MOKSLASplius.lt

Studijų kokybės vertinimo centras: baubas ar draugas?


Tai kodėl taip yra mūsų šilto ir šalto regėjusioje tėvynėje?


Ar būna didelis mūšis, kai skiriamas švietimo ir mokslo ministras? Pagal svarbą tarp kitų ministerijų Kultūros ir Švietimo ir mokslo ministerija yra 12–13 vietoje. Kol taip bus, tokį finansavimą aukštajam mokslui ir turėsime. Jeigu ministrai politiškai nėra stiprūs, nėra pakankamo palaikymo, atėjus metui daryti skausmingus, nepopuliarius politinius sprendimus, jie yra visiškai nepajėgūs. Joks ministras šios padėties nepakeis, jeigu apskritai valstybėje nepakis požiūris į švietimą, mokslą ir kultūrą. Tai strateginiai valstybės prioritetai, bet ar jie suvokiami? Ne. Negalima didinti valstybės finansuojamų vietų skaičiaus aukštosiose mokyklose ir palikti tą patį finansavimą. Bet Lietuvoje taip buvo nuolat daroma. Gana stiprios jėgos buvo nukreiptos į kovą, kuri aukštoji mokykla bus didžiausia ir įtakingiausia, bet ne į tai, kad padėtis iš esmės keistųsi visoje aukštojo mokslo sistemoje.

Nereikia vieno stipriausio, didžiausio universiteto šalyje?

Seniai tvirtinau, kad 3,5 mln. gyventojų šalyje reikia padaryti vieną universitetą Europos regioniniu universitetu. Europoje apytiksliai 10 mln. gyventojų sudaro vieną aukštojo mokslo regioną. Siekdami šio tikslo turėtume glausti pečius. Negalima tenkintis vien skambiu universiteto pavadinimu ir tam tikromis išskirtinėmis teisėmis. Ne pagal universiteto skeptro senumą ar rektoriaus kepurės grožį turi būti skiriamas finansavimas. Turi lemti pasiekimai moksle ir studijose. Bet įgijus pripažinimą reikia jausti atsakomybę. Ką turime šiandien? Visi 15 valstybinių universitetų kovoja dėl trupinio.


Vienas iš jų kovoja dėl nacionalinio universiteto vardo, o kai kurie kiti – dėl išlikimo.


Man šiandien aktualesni atrodo universitetų valdymo, kitaip tariant, savivaldos (autonomijos) reikalai. Labai didelė problema. Ir pirmiausia dėl to, kad rektoriai yra juos renkančiųjų – docentų ir profesorių – įkaitai. Bendravau su dauguma universitetų rektorių ir kolegijų direktorių. Užtenka pasižvalgyti, kas šiuo metu vyksta kolegijose, kur direktorius renka tarybos. Kaip tos tarybos skiriamos – atskiro pokalbio tema. Dažnai pakalbu su direktoriais, kurie ėmėsi tikrų reformų savo vadovaujamose kolegijose, kur vyksta vidiniai persistumdymai, net vidinė kova. Klausiu: ar tą pertvarką galėtų daryti, jeigu juos rinktų dėstytojai, o ne taryba? Išgirstu vienintelį atsakymą: „Mes persitvarkymo net nebūtume pradėję.“

Nekaltinu rektorių, kad jie tokie, kokie yra. Jie ir negali būti kitokie, nes atsiskaito savo rinkėjams, gina jų interesus, jais pirmiausia ir rūpinasi.


Visa valdžia taryboms!

Išreiškėte ir tam tikrą nuogąstavimą dėl tarybų rinkimų. Jeigu rinkimų mechanizme glūdi piktnaudžiavimo galimybės, tai galime neabejoti – jomis bus pasinaudota.


Pavojų suprantu, jis ne iš piršto laužtas. Universitetai įsikūrę strateginės vertės pastatuose, paprastai miesto centre. Kaip padaryti, kad verslas, kuris įsitvirtins universitetų tarybose, nesigvieštų į pastatus ir kitą dar nepasidalytą turtą? Pavojus akivaizdus, nes neturime tokių tarybų rinkimų, skyrimo ir veikimo tradicijų. Kita vertus, ir rektoriai neturi būti dėstytojų, docentų ir profesorių įkaitai. Jeigu universitetai rinktų profsąjungų vadovą, suprantama, kad jis privalėtų karštai ginti savo bendruomenės interesus. Šiandien tą funkciją puikiai atlieka rektorius gindamas daugumos interesus. Tik ar tam renkamas rektorius? Prieš rektorius kaip asmenybes nieko blogo negaliu pasakyti, nes jie gerai atstovauja rinkėjų interesams. Blogiausia, kad rektorius turi visai ne tuo užsiimti.


