„Dunojus“ skandina „Prahos pavasarį“

Algis Petras Mikša Mokslo Lietuvos skaitytojams pažįstamas kaip leidinio Lietuva ir Čekija iniciatorius ir stoiškas leidėjas: negaudamas iš niekur pastovaus finansavimo, jis kasmet sugeba išleisti po keletą žurnalo numerių, dažnai sudvejintų. Šie metai ir leidiniui, ir pačiam leidėjui ypatingi, nes sukanka 40 metų nuo Prahos pavasario, kai čekai ir slovakai mėgino išsilaisvinti nuo totalitarinės valstybės varžtų, buvo pasiryžę savo šalyje kurti socializmą „žmogišku veidu“. Mėginimas baigėsi Sovietų Sąjungos ir Varšuvos bloko šalių karine invazija į tuometinę Čekoslovakiją. Į šalį buvo įvesti 536 364 Varšuvos pakto kariai (rusų 500 tūkst., lenkų 24 tūkst., vengrų 10 tūkst., bulgarų 2164, rytų vokiečių 200), įgarmėjo 6324 tankai (iš jų 5500 rusų). Dunojus – toks buvo kodinis operacijos pavadinimas.

Sovietų karinė agresija 1956 m. prieš Vengriją ir 1968 m. rugpjūtį prieš Čekoslovakiją galutinai palaidojo iliuzijas, kad jėga peršamas sovietinio modelio socializmas apskritai gali turėti „žmogišką veidą“. Istorija kartais turi pomėgį kartotis. Tai parodė 2008 m. rugpjūčio mėn. Rusijos karinė agresija prieš nepriklausomą Gruzijos valstybę. Rusija paradoksaliai patvirtino esanti Sovietų Sąjungos ne tik teisių, bet ir prasčiausių įpročių perėmėja – „nepaklusnias“ kaimynines valstybes slopinti ir norima kryptimi nukreipti brutalia karine jėga.

Agresyvūs režimai patys save anksčiau ar vėliau demaskuoja, tik gaila, kad taikių žmonių kančių ir kraujo kaina. Nejau šią kainą būtina kaskart mokėti už istorinę patirtį? Dar gerai, jeigu ta patirtimi gebama pasinaudoti ateityje, jeigu apskritai ta patirtis nenugrimzta vien tik į istorijos analus.

Kalbant apie 40 metų Čekoslovakijos įvykius, prieš akis reikėtų turėti ir dabartinius. Europoje daug kas pasikeitė: neliko Sovietų Sąjungos, nebėra ir Čekoslovakijos, iš jų išsirutuliojo atskiros nepriklausomos valstybės. Tačiau nereikėtų apsigauti: smarkiai pasikeitęs Rytų ir Vidurio Europos žemėlapis ne viską pasako, nes daug kas glūdi žmonių psichologijoje, mentalitete. Tai ypač ryšku linkusių vadovauti valstybių vadovų elgsenoje, kai grasinama kaimynams užsukti naftos ir dujų čiaupus, o kartais net atvirai žvanginama ginklais – tesibijo kaimynai ir pasaulis.

Visa tai turėdami galvoje mes bendrausime ne su generolu, ne su tarptautinėje politikoje ir globalių interesų sankirtoje įgudusiu politologu, bet su savaip paradoksaliu šiems laikams pašnekovu – idealistu, humanistu, labai nesavanaudišku žmogumi – leidinio Lietuva ir Čekija leidėju Petru Algiu MIKŠA. Ir dar vieną labai svarbų dalyką būtina priminti: mūsų pašnekovui, tada vos per dvidešimtį metų perkopusiam, ne savo valia ir noru teko dalyvauti tuometinės Čekoslovakijos įvykiuose. Taigi kalbamės ne šiaip su buvusiu seržantu, bet su tų nepamirštamų įvykių dalyviu ir vertintoju.

„Prahos pavasaris“ mūsų prisiminimuose

Sudvejintame šių metų leidinio numeryje didžioji dalis medžiagos kaip tik ir bus skirta Prahos pavasariui. Nenorėčiau pabrėžti rusų kariuomenės invazijos į Čekoslovakiją 1968 m., nes pirmenybė vis dėlto turi būti teikiama būtent tuometinės Čekoslovakijos pokyčiams, o juos ir išreiškia į Europos istoriją įėjęs Prahos pavasario fenomenas.

