Pats mokslas kužda, kaip veikti institucijoms (2)

Pabaiga. Pradžia Nr. 13

Apie birželio 29–liepos 2 d. Vilniuje vykusią BOS 2008 – Baltijos organinės sintezės (Balticum Organicum Syntheticum) konferenciją Mokslo Lietuva diskutuoja su konferencijos Organizacinio komiteto pirmininku Queens universiteto Kanadoje prof. Viktoru Algirdu Sniečkumi (Victor Snieckus), komiteto nariais Bristol-Myers Squibb kompanijai atstovaujančiu Jonu Dunčia (John Duncia) ir Lietuvos mokslo tarybos pirmininku, Vilniaus universiteto prof. Eugenijumi Butkumi. BOS 2008 Vilniuje surengta trečią kartą.

Stipresni fundamentiniai pagrindai nepakenktų

BOS 2008 konferencija parodė, kad organinės chemijos, fizikos, biologijos, medžiagotyros ir kai kurių kitų mokslų sąsaja vis labiau tampa realybė. Jeigu taip, tai ar nuo šiandieninių, o juolab ateities reikalavimų neatsilieka mūsų aukštųjų mokyklų šių sričių studijų programos? Ar būsimieji chemikai gauna pakankamai, tarkime, fizikos žinių?

Eugenijus Butkus. Vilniaus universitete būsimieji chemikai fizikos mokosi du semestrus, susipažįsta su šiuolaikinės fizikos pasiekimais.

Algirdas Viktoras Sniečkus. Labai svarbu ir matematika. Kai man teko studijuoti, fizikos ir matematikos kursas būdavo gerokai platesnis negu gauna Kanadoje dabartiniai organinės chemijos studentai. Fiziką ir matematiką studijavau trejus metus. Gavome diferencialinio skaičiavimo, kvantinės mechanikos, statistinės mechanikos pagrindus. Ar šie kursai dabar dėstomi organinės chemijos studentams? Bent jau Kanadoje – ne. Man regis, dabartinių studentų gaunami fizikos, matematikos, biologijos mokslų fundamentiniai pagrindai nėra pakankami.

Studentus kuo greičiau stengiamasi nukreipti į organinės chemijos dalykus, ir tai ne visai gerai. Turint tvirtus matematikos pagrindus galima atlikti labai daug naudingų skaičiavimų, kurie palengvina darbą organinės sintezės kryptyje.

Jonas Dunčia. Kaip sakiau, nesu labai stiprus matematikas, bet mūsų bendrovėje dirba matematikos specialistų. Jie geba labai gerai apskaičiuoti, kaip vienu ar kitu atveju „elgsis“ molekulės. Be matematikos ir kvantinės mechanikos skaičiavimų vargu ar sugebėtume sukurti inhibitorius baltymams ar kitiems substratams. Kai turime chemikų, kuriems patinka matematika, reikalai daug sparčiau juda į priekį.

Ar nebus taip, kad būtent kompanijos, o ne universitetai ateityje ir taps didžiaisiais organinės sintezės mokslo judintojais į priekį?

J. Dunčia. Nemanau, nes dabar visi supranta, kaip reikia žengti į priekį. Štai mūsų daug kartų prisimintas Polas Venderis (Paul Wender) iš Stenfordo universiteto (USA) atlieka visus reikiamus matematinius skaičiavimus.

A. V. Sniečkus. Taip, bet ar žinote, kas jam tuos skaičiavimus daro? Pats Polas Venderis tikrai neskaičiuoja, bet turi, kas tai atlieka. Ko gero, bendradarbiauja su gerais tos srities žinovais.

J. Dunčia. Kiek žinau, P. Venderiui matematines programas kūrė Kendalis Haukas (Kendall Houk), garsus teoretikas.

A. V. Sniečkus. Teko matyti, kaip P. Venderis daro įvairius biologinius testus, turi didelę patirtį ir medicinos tyrimų srityje. Nors yra chemikas, bet moka kalbėtis su medikais ir kitų sričių atstovais. Tokia ir dabartinės organinės chemijos būsena: reikia rasti tokio bendradarbiavimo galimybių, kad būtų kuo plačiau aprėpiama, padaroma daugiau ir vertingų išradimų.Bet ką reiškia „plačiau“? Jeigu kalbame apie kompanijas, tai jos turi aiškius tikslus, užduotis, siekia sintetinti konkrečius vaistus ar kitus junginius, gal atrasti naujų sintezės metodų, ir vargu ar jos sieks eiti į plotį ar gylį, norės atsidėti fundamentiniams darbams, nes jie nežada greitos ir konkrečios praktinės naudos. Tai kas turi imtis „plačiau“ – universitetai?

