Dirbti ne taisyklėms, bet Mokslui (2)

Kaip Jums pačiam atrodo, kodėl tokios skirtingos institucijos, kurias tenka vertinti SKVC? Minty turiu ne tiek mokslinę produkciją, kiek moralinius kriterijus.

Tai susiję ir su tuo, kad kai kuriose institucijose tiesiog nėra kritinės masės, nėra ir būtino kritiškumo. Vėl atsiremiame į viso tinklo reformos būtinybę. Per mažai normalių diskusijų, be to, per jautriai reaguojama į kritiką arba manoma, kad aukštojo mokslo sistemą galima reformuoti administracinėmis ir politinėmis priemonėmis.

Argi negalima? Pats ką tik tvirtinote, kad SKVC mokslinės produkcijos vertinimo metodika buvo „įšaldyta“ dėl politinės valios stokos.

Vis dėlto patikimiausia būtų sudaryti tokias finansines sąlygas, kad reforma vyktų „iš apačios“ ir savaime. Antai taip Belgijoje buvo reformuotas kolegijų tinklas. Ten šalies parlamentas priėmė įstatymą, kuriame buvo numatyta, kad po tam tikro termino kolegijos, kurios neturės numatyto skaičiaus studentų, nebus finansuojamos iš valstybės biudžeto. Regionams taikytos išimtys, bet šiuo atveju į detales nesileidžiu. Ir ką manote? Viskas įvyko savaime: kolegijos pačios susijungė.

Kodėl to nepadarome Lietuvoje?

Mūsų sąlygomis nelabai būtų poslinkių. Būtų siekiama bet kuria kaina atšaukti tokį įstatymą, arba kolegijų studentų skaičius būtų parinktas toks, kad visiems tiktų. Manau, reikia sudaryti finansines sąlygas tokias, kad atskiroms aukštosioms mokykloms būtų racionalu jungtis. Procesas turėtų vykti daugiau iš apačios, politikams iš viršaus diktuojant sąlygas, bet nesakant, kokia aukštoji mokykla turėtų jungtis su kita. Pačios aukštosios mokyklos to turėtų siekti.

Panašiai Lietuvoje buvo steigiant kolegijas. Buvo pasakyta: racionalu, kad kolegijose turėtų būti ne mažiau kaip 5 tūkst. studentų. Jeigu daugiau, tai mieste galima steigti dvi kolegijas. Aišku, regionuose galėjo būti ir kitaip. Vadinasi, Vilniuje turėjo atsirasti dvi kolegijos. (Kalbu apie valstybines, bet ne apie privačias kolegijas.) Deja, politikams įsikišus įsteigta ir trečia, dabar jai tenka reorganizuotis. Dabar Vilniaus kolegijų tinklas patiria gana sudėtingas perturbacijas, kai galėjo visa tai vykti savaime ir greitai. Deja, šiuos procesus veikė ne vertintojai, bet politikai.

Labai trūksta supratimo, kokios yra žaidimo taisyklės, kad racionalu veikti taip, o ne kitaip. Jeigu Lietuvoje pasirinkta, kad kolegijų tinklas yra regioninis (teritorinis), o ne šakinis, tai šio principo ir reikia laikytis. Kitaip tariant, medikai gali būti rengiami vienoje kolegijoje su statybininkais ir jokios dramos čia nėra. Vilniaus kolegijoje panašiai ir yra, tiesa, ten rengiami ne statybininkai, o technologai.

Viena vertus, Jūs ir pats pasigendate didesnio politikų dėmesio mokslo ir studijų sistemai, bet kartu vis gailaujate, kad kur tik įsikiša politikai, ten bėdos.

Norėčiau patikslinti. Labai reikia politikų supratimo, nustatytų reformos taisyklių. Tik nereiktų kištis į konkrečius reiškinius, kai procesas prasideda. Yra veikimo taisyklės ir politikai neturėtų būti suinteresuoti veikėjai, pradedantys koreguoti procesą. Dėl SKVC veiklos: norėčiau, kad iš politikų susilauktume didesnio supratimo, ką mes veikiame ir ko siekiame.

Apie išskirtinius ir kompetencijos centrus

Pirmiausia reikia pasakyti, kam tokių centrų reikia ir kaip jų rezultatai bus panaudojami. Nuo to priklauso jų veiklos vertinimas. Deja, tokių centrų kūrimo pradžia buvo, galima sakyti, neoficiali. Tik pradėjus kurti integruotus mokslo, studijų ir verslo centrus (slėnius) buvo suprastas ir aukščiausio lygio mokslo centrų poreikis.

Beje, reikėtų skirti vadinamuosius išskirtinius (excellence) centrus ir kompetencijos (competence) centrus. Angliškai sąvokai excellence kol kas neturime tikslaus vertimo. Vertinys išskirtinis yra ne visai tikslus, bet pakankamai geras. Svarbiausia, ne lingvistiniai ar semantiniai įvairių mokslų krypčių dalykai, bet noras siekti įgyti kritinės tyrinėtojų masės. Ne visa ji turi būti formalizuota. Kompetencijos centrai steigiami daugiausia ten, kur valstybei reikia tam tikros kvalifikacijos darbuotojų. Mūsų atranka artima excellence centrų sampratai, nors esama niuansų. Jie steigtini, jeigu tam tikros kryptys turi pajėgių mokslininkų grupių, dirbančių pasauliniu lygmeniu.

Iš čia natūraliai išplaukia ir programinio finansavimo didinimo būtinybė? Apskritai pagal kokius principus turėtų būti finansuojamas mokslas, vertinant iš SKVC pozicijų?

Kaip struktūrinių fondų lėšos šiems reikalams bus panaudotos, man ne visai aišku. Tai mūsų vertinimo silpnoji vieta. Turi būti trys mokslo finansavimo šaltiniai: bazinis, projektinis ir programinis. Tačiau bazinis finansavimas neturėtų sudaryti 80 proc. viso mokslui skiriamo finansavimo, kaip yra dabar, kai skiriama pagal mokslo institucijos iškabos svorį. Bazinį finansavimą institucija turi gauti už tai, ką yra pasiekusi, t. y. už 3 ar 5 metų formaliojo vertinimo rezultatus.

Projektinis finansavimas iš tikrųjų skiriamas už pažadą padaryti proveržį. Projektų vertinimui neturi būti gailima pinigų tarptautiniams ekspertams, nes pigus vertinimas, pasirodo, galiausiai labai brangiai atsieina. Neturi vertinti savieji – tai vienareikšmiška. Projektinis finansavimas tuo geras, kad mokslininkai patys numato galimą proveržį ir perspektyvą, siūlo savo paslaugas dirbant vieną ar kitą darbą, įsipareigoja gauti tam tikrus rezultatus ir už tai prašo tam tikrų lėšų.

Programinis finansavimas neturi būti šimtaprocentinis, nes valstybė ir sau formuoja programą. Šie darbai labiau nukreipti į valstybės poreikius. Kompetencijos centrai daugiau steigtini programiniams darbams atlikti (tik iš dalies reikalingi ir „ekscelencijos“ centrai).

Bet juk ne visos kryptys gali turėti tų kompetencijos centrų. Kaip tada programiniai darbai?

Jei kompetencijos nėra, bet reikalinga turėti, ją reikia formuoti. Kalbėdami apie išskirtinius, aukščiausio lygio (excellence) centrus, mintyje turime, kad yra pajėgių tarptautinio lygmens mokslininkų grupė, kuri su pasauliu gali kalbėti aukščiausiu lygiu Bet čia bemat iškilo vienas pavojus. Kai tik mokslo institucijų vadovai pajuto, kad čia gali kvepėti pinigais, ėmė drausti į tas grupes priimti svetimų institucijų darbuotojus. Čia jau nelaimė. O pačioje pradžioje mokslininkai patys būrėsi į tokias tarpinstitucines tyrinėtojų grupes, vienijosi pagal būtinybę sprendžiant sudėtingas mokslines užduotis.

Neįsileisk svetimųjų! Ar išvis įmanoma pasipriešinti tokiam lietuviškam įpročiui?

Buvo atvejų, kai institucijų vadovai tiesiog slėpė informaciją apie galimybę teikti pasiūlymus. Pildant anketą dalyvauti tokio išskirtinio centro veikloje, direktoriaus ar rektoriaus parašo nereikia, bet reikia, kad jie žinotų. Mes informaciją platiname per mokslo institucijų vadovus, atrodytų, jie turi būti pirmiausia suinteresuoti, kad informacija pasiektų kiekvieną mokslininką. Bet šito nebuvo. Net kai kurios stiprių mokslininkų grupės per vėlai sužinojo apie tokio bendradarbiavimo galimybes. Tai irgi nepuošia mūsų mokslininkų.