Iš pradžių norėčiau paaiškinti, kodėl vartoju sąvoką „rusų invazija“, o ne sovietų ar Varšuvos sutarties šalių sąvokas. Kai kurie istorikai mane pataisytų, bet tada jiems tektų taisyti čekus ir daugelio Europos šalių istorikus. Čekai ir slovakai 1968-ųjų invaziją vadina rusų okupacija. Ne tadžikų, lietuvių ar kalmukų, bet rusų. Net jei vertintume tuos įvykius kaip Varšuvos sutarties šalių kariuomenių „internacionalinę pagalbą“ Čekoslovakijai, tai Lenkijos, VDR ir Vengrijos karinės pajėgos toje invazijoje sudarė tik labai nedidelę dalį. Kadangi karinį įsiveržimą į Čekoslovakiją norėta pateikti kaip „internacionalinę pagalbą“, reikėjo, kad dalyvautų ir kitų Sutarties šalių kariuomenės. Iš Varšuvos sutarties šalių invazijoje nedalyvavo Rumunija, Jugoslavija ir Albanija. Užtektų prisiminti šūkius, kuriais Čekoslovakijoje buvo pasitikta Sovietų Sąjungos kariuomenė: „Rusai, namo! Rusai lauk! Dubček, Svoboda!“ Ne prieš rusų tautą kaip tokią, bet prieš rusų armiją tie šūkiai buvo nukreipti, nes rusai jai ir vadovavo. Dabar, kai istorija, pasirodo, ne tolsta, bet vėl grėsmingai priartėjo Rusijos karinio įsiveržimo į Gruziją metu, tikslingiau būtų vartoti rusų invazijos, rusų okupacijos sąvokas.

Beje, dar 1968 m. gegužės mėn. buvo surengti kariniai manevrai Čekoslovakijoje. Sovietų kariškiai buvo labai suinteresuoti įžengti į Čekoslovakiją, kurioje sovietinių karinių dalinių ligi tol nebuvo. Po gegužės manevrų tie sovietiniai daliniai Čekoslovakijoje pasiliko, sulaukė ir sovietinės kariuomenės įvedimo iš rugpjūčio 20-osios į 21-ąją. Čekoslovakijos saugumas taip pat glaudžiai bendradarbiavo su KGB, taigi sovietų saugumo tarnyboms veikti buvo kuo geriausios sąlygos.

Dėl sąvokos „rusų“ didesnių abejonių gal nekyla, bet štai sąvokos „invazija“ ir „okupacija“. Juk tai ne tas pats.

Invazija reiškia karinį įsiveržimą. Okupacijos terminas platesnis, nes jis apima ne tik įsiveržimą, bet ir politinę prievartą. Prisiminkime, kai po karinio įsiveržimo iš Čekoslovakijos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus pareigų buvo atleistas Aleksandras Dubčekas ir jį pakeitė Gustavas Husakas. Po „valymo“ iš ČKP buvo pašalinta apie 500 tūkst. narių. Vieni pasodinti į kalėjimą, kiti išvaryti iš darbo, treti emigravo į užsienį. Daugeliui aukštos kvalifikacijos specialistų, ypač inteligentijos atstovų, buvo uždrausta dirbti savo profesijos darbą, daugeliui teko emigruoti.

Akivaizdus teroras.

Taip, tačiau šis teroras jau buvo atliekamas pačių čekų rankomis. Išsijuosęs tada padirbėjo Sovietų Sąjungos saugumas, Maskvai reikėjo „patvirtinimų“, kad kariuomenės įvedimas į Čekoslovakiją buvusi „internacionalinė pagalba“, neva užkirtusi kelią Vakarų imperialistų įsiveržimui į Čekoslovakiją. Šiems „patvirtinimams“ turėjo tarnauti net sportas. Kai Čekoslovakijos ledo ritulio rinktinė laimėjo prieš Sovietų Sąjungos komandą, čekų ir slovakų sirgaliai pergalę šventė ir savo miestų gatvėse. Bet tada imtasi provokacijų, pasipylė akmenys į langus, pradėtos riaušės prieš Aerofloto būstinę Prahoje – akivaizdžiai KGB inspiruotos provokacijos. Norėta pademonstruoti, kad Čekoslovakijoje tiesiog būtini tvarkos ir rimties „palaikytojai“.

