Kelionė iš Vilnijos į Zanavykų kraštą (3)

Globojusi jaunavedžius

Keliaujant į Zanavykų krašto gilumą galimas pasirinkimas: važiuoti panemunėmis, kur prasideda senasis Tilžės traktas, arba buvusiuoju Varšuvos-Krokuvos traktu. Ties Skirpstaujos upeliu traktas iš Peterburgo per Kauną šakojosi: pro Pilviškius suksi – į senąjį Varšuvos–Krokuvos traktą pateksi, panemunėmis trauksi – į Tilžę nukaksi. Prie Nemuno kadaise būta užeigos. Kol arkliai būdavo perkinkomi, keleivis galėdavo šiek tiek atsipūsti. Šalia buvusioje pašto stotyje kurjeris paprastai neužsibūdavo: kas 20–25 varstai visame kelyje laukdavo pakinkyti arkliai, kuriais toliau buvo vežamas paštas.

Beje, Skirpstaujos upelis skyrė buvusias Kauno ir Šakių apskritis. Dabar Šakių rajonas įeina į Marijampolės apskrities sudėtį.

Altoniškių kaimas, kurį pravažiuojame, gal ir nėra ta vieta, dėl kurios ekskursijos sustotų ar būtinai užvažiuotų. Vis dėlto Albinui Vaičiūnui šis vardas yra gera proga prisiminti netoliese stūksantį Altonės piliakalnį. Esą Altonė buvusi senovės lietuvių deivė, globojusi jaunavedžius. Ant Altonės piliakalnio ateidavo jaunavedžiai, atnašaudavo deivei aukas.

Keitėsi laikai, kito ir tradicijos. Nepriklausomos Lietuvos laikais ant piliakalnio rinkdavosi šauliai, pavasarininkų ir ateitininkų jaunimas. Vasarą vykdavo valstybinės reikšmės šventės, o rugsėjo 8-ąją, Vytauto karūnavimo dieną, taip pat kitomis progomis vykdavo didelės šventės.

Kaip lekėtiškiai žąsis kaustė

Rūdšilio girios pakraštyje Rūdelės (Lekėčių) dvaro savininkas 1843 m. pastatė medinę šiaudais dengtą koplyčią. Jai prižiūrėti reikėjo sargo, o šiam – kad ir nedidelio namuko. Iš Zapyškio į koplyčią atvykstančiam kunigui apsistoti buvo pastatyta nedidelė klebonija. Joje XIX a. pabaigoje įkurdinta iš Mikytų perkelta pradinė mokykla. Kai Lekėčiuose įsikūrė dvarui būtinas kalvis Baltrus Bertulis su savo kalve ir sodybėle, jau galima kalbėti apie būsimo miestelio užuomazgas. Bet iki paties miestelio dar buvo toli.

Po ilgų ginčų su Zapyškiu Lekėčiuose 1906 m. įkuriama parapija. Pirmasis klebonas – zanavykas Justinas Staugaitis, būsimasis Nepriklausomybės Akto signataras, tapęs Telšių vyskupu. 1923 m. Lekėčiams suteikta turgaus ir jomarko teisės – štai kada galima prabilti apie miestelį. Bažnytkaimis su 70 miestelėnų ir 18 gyvenamųjų namų tapo mažiausiu Zanavykų miesteliu, bet vis dėlto valsčiaus centru. Turėjo parapijos kleboną, vargonininką ir zakristijoną, valsčiaus savivaldybę, viršaitį, raštvedį, nuovadą ir areštinę su sargu, pradinę mokyklą su dviem mokytojais, paštą, vaistinę, malūną, smulkaus kredito bankelį, lentpjūvę ir net elektros stotį. Visa tai tilpo vienoje gatvėje, apie kitas miestelio gyventojai negalėjo nė svajoti, nes plėstis nebuvo kur. Mat miestelis išaugo prie Rūdšilio girios, kuri buvo valstybės nuosavybė. Net mokyklai priklausęs žemės lopinys buvo už 2 kilometrų. Užtat koks tos vietos vardas – Paryžius! Turėjo būti smagu kasdien karvutę vesti pasiganyti į Paryžių. Beje, visi iš Kauno į Šakius važiuodavo per Paryžių – tai bent.

Šiame krašte yra ir daugiau egzotikos. Antai lekėtiškiai kelią Šakiai–Kaunas Žydkeliu vadino, o Šakius – Žydpile. Kodėl?

Nuo seno Zanavykų krašto ūkininkai pardavimui augindavo ištisus pulkus žąsų. Žydeliai Šakiuose žąsis supirkdavo, jautėsi tikraisiais Šakių šeimininkais, iš to ir Žydpilė. Bet žąsis reikėjo nugabenti į Kauną. Geležinkelio nebuvo, todėl sumanūs prekijai sugalvojo bene pigiausią transportavimo būdą – gindavo pulkus žąsų iš Žydpilės per Lekėčius į Kauną. Tik štai bėda: kol tą pulką krypuojančių ir gagenančių keliauninkių į vietą nugindavo, visos pakelės būdavo nuklotos nugaišusiomis žąsimis – neprisitaikiusios pėstute krypuoti. Bet tai nesustabdė šios rūšies verslo ir prekybos.

Šakiuose supirktas žąsis sugalvota... kaustyti, paruošti didelei kelionei. Žygiui atrinktas žąsis pervarydavo per pašildytos dervos taką, o paskui – per smulkų žvyrą ar smėlį. Ant žąsų kojų padų susidaręs luobas patikimai apsaugodavo keliauninkių kojas varginančio žygio metu. Šio krašto žmonių sumanumui ir išradingumui nėra ribų.

Apie šią žąsų „kaustymo“ technologiją B. Aleknavičiui papasakojo Novos kaimo gyventojas Antanas Jakubauskas (gimęs 1919 m.), o šiam – jo tėvas. Tik geležinkelis išstūmė žąsų „kaustymo“ poreikį.

Paminklas išgelbėjo Lekėčius

Apie Lekėtiškių ir apskritai zanavykų išradingumą būtų galima sudėti odę. Jau minėjome, į kokias reples pateko Lekėčių miestelis: plėstis nebuvo kur ir nedaug trūko, kad kiti pretendentai į valsčiaus centro vardą būtų nurungę Lekėčius. Būtų galėjęs iškilti kad ir Jadagonių valsčius, o Lekėčių miestelis taip ir būtų uždusęs. Būtų, jeigu ne lekėtiškiai, o kas kitas jame gyventų. Štai ką jie sumąstė.

1928 m. nutarta iškilmingai paminėti Lietuvos nepriklausomybės 10-ąsias metines, pastatyti tai sukakčiai skirtą paminklą, o į atidengimo iškilmes pakviesti daug garbingų svečių iš Kauno. Rengė susirinkimus, rinko aukas ir paminklą pastatė – nors ir rudeniop. Kas negalėjo prisidėti kad ir kukliais pinigais, prisidėjo darbu. Visai neatsitiktinai šis Nepriklausomybės paminklas, vienas pirmųjų Zanavykų krašte, buvo pastatytas Lekėčiuose. 1918 m. savanoriais ginti Lietuvos išėjo daug lekėtiškių, kai kurie žuvo kovose, tad gyventojai žinojo Nepriklausomybės kainą, jautė pareigą pagerbti Nepriklausomybės kovose žuvusius, norėjo, kad apie tas kovas prisimintų ir būsimųjų kartų žmonės. Lekėtiškis miškininkas, buvęs partizanų ryšininkas Zenonas Rakauskas mums priminė, kad šio paminklo vietoje dar 1918 m. gruodį buvo pastatytas nedidelis paminklas iš medžio. Statė savanoriai. Būta ir simbolių: Vytis, arklas ir šautuvas, kaip priminimas, kad reikia ginti Tėvynę.

Taigi, senojo kuklaus paminklėlio vietoje pastačius architekto E. Achenbacho iš Kauno suprojektuotą paminklą, nutarta prašyti, kad paminklą pašventintų kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Kas važiuos tartis į Kauną? Braziukuose gyveno eiles rašantis mokytojas Antanas Venys, kilęs iš Plokščių. Jis ir buvo parinktas važiuoti pas J. Tumą-Vaižgantą – mėgins prikalbinti. A. Venys nuvažiuoja į Kauną, aplanko garbųjį kanauninką, o šis klausia: ar Lekėčiai turi kleboną? Išgirdęs, kad turi, pasakė: „Tegul jis ir šventina. Dievui ta pati garbė!“ Ir nevažiavo. Nepriklausomybės paminklą miestelyje šventino Lekėčių klebonas kun. Pranas Garmus.

Nepavyko su Vaižgantu, bet pasisekė su dviem ministrais ir kitais garbingais svečiais. Žmonės buvo labai susitelkę, atėjo su vėliavomis ir iš kitų vietų. Virš Lekėčių skraidė trys Lietuvos kariuomenės lėktuvai. Vienas lakūnas – iš Kurų kaimo kilęs Makūnas – darydamas mirties kilpą per žemai nusileido, ir lėktuvas nukrito. Lakūnas pasveiko, o šis įvykis ilgam įstrigo žmonių atmintyje.

Svarbiausia, kad ministrai iš Kauno pritarė lekėtiškių norui išplėsti miestelį. Buvo leista iškirsti dalį Rūdšilio girios ir išplėsti Lekėčių miestelį. 40 gyventojų šeimų gavo žemės sklypus, statydinosi gyvenamuosius namus. Formavosi naujamiestis, išliko ir senamiestis.

Miestelio gyventojai labai džiaugėsi bene pirmieji iš zanavykų pastatą Nepriklausomybės 10-mečiui paminėti skirtą paminklą, nes jų lėšomis ir triūso dėka paminklas iškilo. Jis iškilmingai atšventintas 1989 metais.

Taigi paminklo atidengimo iškilmės suteikė Lekėčiams „antrą kvėpavimą“ – galimybę plėstis. Bet tuo lekėtiškių entuziazmas ir stebėtinos iniciatyvos, kaip tuojau pamatysime, nesibaigė.