Aišku, šalyje išliks dalis bazinio finansavimo, kuris bus skiriamas už pasiektus rezultatus. Pačios veržliausios institucijos gali sakyti, kad tai jų tempimas atgal, bet tai kaina, mokama už sąlyginį pastovumą. Beje, esama tam tikros painiavos. Baziniu finansavimu, pagal kurį institucijai skiriama 80 proc. lėšų „už iškabą“ ir 20 proc. už pasiektus rezultatus, finansavimas vadinamas nuo 2007 metų. Aš baziniu vadinčiau pagal rezultatus už 3 ar 5 metų laikotarpį. Manau, kad bazinis finansavimas turėtų sudaryti apie 30 proc. viso institucijos finansavimo.

Pagal projektinį ir programinį finansavimą lėšų turėtų būti skiriama, priklausomai nuo valstybės gebėjimo išreikšti savo interesus, bet ne per mokslininkus tie interesai turėtų būti išreiškiami, o priklausomai nuo valstybės strategijos. Tai turėtų būti programinio finansavimo pagrindas. Per mokslinį įdirbį valstybė turi palaikyti konkurenciją ir taip atlikti savo priedermes. Štai kad ir metrologija. Reikalingi šios srities gebėjimai vien dėl to, kad esame valstybė. Arba štai ilgalaikė stebėsena. Tai ne mokslas, bet stebėsenos rezultatų panaudojimas, numatymas, kiek ir ko reikia, jau gali būti mokslas.

Pavyzdys iš žodynų kūrimo srities. Be mūsų daugelio tų žodynų niekas kitas pasaulyje nerašys – mūsų priedermė juos sudaryti. Tai valstybės prioritetas. Arba archeologiniai kasinėjimai – akivaizdus valstybės prioritetas, labai svarbus valstybės tęstinumui, kuris sunkiai įmanomas, jeigu nesuvoksime, kas mes esame, iš kur atėjome. Mūsų tautinio tapatumo išsaugojimui, savasties kėlimui visa tai turi būti valstybės prioritetas ir politikos dalis.

Didelė dalis visuomenės nepasitiki savo valstybe, taigi ir savo ateitimi. Panašiai galima pasakyti ir apie daugelį mokslo bendrijos narių, nors iš jų pirmiausia ir turėtų sklisti pasitikėjimas valstybe. Kaip to pasiekti? Mes šiuo pokalbiu pamėginome parodyti tik vienos valstybinės institucijos – SKVC „veidą“: tai ne mokslininkų priespaudos ar žabojimo įstaiga, joje dirba normalūs žmonės, siekiantys mokslo ir studijų institucijoms padėti savianalizuotis, pastebėti ir pačioms pirmiausia sau atskleisti savo privalumus ir trūkumus. Antraip neįmanoma pašalinti savo trūkumų. Taip supratau mūsų šio pašnekesio leitmotyvą.

Deja, kai kas ligi šiol mūsų darbą vertina arba norėtų vertinti pagal uždarytų studijų programų skaičių. 60 studijų programų esame uždarę, taip pat garsių universitetų programų. Bet ne šis rodiklis svarbiausias. Lygiai kaip negali būti rodiklis ir studentų šalinimo iš studijų programos procentai. Reikia žiūrėti, ką priimame į aukštąsias mokyklas. Absoliutinimas yra kenksmingas dalykas. Tai pasakytina ir apie mūsų uždarytas ar patvirtintas programas. Svarbu, kiek mūsų SKVC pasitikima mokslo ir studijų institucijose, kiek mūsų pastangos pagerina vykstantį procesą.

Turbūt šis procesas ne mažiau veikia SKVC.

Be abejonės, grįžtamasis ryšys turi būti, nuo to priklausys, kiek mes patys keisimės, kiek girdėsime vieni kitus.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukoje:

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetas už ES struktūrinių fondų lėšas įsigijo naujos aparatūros, kuri padės pakelti mokslo ir studijų kokybę į aukštesnį lygmenį