Kodėl nepadarius eksperimento viename ar keliuose universitetuose? Išbandykime naujoves viename ar keliuose universitete gal regione. Po trejų metų įvertintume pokyčius.


Visiškai pritarčiau. Juolab, kad ši naujovė įdiegta kolegijose. Gal atsirastų ir savanorių tokiam eksperimentui. Todėl į šūkį „Visa valdžia taryboms!“ žvelgiu atsargiai, nes tarybų formuotojams duoti per didelę laisvę taip pat pavojinga. Šiandien nuolat girdžiu eskaluojant šį šūkį, bet niekas nekalba, kas renka tarybas. Čia glūdi pavojus, ir nemažas. Visos ietys laužomos dėl rektorių rinkimų, nors daugiausia diskusijų turėtų kilti dėl tarybų paskyrimų (tvirtinimų).


Paminėjote teigiamus poslinkius kolegijose, kuriose direktoriai renkami tarybų. O neigiamų pokyčių nepastebėjote?


Vieną išvadą suformuluočiau taip: politikai ir politinės partijos neturėtų veikti nei tarybų, nei rektorių rinkimų. Deja, kolegijose kai kur ši yda jau spėjo išryškėti. Tai didelis smūgis tarybų idėjai, ir šį reiškinį, jo pavojus būtina analizuoti. Jeigu tie patys pavojai pasireikš universitetuose, bus diskredituota pati tarybų idėja.


Kitaip sakant, per tarybas neturėtų būti suvaržyta universiteto savivaldos idėja, kuria universitetai taip didžiavosi nuo seniausių laikų, buvo išsikovoję, kad pasaulietinė valdžia ir dvasininkija nesikištų į universitetų valdymą bei veiklą.


Priklausomybė nuo dvasininkijos reiškėsi per teologijos fakultetus, bet universitetų savivalda buvo jų veiklos pagrindas. Išlaisvinti rektorius iš savo dabartinių rinkėjų priklausomybės ir išlikti nepriklausomais nuo politinės valdžios – tokia būtų siekiamybė.


Tai kodėl aukštosios mokyklos taip įnirtingai priešinasi šiai naujovei? Gal kalti ir tie radikalių reformų šalininkai, kurie tą pačią poziciją išsako piktu tonu, kviečia „vieną kartą ir visiems laikams baigti su mūsų prastais universitetais“, arba jie turi tapti „labai gerais“, atitikti tarptautinius reikalavimus ir t. t. Žodžiu, tai jau kalbėjimo tonas, kuriuo nusakoma problema, o ne idėjos priimtinumas ar nepriimtinumas. Vietoj galvų kapojimo politikos reikia pasiūlyti neišvengiamus pokyčius, kurie turėtų visus vienyti siekiant būtinų permainų.


Universitetų tarybų, veikiančių JAV, modelį perėmė Danija, Didžioji Britanija. Tradicijos formavosi šimtus metų. Ten esama tarybos narių rengimo programų, visai kita tarybos narių atsakomybė, ir būti nariu ten tikrai nėra paprasta.


Gal veikimą „iš viršaus“ pakeisti „apačių“ iniciatyvomis

Akademinė bendrija priešinasi šiai idėjai, galimas dalykas, ir todėl, kad ši idėja kol kas diegiama tarsi iš viršaus, nėra akumuliuota pačioje akademinėje bendrijoje. (Tyčia vartoju sąvoką „bendrija“, o ne bendruomenė, nes kyla abejonių ar apskritai mūsų sąlygomis susiformavusi akademinė bendruomenė.)


Labai abejoju, ar pati akademinė bendruomenė arba bendrija panorėtų tokios naujovės. Iš esmės per tarybas universitetai būtų veikiami visuomenės. Toks tikslas ir keliamas: turi atsirasti sveika visuomenės įtaka universitetams, nes jie privalo pirmiausia dirbti visuomenei, individui ir valstybei. Ką tai reiškia? Ne visuomet dėstytojo, profesoriaus norai ir gebėjimai sutampa su visuomenės interesais. Tam tikra priešprieša visada bus. Nelabai tikiu, kad universiteto darbuotojai patys panorės tokių radikalių permainų. Net ir tarybų modelio universitetams teikėjai šiandien negali pasiūlyti, kas darytina, kad būtų išvengta negatyvių padarinių, kurie pastebėti formuojant kolegijų tarybas. Kol kas niekas nedaro jokios analizės, girdžiu tik užkulisių bruzdesius.


Kas tokios analizės turėtų imtis?


Štai čia ir tenka giliai atsidusti... Pagal teisės aktus tarybos sudėtį tvirtina švietimo ir mokslo ministras. Vadinasi, analizuojant trūkumus tektų kritikuoti save arba ministerijos veiksmus. Užburtas ratas.

Kodėl nuolat pabrėžiama studijų kokybės vertinimo centro nepriklausomybė nuo ministerijos ar kitų aukštų institucijų? Tam, kad būtų galima šnekėti tai, ką savo darbe matau ir ką turėčiau pareikšti, o ne kas „reikalinga“ vienu ar kitu atveju. Nesakau, kad jaučiu didelį spaudimą, bet mūsų veikla neturi būti grindžiama „geru ministru“. Man tenka dirbti prie ketvirto ministro, žinau, ką reiškia „geras“ ar „ne toks geras“ ministras. Valstybės institucijos negali būti vienos asmenybės įkaitės. Deja, kol kas mūsų veikla tuo grindžiama. Kartais mes šaipomės: jeigu mumis nesiskundžia, vadinasi, nieko nedirbame. Nes kaip galima nesiskųsti SKVC? Būtų visiškai nesuprantama ir nenormalu. Tačiau mūsų veikloje visada reikia ieškoti racionalaus grūdo: ar tai sistemos klaida, o gal paties besiskundžiančiojo problema?

Nesakau, kad mūsų SKVC visada dirba be priekaištų. Mes taip pat turime būti normaliai valdomi ir kontroliuojami. Tą patį, ką siūlau universitetams, taikau ir Studijų kokybės vertinimo centrui: turi būti nepriklausoma taryba, sudaroma iš kelių socialinių partnerių. Turi būti aukštąjį mokslą ir mokslą administruojanti institucija (ministerija, gal Vyriausybė), universitetų, kolegijų, mokslo institutų atstovai, studentų ir akademinės bendruomenės (bet ne administracine prasme) deleguoti asmenys. Turėtų būti aiškios tarybos formavimo sąlygos, o taryba turėtų skirti SKVC direktorių, kuris būtų nepriklausomas nuo ministro.

Dabar SKVC direktorių skiria ministras, o finansavimą – ministerija, tad būdų mums duoti susiprasti ar mus paveikti yra galybė.


Dabar pagal Valstybės tarnybos įstatymą esate įstaigos vadovas, perėjęs konkursą ir atėjęs į šias pareigas „visiems laikams“, t. y. Jums negalioja terminas, kiek laiko šiose pareigose turėtumėte likti. O pasisakote už kadenciją?


Dabar kadencijų nėra, bet mūsų parengtame siūlyme buvo numatyta, kad kas 5 metai būtų skelbiamas naujas konkursas į šias pareigas. Lygiai tas pats, kaip universitetų dėstytojams.

Lietuvoje SKVC priklauso nuo ministerijos, politinės ar vykdomosios valdžios, o kitose šalyse problema - tokios tarnybos priklausomybė nuo universitetų ar mokslo institutų.


Šiandien SKVC darbą labai veikia „geras“ ar „blogas“ ministras?


Jokiu būdu nenorėčiau sakyti, kad yra „geras“ ar „blogas“ ministras. Tie, kas dirba, labai gerai supranta, kas yra kas. Būdų, kuriais galima veikti mūsų Centro veiklą, yra daug, ir gana subtilių. Tai ne skambučiai ar koks nors spaudimas, bet daug subtilesni dalykai. Spaudimo galimybė ir kenkia mūsų veiklai.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas