Dievo dovana ir kiaušinienė*

Atsiliepimas į prof. Vytauto Vitkausko straipsnį Dibisota dena būs, išspausdintą Lietuvos žiniose 2008 07 23.

Visų pirma norėčiau pareikšti didelę pagarbą straipsnio autoriui – žymiam kalbininkui, padariusiam nepalyginamai daug lietuvių kalbos labui. Vien jo darbas su didžiuoju 20 tomų Lietuvių kalbos žodynu vertas amžino tautos atminimo ir dėkingumo. Plačiai žinomi ir kiti jo leksikografijos, dialektologijos, akcentologijos darbai, taip pat populiarios knygos apie lietuvių kalbos švarą ir grožį. Toks didžiulis įdirbis negali nesužavėti ir neleidžia neišreikšti pagarbos žmogui, visą savo gyvenimą atidavusiam gimtosios kalbos puoselėjimui.

Vis dėlto drįstu nesutikti su kai kuriais straipsnyje išsakytais faktais ir jų interpretacijomis. Pirmiausia, straipsnyje reikėtų išskirti 3 dalis, tarp kurių ryšys neatrodo labai akivaizdus.

Pirmoji susijusi su dabartine lietuvių kalbos tyrinėjimų padėtimi. Sunku nesutikti su autoriumi, kad leksikografiniam darbui, senų parengtų leidinių išleidimui, LKŽ tyrinėjimams reikia skirti daugiau dėmesio. Tam galima tik pritarti. Bet negalima sutikti, kad tai visai nedaroma. Per pastaruosius kelerius metus (būtent dabartinės direktorės – Jolantos Zabarskaitės – vadovavimo laikotarpiu) institutas parengė ir išleido daugybę svarbių (tarp jų ir leksikografinių) leidinių. Galima paminėti, pavyzdžiui, puikią tarmių aprašymo seriją (Vakarų aukštaičiai šiauliškiai: mokomoji knyga, 2007; Vakarų žemaičiai: mokomoji knyga, 2006; Vakarų aukštaičiai kauniškiai ir Klaipėdos krašto aukštaičiai: mokomoji knyga, 2005; Mielagėnų apylinkių tekstai, 2006; Kučiūnų krašto šnektos tekstai, 2006; Zietelos šnektos tekstai, 2005; Šakių šnektos tekstai, 2006; Lietuvių tarmės II // Lithuanian dialects II /, 2005; Dieveniškių šnektos Žodynas, 2005, t. 1, A–M). Dauguma šių leidinių išleista su kompaktinėmis plokštelėmis, leidžiančiomis išgirsti gyvą kalbą, o tai, be abejo, gerokai padidina leidinio vertę ir, be kita ko, reikalauja daug kruopštaus darbo. Kai kalbame apie žodynus, būtina paminėti ir didžiulį instituto atliktą darbą sudarant 20 tomų Lietuvių kalbos žodyno elektroninę versiją. Tai neįkainojamas indėlis į pasaulio baltistiką, leidžiantis viso pasaulio mokslininkams naudotis unikaliais lietuvių kalbos duomenimis neišeinant iš savo kabineto. Manau, kad šis darbas tikrai ne mažiau vertingas už konferenciją, skirtą šio žodyno tyrinėjimams (tai irgi, be abejo, labai svarbu). Pažymėtina ir tipologinių tyrinėjimų rinkinių serija Lietuvių kalbos gramatikos darbai (leidžiama A. Holvoeto), gilios monografijos, parašytos instituto darbuotojų (Zigmas Zinkevičius, Lietuvių tarmių kilmė, 2006; Kazimieras Garšva, Lietuvių kalbos paribio šnektos (fonologija), 2005; Vytautas Ambrazas, Lietuvių kalbos istorinė sintaksė, 2006; Stasys Keinys, Dabartinė lietuvių terminologija, 2005; Jonas Klimavičius, Leksikologijos ir terminologijos darbai: norma ir istorija, 2005; Danguolė Mikulėnienė, Cirkumfleksinė metatonija lietuvių kalbos vardažodiniuose daiktavardžiuose ir jos kilmė, 2005 ir kt.), senų lietuvių kalbos paminklų perleidimas (Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblija. Senasis Testamentas, I tomas, lietuviško vertimo ir olandiško originalo faksimilės, 2008; Jono Bretkūno Postilė: studija, faksimilė ir kompaktinė plokštelė, 2005; Jono Jaknavičiaus Ewangelie polskie y litewskie: dokumentinis leidimas ir kompaktinė plokštelė, 2005). Taigi, manau, vis dėlto negalima sakyti, kad „nebėra kam prižiūrėti lietuvių kalbos, ja rūpintis“, kaip rašo gerbiamasis profesorius. Ir ar verta iš tokio leidinių gausumo išskirti vieną lietuvių–vengrų kalbos žodyną, kuriame straipsnio autorius aptiko neleistinų žodžių? Sunku spręsti apie knygą, kurios nemačiau, bet dvikalbiam žodynui negalima taikyti Lietuvių bendrinės kalbos žodyno reikalavimų, nes jis turi atspindėti ne normą, o vartoseną. Žinoma, kalbos kultūra – didelė problema, labai aktuali dabartinėje Lietuvoje, dėl dar nenusistovėjusios literatūrinės normos įvairūs kalbos žanrai sunkiai atskiriami ir painiojami. Kalbos stilistika (ir šnekamoji kalba, slengas) reikalauja itin įdėmių tyrinėjimų. Bet kas gi neleidžia viso to daryti? Negi neišvardyti „rusakalbiai“, klastingai prasiskverbę į Lietuvių kalbos institutą?

