dar XV amžiuje. Pasak A. Vaičiūno, neseniai Lenkijoje rastas labai panašaus architektūrinio sprendimo bažnyčios projektas. Bažnyčia stovėjusi Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, projektas datuotas 1522 metais. Spėjama, kad tas pats architektas buvo ir Zapyškio bažnyčios statytojas.
Pasak legendos, ant briedžio ragų buvo atneštas Dievo Motinos paveikslas, kuris tapo senosios Zapyškio bažnyčios įžymybe. Pagal kitą versiją tą paveikslą atplukdė Nemuno vandenys. Viskas krypo į tai, kad Zapyškis turėjo tapti maldininkų traukos centru, panašiai kaip Šiluva. Sunku pasakyti, kodėl vienoms vietoms labiau pasiseka negu kitoms. Zapyškis tokia šventa vieta netapo, nors nedaug trūko.
Šeštadieniais Kauno filharmonija senojoje Zapyškio bažnyčioje rengia koncertus, į juos noriai susirenka kauniečiai ir apylinkių gyventojai. Kulto apeigoms naudojama Naujajame Zapyškyje ant kalvos stovinti neogotikinė bažnyčia. Statyta prieš Pirmąjį pasaulinį karą, bet 1915 m. rusų kariai traukdamiesi bažnyčią susprogdino. 1939–1942 m. ant tų pačių pamatų bažnyčia atstatyta, nors ir mažesnė.
Senajame Zapyškyje dėmesio vertos senosios kapinės, kuriose palaidotas Zapyškio bažnyčios klebonas Jurgis Kolyta, Vinco Kudirkos globėjas. Pas kleboną V. Kudirka atostogaudavo dar mokydamasis Marijampolės gimnazijoje. Nenutrūko tie santykiai ir Kudirkai apsisprendus mesti kunigų seminariją. Jo tėvams tai buvo didžiulis smūgis, pašlijo Vinco santykiai su tėvu, tačiau su klebonu Kolyta jie ir toliau bičiuliavosi, pas jį vėliau studijuodamas Varšuvos universitete, Kudirka atostogaudavo.
Tai štai Senajame Zapyškyje nedaug trūko, kad būtume netekę būsimojo Tautiškos giesmės kūrėjo. Kalti sieliai Nemune. Sykį gimnazistas Kudirka nuėjo maudytis, įšoko į vandenį, bet srovė jį nunešė po sieliais. Vietos gyventojas pastebėjo, kad vaikinuko vandeny nematyti, su kaimynu puolė gelbėti, o Kudirka jau buvo po sieliais be sąmonės. Ištraukė, atgaivino, nuvedė pas kleboną Kolytą, pasakė: „Saugokit jūs tą savo jaunuolį. Jūs jau jo buvot netekę.“ Tokia istorija su laiminga pabaiga.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas
