MOKSLASplius.lt

Kelionė iš Vilnijos į Zanavykų kraštą (3)

Pradžia Nr. 13


Cingų labdaros fondas ir VšĮ Sintautų akademija į vienadienę ekskursiją Zanavykų patriotų takais pakvietė Vilniaus apskrities kai kurių lietuviškų mokyklų (Pabradės gimnazijos Rytas, Dieveniškių, Sudervės ir Marijampolio vidurinių mokyklų) mokytojus ir moksleivius. Lietuviškumo propaguotojams Vilnijos krašte norėta parodyti ir kiek kitokio istorinio likimo Lietuvos kraštą – Zanavykiją. Vienas iš šios kelionės informacinių rėmėjų – Mokslo Lietuvos laikraštis. Atminimo akmuo Lekėčių vardo paminėjimo 500 metų sukakčiai

Gali nelikti suvalkiečių


Pats laikas žodį kitą tarti apie Užnemunę. Kokiais tik vardais nevadinta: Sūduva, Naujoji Rytų Prūsija, Suvalkija… Kai kurie tų vardų tiesiog žeidžia vietos gyventojų ausį, o dar labiau širdį. Albinas Vaičiūnas vis nepamiršta savo širdsopės išlieti dėl tų nelemtų vardų. Su Rytų Prūsija sieti šio krašto išvis nereikėtų, nebent tik prisiminus jėga nedraugiškų kaimynų 1795 m. padalytą Abiejų Tautų Respubliką, kai lietuviškoji Užnemunė atiteko Prūsijai. Suvalkija, A. Vaičiūno nuomone, ne ką geresnis pavadinimas, nes prigijo tik nuo 1867 metų. Po numalšinto 1863 m. sukilimo caro valdžia įsteigė Suvalkų guberniją, kurios vardas pamažu įsitvirtino visam kraštui, o gyventojus imta vadinti suvalkiečiais. Tačiau jeigu Dzūkijos gyventojų nevadiname „dzūkiečiais“, kaip Žemaitijos ir Aukštaitijos gyventojų – „žemaitiečiais“ ar „aukštaitiečiais“, taip ir „suvalkiečių“ Vaičiūnas siūlo vengti. Ponia Filologija mums teigia, kad kalbos požiūriu tas pavadinimas netinkamas. Juolab, kad ir Suvalkų miesto, po 1920 m. atsidūrusio Lenkijos sudėtyje, gyventojai sako: „Mes, Suvalkų miesto gyventojai, esame suvalkiečiai, kaip Vilniaus, Kauno gyventojai yra vilniečiai ar kauniečiai. Tai kodėl viso krašto gyventojai savinasi mūsų vardą?..“ Taigi būkime atsargūs tikrus sūduvius iš įpročio tebevadindami suvalkiečiais.

Prieš kurį laiką į Marijampolę buvo suvažiavę šio krašto gyventojai, taip pat kilę iš šio krašto, dabar gyvenantys kituose miestuose. Visi pasisakė, kad jų kraštas būtų vadinamas Sūduva. Tai istorinė Sūduvos žemė, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta graikų geografo Ptolemėjaus. Jis maždaug prieš 2 tūkst. metų užrašė Galindai kai Sudinoi. Lietuva kitąmet minės savo Tūkstantmetį, kai buvo paminėta Kvedlinburgo analuose, o štai sūduviai visu tūkstantmečiu prašoko kitus lietuvius. Kryžiuočių ordino metraštininko Petro Dusburgiečio (Petri De Dusburg) Prūsijos žemės kronikoje minimi Galindite ir Sudovite.

Tiesa, istorija sūduviams nebuvo gailestinga. Galima būtų samprotauti, koks ryšys sieja jotvingius ir sūduvius, bet pasakysime tik tiek, kad Teutonų ordinas įveikė jotvingius ir sūduvius. 1277–1283 m. kryžiuočiai siaubė šiaurvakarinę jotvingių krašto dalį, keršydami už jotvingių paramą prūsams Didžiojo sukilimo metu. 1283 m. du paskutinieji Sūduvos kunigaikščiai išsivedė savo valdinius iš kryžiuočių užimtų žemių. Vienas kunigaikštis iš Augustavo apylinkių apie 1600 jotvingių išsivedė į šiaurės vakarų Sembą, kur susidarė vadinamasis Sūduvių kampas (Sudauischer Winkel). Ilgainiui jie sumišo su vietos gyventojais, kartu su jais ėmė vokietėti. Jotvos kunigaikštis Komantas net buvo perėjęs į ordino pusę, tačiau daugelis kitų jotvingių vadų pasitraukė į Gardino apylinkes ar net giliau į LDK žemes. Veikiausiai dėl to Pietryčių Lietuvoje ir Šiaurės Vakarų Baltarusijoje išliko Dainavos, Dainavėlės kaimai, įkurti į šias vietas pasitraukusių jotvingių.

Istorinės Sūduvos ribos: šiaurėje – Nemunas, o Nemuno vidurupis ir dalis žemupio – natūrali rytinė ir šiaurinė Sūduvos siena. Tik prie Gardino sūduviai galėję gyventi ir dešiniajame Nemuno krante. Vakaruose Sūduva rėmėsi į Galindos ir Nadruvos plotus. Sūduviai, kaip ryčiausia ir skaičiumi gausiausia prūsų gentis, daugiau ar mažiau skyrėsi nuo kitų prūsų ir savo tarme. 1422 m. Melno sutartimi Jotva buvo pripažinta ir visiems laikams prijungta prie LDK, tačiau 1569 m. vakarinė Jotvos dalis – Palenkės vaivadija, kurią nuo XV a. ėmė kolonizuoti lenkai mazoviečiai, atiteko Lenkijai.


Kaip atsirado zanavykai


Už stataus Nemuno šlaito, kurį vietiniai vadina Skirpstaujos kalnu, ir Novos kaimo jau zanavykai gyvena. Nuo 1906 m. ant Skirpstaujos kalno ėjo Zapyškio ir Lekėčių parapijų ir valsčių ribos. Gyvenusieji už Novos kaimo vadino save zanavykais. Būta ir sumaišties, ypač kai aiškinant būdavo įpinamas Novos upės vardas. Mat ta upė teka tolokai nuo šių vietų ir tikrai niekuo dėta, kad atsirado to paties pavadinimo kaimas.

Kaip ir daugelis pavadinimų, evoliucionavo ir Novos kaimo vardas. Kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius, kalbindamas tenykščius žmones, kurių ir tėvų tėvai ten gyveno, išsiaiškino štai ką.

Ten, kur dabar yra Novos kaimas, kadaise augusi giria, priklausiusi Dobrovolės dvarui. Prieš keletą šimtų metų girią pradėta kirsti, atlaisvintą žemę parceliuoti į sklypus. Juos įsigiję žmonės rovė kelmus, statėsi sodybas, o susikūrusį kaimą pavadino Naujiena. Rusai išsivertė į Novoje, vėliau ir lietuviai savaip prisitaikė – ėmė vadinti Novynos kaimu. Čia jau netoli iki Novos vardo, kuris įsitvirtinęs jau kokį šimtą metų.

Nuo 1868 m. Marijampolės apskrities vakarinė dalis buvo atskirta įkuriant naują Vladislavo (Naumiesčio) apskritį. Tai štai važiuojant iš Kauno nuo Novos kaimo (Zapyškio vlsč.) prasidėdavusi naujoji Vladislavo apskritis. Iš čia atsirado ir ten gyvenusių žmonių – zanavykų – pavadinimas. Už Novos – „za Nevy“, vietos žmonių kalba tariant, ir kilo viso didoko Sūduvos regiono vardas.

Pasak Bernardo Aleknavičiaus, – kilusio iš Lekėčių, nors daug kūrybinio gyvenimo metų susijusio su Klaipėda, – zanavykai yra mažalietuvių palikuonys, atvykę į Užnemunę kaip kolonistai iš Prūsijos kunigaikštystės. Šiam teiginiui patvirtinti jis turi pakankamai svarių argumentų. Nors B. Aleknavičius nedalyvavo kelionėje Zanavykų krašto patriotų keliais, tačiau mūsų rašinyje šią pavardę ne kartą minėsime, nes nedaug rasime šitiek Zanavykams nusipelniusių žmonių. Mintyje turime Bernardo Aleknavičiaus su broliu Vincentu Aleknavičiumi parengtą enciklopedinį leidinį Novužės krašto vaikai (išleisti trys tomai, bus dešimt), bet ne tik šį leidinį. Antai 2006 m. Bernardas tiesiog driokstelėjo iš toliašaudžio kraštotyrinio pabūklo, o šio „šūvio“ rezultatas – pusseptinto šimto puslapių fotoapybraižų knyga Lekėčių sakmės. Kalbėtis apie Zanavykus ir nesiremti B. Aleknavičiumi tiesiog neįmanoma. Pirmiausia tai pasakytina apie pačius Lekėčius. Jiems dar skirsime deramą dėmesį.