Čia mes prieiname prie antrosios straipsnio dalies, kurioje teigiama, kad neva būtent dėl jų mes 20 (!) metų neišvystame ketvirtojo Lietuvių kalbos atlaso tomo ir kitų svarbių leidinių. Peršasi klausimas – negi šitie klastingi rusai atsirado vietoj lietuvių leksikografų? Išvarė kurį nors iš jų iš darbo? Užėmė kieno nors etatus? Ne – viskas liko, kaip ir buvo, atrodo, nei Leksikografijos centras, nei Vardyno, nei kiti skyriai, nei institutas apskritai nenukentėjo ir nieko iš savo svarbių mokslo krypčių neatsisakė, kai prie jų prisidėjo dar trys geri specialistai, tyrinėjantys ne tolimą slavistiką ar rusistiką, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalbas, taigi Lietuvos kultūrinį paveldą. Profesorius mano, kad Lietuvoje ir taip daug slavistikos centrų, kurie galėtų tuo užsiimti, bet pamiršta, kad Vilniaus universitete toks centras (Slavų kalbų katedra) ir buvo panaikintas (vadinasi, valstybė ne taip jau ir nori finansuoti ir palaikyti slavistiką?). Būtent todėl šie žmonės atsirado Lietuvių kalbos institute. Jie dirba labai svarbų darbą, kurį labai seniai turėtų daryti Lietuvos filologai (ir lituanistai, ir slavistai) – nagrinėja unikalią ir nepaprastą LDK kalbinę padėtį. O tai ir reikia daryti sujungus visas pastangas – lietuviams, rusams, baltarusiams, ukrainiečiams – visiems, kurie dabar saugoja to kultūrinio paveldo liekanas. Įvairių šalių istorikai seniai suprato, kad LDK situaciją turi nagrinėti tik kartu, geriausia – įvairių sričių specialistai (negaliu neprisiminti vieno žymaus slavų kilmės baltisto Anatolijaus Nepokupno žodžių, kad LDK istorijos tyrinėtojams tiesiog būtina filologų – ir būtent lituanistų – pagalba, nes nemokėdami baltų kalbų ir apskritai lingvistinių dėsnių jie gali rimtai suklysti rašydami savo išvedžiojimus). Lietuvių kalbos institute atsiradus LDK kalbų tyrinėjimų grupei pagaliau galima tikėtis visapusiško, tikrai interdisciplininio LDK fenomeno nagrinėjimo. Tai būtų didžiulis žingsnis pirmyn pasaulio baltistikoje. Galų gale ir patiems lituanistiniams tyrinėjimams būtų tik į naudą platesnis arealinis ir tipologinis kontekstas: užsidarius tik savo kalbos nišoje galima nepastebėti labai daug vertingų faktų.

Galiu pateikti atitinkamą pavyzdį: Rusijos mokslų akademijos Slavistikos institute jau per 40 metų žymių baltistų Vladimiro Toporovo ir Viačeslavo Ivanovo dėka egzistuoja Baltistikos (tiksliau – baltų-slavų tyrinėjimų) centras, leidžiamas Lietuvoje gerai žinomas periodinis leidinys Balto-slavianskie issledovanija. Kažkodėl niekam neatėjo į galvą nei tarybiniais laikais, nei dabar kaltinti šio centro darbuotojus, kad jie kam nors neleidžia tyrinėti slavų kalbų ar užima kieno nors vietą ir atima pinigus. Atvirkščiai – visi pritaria krypties pradininkų nuomonei, kad baltistika labai reikalinga slavistams (beje, taip pat, kaip ir baltistams – slavistika).