A. V. Sniečkus. Iš tikrųjų taip ir yra, kaip sakote. Kitas dalykas – universitetai, kurie gali sau leisti tyrinėti įvairius teorinius dalykus. Bet organinės chemijos sritis tuo ir ypatinga, kad čia labai svarbu bendradarbiauti – su farmakologais, biologais, medžiagotyros ir kitų sričių tyrinėtojais. Visi kartu siekia tų pačių tikslų. Mes, dirbantieji universitetuose, turime siekti tokio bendradarbiavimo, nors tai ir nėra lengva, nes visi nori dirbti savo krypties užsibrėžtą darbą.Bendradarbiauti reikia mokytis

Matyt, į tokį skirtingų mokslo krypčių ir sričių bendradarbiavimą turėtų būti orientuotas ir dabartinis Lietuvos mokslas? Juk ne tuščiai kalbame apie integraciją, tiesa, galvoje daugiau turima mokslo ir studijų integracija... Šį klausimą norėčiau pirmiausia skirti profesoriui Eugenijui.

E. Butkus. Klausimo potekstėje glūdi, kad Lietuvoje ta atskirtis kol kas neįveikiama. Visi rūpinasi iš ES ateinančiais pinigais, kurie ir turėtų pakelti šalies mokslo lygį. Matau, kas vyksta diskusijose dėl branduolinio magnetinio rezonanso spektrometro. Kiekvienas naudotojas norėtų jį turėti savo laboratorijoje, bet šalyje svarbu turėti ir centrą, kuriame būtų sutelkta moderniausia aparatūra. Sakysime, Lietuvai pakaktų vieno 900 MHz skiriamosios gebos aparato, bet dabar kiekvienas norėtų jį turėti būtent savo laboratorijoje.Biochemijos institute pradėjo veikti Proteomikos centras. Gal tai ir yra mėginimas kurti tokį bendrą centrą?

Tai tik kukli pradžia, nes kol kas Proteomikos centre dirba tik keli darbuotojai. Tokį centrą reikėtų kurti ne vieno instituto reikmėms.

Iš tiesų šiuo metu Proteomikos centre dirba trys darbuotojai, bet yra puikių partnerių: Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, Gamtos mokslų fakultetas ir kiti.

Po metų siūlau įvertinti šio centro darbą, pažiūrėti, kas jame dirbs. Žinodamas Lietuvos mokslo būvį ir įpročius bijau, kad per metus centre niekas taip ir neapsilankys. Lietuvoje turėtų būti biologinių tyrimų centras, kuriame dirbtų Biotechnologijos, Biochemijos, gal ir Botanikos institutų, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto mokslininkai ir dar keli partneriai.

A. V. Sniečkus. Nėra paprasta, kad kelios institucijos pradėtų bendradarbiauti tokiame centre.

E. Butkus. Bet tas pats mūsų vis minimas P. Venderis sugebėjo suburti bendro darbo dalyvius.

Gal pakomentuokite, ką Polas Venderis sugebėjo padaryti, kad taip dažnai minimas šio pokalbio metu.

A. V. Sniečkus. Kaip sakiau, P. Venderis yra chemikas organikas. Jis sugebėjo sudominti medicinos atstovus, gauti lėšų bendriems projektams. Dirba ne priešokiais, bet išties darbus, kurių sėkme netenka abejoti. P. Venderis labai gerai organizuoja tokius bendrus darbus.

J. Dunčia. JAV tai nėra ypatingas reiškinys. Pavyzdžiui, Teksaso universiteto prof. Patrikas G. Haranas (Patrick G. Harran, University of Texas), BOS 2008 dalyvis, juk taip pat labai panašiai dirba. Tokių pavyzdžių yra labai daug.