Patį visi šie dalykai jaudina, nes asmeniškai buvo palietę. Teko būti tų įvykių dalyviu.

Labiausiai džiaugiuosi, kad man neteko ginklu slopinti laisvės siekiančių čekų ir slovakų ar kaip nors kitaip jų engti.

Ką pats prisimeni iš tų dienų?

Mūsų 139-asis zenitinės artilerijos pulkas buvo dislokuotas Černiachovske. Porą kartų per metus vykdavome į šaudymus Baltijos pajūrio smėlynuose, t. y. į apmokymus Nemirsetoje. Tarnyba nebuvo labai lengva, bet apmokymams pasibaigus galėdavome maudytis jūroje – kone kurortinis malonumas. Tuo metu kaip tik netoli Nemirsetos buvo statoma vadinamoji Brežnevo vila. Mūsų kareivius senbuvius, komunistus ir pažangiausius kareivius siųsdavo prie tos statybos. Pats Brežnevas toje viloje nė karto neapsilankė.

Tai štai pagal komandą visi iškeliavome į Černiachovską Kaliningrado srityje. Atvyko vadinamieji „partizanai“, t. y. mobilizuotieji iš savo darboviečių su tarnybiniais sunkvežimiais, lengvaisiais automobiliais. Tarp tų „partizanų“ buvo labai daug lietuvių, iš jų buvo sudaryti net atskiri batalionai, kaip savo atsiminimuose rašo Zigmas Mockaitis, tų įvykių dalyvis. Kaip vairuotojas, Z. Mockaitis galėjo daugiau pamatyti, nes vežiojo dalinių vadus. Buvo įdomu stebėti, kaip mėlynos spalvos Volga būdavo perdažoma į maskuojamą karinės spalvos automobilį. Tai buvo kolūkių, tarybinių ūkių, įstaigų ir organizacijų mobilizuotieji automobiliai ir kita technika.

Perkalbėti Dubčeko nepavyko

Gal ne visi žino, kad per visą Sovietų Sąjungos istoriją TSKP politbiuro nariai bene vienintelį kartą visi drauge buvo palikę Sovietų Sąjungos teritoriją, kai specialus traukinys su politinio biuro nariais atvyko į Čierną prie Tisos. Buvo mėginama A. Dubčeką įkalbėti atsisakyti Čekoslovakijoje pradėtų reformų, sustabdyti permainas.

Slovakas A. Dubčekas buvo Sovietų Sąjungos komunistų partijos auklėtinis, toje šalyje baigęs mokslus. Atrodė tinkama kandidatūra pakeisti seno raugo ČKP pirmąjį sekretorių Antoniną Novotną, kuris diskriminavo slovakus. Čiernoje prie Tisos dar buvo pamėginta perkalbėti Sašą (t. y. A. Dubčeką) ir jo vadovaujamos Čekoslovakijos komunistų partijos CK prezidiumą, bet nesėkmingai. A. Dubčekas ir kai kurie kiti jo bendraminčiai laikėsi tvirtai, nors juos supo toli gražu ne vien bendraminčiai. Vasilis Biliakas, Aloisas Indra, Drahomiras Kolderis, kai kurie kiti Čekoslovakijos komunistų partijos CK nariai atsidūrė tarp tų, kurie netrukus pasirašys garsųjį Čekoslovakijos komunistų laišką, kvietusį sovietų karines pajėgas pagalbon kovai su „kontrrevoliucija“. Buvau tarp tų būtinosios karinės tarnybos kareivių, kuriems teko dalyvauti teikiant tą „pagalbą“.

Mums buvo aiškinama, kad vykstame į manevrus. Kai važiavome per Lenkiją, VDR, Pravda, Izvestije, taip pat komunistų partijos ruporas Lietuvos laikraščiai teberašė, kad tai esą ryšių karinių dalinių mokymai, vėliau „vyko“ užnugario tarnybų mokymai… Taip rašė, kol pasiekėme Čekoslovakiją.

Beje, paskelbto laiško autorių pavardės nebuvo paviešintos, pasitenkinta fraze „kai kurie Čekoslovakijos komunistų partijos veikėjai.“ Kremliuje buvo manoma, kad užteks paskelbti naujos „darbininkų ir valstiečių revoliucinės vyriausybės“ narių pavardes, ir permainos šalyje baigsis. Bet to neįvyko.