Žinoma, profesoriaus baimė suprantama, turint galvoje tarybinę okupaciją ir tamsią praeitį, kurią visai dar neseniai išgyveno lietuvių tauta ir lietuvių kalba. Šis sunkus laikotarpis išugdė žmonėms neurozę, kad „mus tuoj užpuls ir viską atims“. Turbūt dar turi ateiti ne viena karta, kad pasikeistų toks apgailėtinas požiūris į kaimynus. Vienintelė išeitis, kuri padėtų greičiau atsikratyti nepagrįstų baimių, mano nuomone, – tai pasistengti nepainioti politikos ir mokslo. Politiškai Rusija – kita valstybė, ne visada draugiška. Bet moksliškai (lingvistiškai) rusai – artimiausi baltų giminaičiai, jų kalba (pagal rusų mokslininkų Toporovo ir Ivanovo teoriją) kilusi iš periferinio baltų dialekto. Kam gi jei ne Lietuvių kalbos institutui tai tyrinėti! Mokslas, laimei, neturi ribų, jam nesvarbios valstybių sienos ir politiniai perversmai, jis, kaip ir kultūra, aukštesnis už visa tai. Todėl ypač stebina profesoriaus klausimas, ar Lietuvių kalbos instituto „okupantai“ yra Lietuvos piliečiai. Ar tai turi kokią nors reikšmę filologijos tyrinėjimams? Manau, yra labai daug Lietuvos piliečių, visai nemokančių lietuviškai, kita vertus, pakankamai yra ir ne Lietuvos piliečių, puikiai kalbančių lietuviškai (beje, profesoriaus išvardyti žymūs lituanistai – V. Smočinskis, V. Toporovas, kaip ir daugelis kitų pasaulio baltistų, nėra Lietuvos piliečiai). Net ir kalba ne viską lemia: galima laisvai nekalbėti užsienio kalba, bet puikiai ją tyrinėti (turime daug pavyzdžių), ir atvirkščiai – anaiptol ne visi puikiai kalbantys lietuviškai taip pat puikiai ją tyrinėja, net ir turėdami atitinkamą išsilavinimą.

Čia mes prieiname prie trečios, nelabai su dviem pirmosiomis susijusios straipsnio dalies. Profesorius piktinasi, kad daug „slavų inteligentų“, „norinčių įsilieti į Lietuvos valstybės gyvenimą“, kraipo lietuvių kalbą. Deja, tai yra neišvengiamas jaunos demokratijos padarinys. Su tuo susidūrė ir kitos valstybės, turinčios daug imigrantų. Tarybiniais laikais visų respublikų atstovai kraipė rusų kalbą, dabar jie su rusais pasikeitė vietomis (negaliu neprisiminti „perestrojkos“ laikų anekdoto: „Ateina Estijoje rusas į parduotuvę ir bando kažką aiškinti estiškai, jam blogai sekasi. Pardavėjas estas nieko nesupranta, pagaliau šiam nusibosta ir jis sako: „Tiek to, sakykit rusiškai“. „Na jau ne! – atsako tas, – mes tiek laiko kentėme jūsų rusų kalbą, dabar kęskite jūs!“). Žinoma, valstybė turi reguliuoti šiuos klausimus, pavyzdžiui, įstatymu leisti dirbti televizijoje ir radijuje tik perėjusiems specialią lingvistinę atranką ar baigusiems kirčiavimo ir tarties kursus (tai pasakytina ne tik apie kitataučius, bet ir apie lietuvius, kartais nemokančius taisyklingai kirčiuoti). Tada Lietuvos žiniasklaidos atstovai, nesvarbu, kokios tautybės ar odos spalvos jie būtų, skleis ne tik informaciją, bet ir taisyklingą lietuvių kalbą.

Bet tai jau trečias, atskiras klausimas, labiau susijęs su politika (į kurią nenorėčiau gilintis), o ne su mokslu, nuo kurio pradėtas straipsnis (kad būtų aiškiau, galima pridurti: Lietuvos instituto „rusakalbiai“ kaip tik puikiai kalba lietuviškai). Grįždama prie lingvistikos norėčiau dar kartą pabrėžti, kad nesvarbu, kaip toliau klostysis valstybių santykiai, istorinės praeities mes nebegalime paneigti. Norime mes to ar ne, bet istorija labai glaudžiai ir visapusiškai susiejo baltus ir slavus (kaip sakė amžinąjį atilsį Vladimiras Toporovas: „Mes gyvenimo knygoje telpame vienoje eilutėje“). Tad geriausia, ką mes galime daryti, tai ne ginčytis, kieno „kąsnis“ didesnis, o kruopščiai ir įdėmiai, giliai ir nuosekliai, remiantis kuo išsamesnėmis žiniomis, kartu, padedant vieni kitiems, nagrinėti tą bendrą praeitį, puoselėti mūsų kultūrinį turtą. Pabaigoje norėčiau priminti vieno šviesiausių Lietuvos žmonių, didžiojo intelektualo Tomo Venclovos žodžius: „Tikras patriotizmas – tai kova su savo tautos kompleksais.“

Dr. Marija Zavjalova

(ne Lietuvos pilietė)

* Rusų posakio путать Божий дар с яичницей („Painioti Dievo dovaną su kiaušiniene“) pažodinis vertimas: reiškia painioti skirtingus, sunkiai suderinamus dalykus.