A. V. Sniečkus. Taip, bet negalime teigti, kad tai visuotinis reiškinys, tarkim, JAV. Indianos, Mičigano, Ilinojaus universitetuose ar net Naujajame Orleane nėra tokių dalykų, taip pat ir mano universitete Kanadoje. Norint pradėti tokią veiklą reikia labai profesionaliai dirbti.

Kai kompanijos Merck buvęs viceprezidentas pradėjo organizuoti naują korporaciją ir ėmė deklaruoti plačią kooperaciją su žymiomis kompanijomis, apie tai rašė daugelis JAV laikraščių. Labai gerai, bet bus dar geriau, kai pamatysime pirmuosius to deklaruojamo bendradarbiavimo darbo rezultatus.

Dirbti ne vien sau

Suprantu, kad lemia ne vien geri norai, bet pirmiausia asmenybės, jų gebėjimas bendradarbiauti.

A. V. Sniečkus. Angliškai tariant, tokius dalykus reikia pradėti daryti „nuo žolės“, t. y. nuo pagrindų. Kai kas mano, kad svarbu gauti projektui pinigų, o tada pažiūrėsime, nuo ko pradėti. Ne, pirmiausia reikia turėti su kuo dirbti, įgyvendinti idėjas. Daug geriau, jeigu geriant kavą kiltų gera idėja ir kiltų noras ją įgyvendinti. Jeigu mums dviem ta idėja patiko, galime eiti toliau.

Bet dar turi būti interesai, ne vien asmenybės. Jeigu interesai sutampa, tai ir asmenybėms yra apie ką toliau kalbėti.

A. V. Sniečkus. Jeigu nesusitiks asmenybės, tai nieko nebus. Ir jeigu viena asmenybė pasižymi didesniu ego, nieko gero nebus. Su tokiais atvejais esu ne kartą susidūręs. Suprantu Eugenijaus susirūpinimą, kad Lietuvoje sunku bendradarbiauti, kai visi nori veikti tik sau, užsitikrinti savo laboratorijai geriausią įrangą. Tai ne gyvenimas, kai viskas daroma tik sau. Turime stengtis – dėl kitų, visų.Mūsų diskusijoje dalyvauja Eugenijus Butkus, kuris yra ne šiaip BOS 2008 organizacinio komiteto narys, bet ir Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas. Nuo jo vadovaujamos Tarybos pozicijos ir veiksmų turėtų priklausyti daugelis procesų Lietuvos moksle. Gal išties laikas rūpintis ne atskiromis institucijomis, bet jungtiniais mokslo centrais, kurie burtų įvairių mokslo institutų ir universitetų fakultetų ar atskirų laboratorijų mokslo pajėgas.

E. Butkus. Tokios pozicijos ir laikausi. Taip pat esu įsitikinęs, kad Lietuvoje turi būti mažiau universitetų. Mokslo institutai ir universitetai turi būti integruoti.Integruoti į ką?

Gali būti integruoti tarp savęs, į mokslo centrus. Jau užsiminiau, kad Lietuvoje turėtų būti įkurtas medicininių-biologinių tyrimų centras, į kurį sueitų institutai, kai kurie fakultetai ir žmonės, turintys idėjų. Dabar yra penki skirtingi institutai ir kiekvienas daro tą patį.

J. Dunčia. Dažnai tuose institutuose žmogeliukai kuičiasi savo krypties darbuose, nematydami, kas daroma už sienos.

Nuo to savo pašnekesį ir pradėjome – nuo bendradarbiavimo svarbos moksle. Apskritai šiandieninis mokslas tampa sintezuojančios veiklos sritimi, kur ne šiaip fizika, chemija ir biologija, bet esama gilaus įvairių mokslo sričių ryšio, sintezės.

A. V. Sniečkus. Labai svarbu visa tai susieti į vientisą tinklą. Bet tai idealus atvejis gyvenime.Realus gyvenimas yra toks, kad svarbu realioms asmenybėms rasti būdų veikti sąlygomis, kur esama visko – pavydo, egoizmo, skirtingų interesų. Kaip veikti realiomis gyvenimo sąlygomis?