MOKSLASplius.lt

Ar mokslui reikia filtrų?


Prof. Romanas JANUŠKEVIČIUS


Jau paskelbtas internete (žr. http://www.mii.lt/index.php?siteaction=news_notices.view&id=535&&lang=lt) Vyriausybės nutarimo projektas, kuriame faktiškai siūloma panaikinti habilituoto daktaro mokslo laipsnį ir paversti jį asmens garbės reikalu nesiejant su profesoriaus pareigomis. Tiesa, savo tinklalapyje ministerija kviečia diskutuoti ir net balsuoti (http://www.smm.lt/paslaugos/proj060906.htm), bet kuluaruose kalbama, kad viskas jau nuspręsta. Šių eilučių autorius priklauso keistuoliams, kurie nesutinka su tuo, kas jau nuspręsta ir net nubalsuota internete. Autorius sutinka tik su argumentais - jie gali būti rimti, gali būti silpni arba jų gali visai nebūti.Taigi ar reikia filtrų? Jei ieškotume analogijos su vandeniu, atsakymas į antraštėje suformuluotą klausimą turėtų būti teigiamas, nes nefiltruotas vanduo dažnai būna drumzlinas. Siekiant skatinti mokslo žmogų dirbti ir išfiltruoti įvairaus plauko ‘mokslo imitatorius’ Lietuvoje dabar dar funkcionuoja dvipakopė filtravimo sistema. Iš pradžių savo darbo srities specialistams (ne biurokratams!) mokslininkas turi įrodyti, kad jo atlikti mokslo darbai tikrai verti daktaro, o paskui - habilituoto daktaro mokslo laipsnio. Tam skiriamos lėšos samdyti oponentus, specialistų komitetus, - ir visa tai tik tam, kad mokslas bent jau šiuo atžvilgiu būtų grynas. Žinoma, ne visada pasiseka išfiltruoti įvairius nitratus, bet tai jau kita kalba. Priklausomai nuo mokslo laipsnio galima užimti atitinkamas pareigas, o nuo pareigų priklauso ir darbo užmokestis.

Taigi ar reikia filtrų? Jei ieškotume analogijos su vandeniu, atsakymas į antraštėje suformuluotą klausimą turėtų būti teigiamas, nes nefiltruotas vanduo dažnai būna drumzlinas. Siekiant skatinti mokslo žmogų dirbti ir išfiltruoti įvairaus plauko ‘mokslo imitatorius’ Lietuvoje dabar dar funkcionuoja dvipakopė filtravimo sistema. Iš pradžių savo darbo srities specialistams (ne biurokratams!) mokslininkas turi įrodyti, kad jo atlikti mokslo darbai tikrai verti daktaro, o paskui - habilituoto daktaro mokslo laipsnio. Tam skiriamos lėšos samdyti oponentus, specialistų komitetus, - ir visa tai tik tam, kad mokslas bent jau šiuo atžvilgiu būtų grynas. Žinoma, ne visada pasiseka išfiltruoti įvairius nitratus, bet tai jau kita kalba. Priklausomai nuo mokslo laipsnio galima užimti atitinkamas pareigas, o nuo pareigų priklauso ir darbo užmokestis.

O kur konkursas? Tikrai, šioje schemoje nepaminėta svarbi detalė - trečiasis filtras, kai pareigoms skelbiamas konkursas, ir tik konkuruojant aršioje kovoje geriausias iš geriausių (sakykim, habilituotų daktarų) užima, tarkime, profesoriaus pareigas. Per trisdešimt darbo metų matematikos laukuose man neteko matyti konkurso, kad į vieną vakuojančią profesoriaus vietą pretenduotų bent du kandidatai! Kodėl konkursai popieriuje nuolat skelbiami, o realiai jų nėra? Visiškai trivialus atsakymas - paklausa viršija pasiūlą! O kodėl taip yra? Pirmi du filtrai - daktaro ir habilituoto daktaro - taip viską nufiltruoja, kad konkursui nieko nebelieka! Tiesa, čia aš neminiu dar vienos labai svarbios ‘išsekimo’ priežasties - matematikoje (manau, ir daugelyje kitų mokslo sričių) reikia daug dirbti, jei nori nors nedaug pasiekti. Reikia kažką, liaudiškai tariant, pagimdyti, o už tai moka grašius. Ir apskritai gimdyti dabar ne tik nuostolinga, bet ir nemadinga!