Menas minėti jubiliejus

2006 m. sumanyta surengti Lekėčių paminėjimo istorijoje 500 ir Lekėčių parapijos įkūrimo 100 metų jubiliejus. Įdėmesnis skaitytojas turėtų sunerimti ir būtų teisus: kaip čia dabar gali būti, jei miestelio teisės Lekėčiams suteiktos tik 1923 m., tai 100 metų sukaktų tik 2023-iaisiais. Net ir 1843 m. data, kai vokietis Reimeris būsimųjų Lekėčių vietoje pastatė koplyčią, dar tik su tam tikra išlyga galėtų būti laikoma Lekėčių pradžia – nebent tik užuomazga. Bet juk neatsitiktinai pabrėžėme lekėtiškių išmoningumą: jie šventė ne Lekėčių miestelio, bet Lekėčių vietovardžio pirmo paminėjimo istorijoje sukaktį, o tai ne tas pats. Gera proga prisiminti kai kuriuos istorijos faktus.

Pirmą kartą Lekėčių vardas rašytiniuose šaltiniuose blyksteli 1506 m. liepos 15 d., kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras už paramą kare su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Ivanu III dvarininkui Vasilijui Ivanovičiui Ožukinui dovanojo kai kurias Sūduvos žemes. Dovanojimo akte paminėtas ir Lekėčių vietovardis. Tik nereikėtų jo painioti su dabartiniu Lekėčių miesteliu. Veikiausiai dovanojimo akte minimos žemės prie Liekės upės. Ir dar: tuo pačiu vardu vadinami treji Lekėčiai: miestelis, kaimas ir Lekėčių (Rūdelės) palivarkas.

Taigi garbė minėti 500 metų nuo paminėjimo sukaktį teisėtai turėtų priklausyti gal veikiau Lekėčių kaimui, o ne miesteliui. Tačiau lekėtiškiai, kaip matėme, labai sumaniai išsprendė problemą – pirmenybę suteikė ne vietai, bet vardui, kitaip sakant, istorijai, o ne geografijai. Gal ir nepralaimėjo šitaip pasielgę.

Priminsime ir antrąjį Lekėčių vardo paminėjimą šaltiniuose. 1579 m. mirė Povilas Sapiega. Jo palikimas atiteko trim sūnums. Jauniausiam, Andriui, teko Zapyškis ir Gelgaudiškis, o Zapyškio dvarui priklausė Lekėčiai. 1585 m. Andrius Sapiega Zapyškį su visais jo turtais, taigi ir Lekėčiais, pardavė kunigaikščiui Grigaliui Masalskiui. Pastarojo sūnus Aleksandras Masalskis visą šį turtą paliko dukrai, kuri buvo įstojusi į Bernardinių vienuolyną Kaune. Beje, būtent A. Masalskio lėšomis 1625–1634 m. bernardinių vienuolynas su bažnyčia ir buvo pastatyti Kaune. Baigėsi tuo, kad ir Lekėčiai galop atiteko Kauno vienuolėms.

Buvo laikas, kai Lekėčių kaimą skalavo Liekės ir Nemuno vandenys – tai buvo didžiausias kaimas Zanavykuose. XIX a. pabaigoje jame buvo 132 sodybos, gyveno 1174 žmonės. Esama duomenų, kad 1891 m. Didžiuosiuose Lekėčiuose buvo 136 sodybos su 1250 gyventojų. XX a. Didieji Lekėčiai pradėjo mažėti, nes 1915 m. vokiečiai nuo Lekėčių atskyrė Jančių ir Zizų kaimus.

1923 m. dar tebebūta trejų Lekėčių: kaimas (71 sodyba, gyveno 395 žmonės), Lekėčių (Rūdelės) palivarkas su 25 gyventojais ir Lekėčių bažnytkaimis, kuris nuo minėtų metų įgijo miestelio teises.

Visas upes šešupėmis vadino

Lieka priminti, kad Lekėčiai vardą gavo nuo kairiojo Nemuno intako, upės Liekės. Jos senoji vardo forma buvo Lekė.

B. Aleknavičius Lekėčių sakmėse pateikė 59 Lekėčių krašto upėvardžius. Stebėtino grožio vardai: Briedžragis, Judrė, Lapupis, Lendrupis, Liekė, Nėnupis, Nova, Ova, Višakis, Žiegždris ir daugelis kitų. Kai kurie jų veda į jotvingių kalbinio palikimo gelmes – Lekė, Ova, Nova, kiti gal byloja apie indoeuropiečių prokalbės laikų palikimą hidronimuose.

Lekėčių kraštas – tai Nemuno ir Šešupės takoskyra, nors į Šešupę įteka tik Nova, Višakis ir Siesartis. Įdomu, kad zanavykai visas upes kadaise šešupėmis vadino, sakydavo: „Ilgiausia Lietuvos šešupė – Nemunas.“ Na, ar ne puikiai pasakyta? Zanavykų krašte dar ir ne tokių kalbos „dyvų“ esama.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Nuotraukoje:

Atminimo akmuo Lekėčių vardo paminėjimo 500 metų sukakčiai