O kiek jų, tų profesorių, reikia? Hm, labai netrivialus klausimas! O kiek armijoje reikia generolų? Sako, anksčiau jų buvo mažai, o dabar - daug... Kad ir kaip ten būtų, aišku viena: jie reikalingi! Bent jau tam, kad kiekvienas kareivis norėtų tapti generolu! Tiesa, jei visi taps generolais, tai neliks kareivių. Suprantama, tai irgi blogai. Bet jau girdžiu kolegų kritiką - analogija tarp mokslo ir kariuomenės yra nevykusi! - tad grįžkime prie profesorių.

Lietuva - Hario Poterio šalis? Dar ne, bet greitai tokia taps štai kodėl. Visi dėstytojai ir mokytojai stebuklų šalyje vadinami profesoriais. Mano manymu, tai skamba gražiai. Pašalinus antrąją - habilituoto daktaro - pakopą, kelyje į profesoriaus pareigas filtravimas gerokai susilpnės, ir po kelerių metų Lietuva virs stebuklų šalimi, kurioje visi dėstytojai bus profesoriai. Tai tikrai būtų puiku, jei ne vienas BET: Vyriausybės nutarime nenumatyta stebuklingų šaltinių, iš kurių bus semiami papildomi finansai profesoriškoms algoms, net jeigu jos liks tokios pat skurdžios, kaip dabar.

O konkursai? Taip, rimti konkursai, tokie, kaip užsienyje? Užsienyje daug kas kitaip, negu Lietuvoje: veikia rekomendacijų sistema, beveik visi moka mokesčius, neveikia svainystės ryšiai, lanksti mokslo administravimo sistema. Pas mus bus kitaip: mokslininkas savo tinkamumą profesoriaus pareigoms turės įrodinėti ne siauros darbo srities specialistams (kaip faktiškai buvo daroma habilitacijos metu), o labai plataus profilio atestacijos komisijoms. Taigi antroji ir trečioji mokslinio filtravimo pakopos sunaikinamos, o vietoj jų - pykšt! Schema gerai pažįstama - seną sugriaukime iki pat pamatų, o naują kaip nors sukursime...

15 mokslinių straipsnių į žurnalą ‘Abra Kadabra’ - ar tai daug? Vyriausybės nutarimo projekte siūloma tokia formuluotė: ‘į profesoriaus pareigas gali pretenduoti mokslininkai, kurie [...] po to, kai jiems suteiktas daktaro laipsnis, paskelbė ne mažiau kaip 15 mokslinių straipsnių recenzuojamuose periodiniuose mokslo leidiniuose’. Šiais laikais įsteigti periodinį žurnalą gali bet kas, o padaryti jį recenzuojamą - pigiau grybo! Leidi, sakykim, kokios nors vietinės konferencijos darbų rinkinėlį, o jų autoriai recenzuoja vieni kitų darbus, ar panašiai. Taigi, sudėjęs visus tokius ‘straipsnius’, gausi profesorių...

Oponentai sako - mes valome kelius jaunimui! Netiesa, Lietuvos praktika rodo ką kita. Mat dar neseniai buvo laikotarpis, kai be habilitacijos galėjai tapti profesoriumi. Kažkodėl neskelbiama statistika, kiek jaunimo tapo profesoriais. Bent aš nežinau nė vieno tokio atvejo. Užtat žinau ne vieną ir ne du atvejus, kai pensinio amžiaus asmenys, sudėję į vieną krūvą visų savo gyvenimo metų darbus minėto tipo žurnaluose ir lydimi atestacijos komisijose sėdinčių kolegų palinkėjimų, pavyzdžiui, ‘tai geras žmogus’, sėkmingai tapo profesoriais.