KETURI MOKSLINČIŲ LINKSMYBĖS BŪDAI PAGAL NAUJUS LIETUVIŠKUS ĮPROČIUS

Įspūdinga bajorų rikiuotė

Matydamas, kaip įvairių personažų kaukėmis prisidengę mūsų šaunuoliai be saiko išdykauja, negaliu susilaikyti nuo pagundos kalbėti apie apgailėtinai juokingus dalykėlius. O pavojingas pagundas vis pakiša tas begėdis mūsų laikas. Argi gali likti paniuręs, kai prieš tavo nosį linguoja lietuviška Nobelio panūdusiųjų eisena, kai rimtų figūrų su juodais smokingais ir prisegtomis „peteliškėmis“ rikiuotė nekantriai laukia Nacionalinės pažangos premijos teikimo procedūros. Iš tikrųjų įspūdingas „vaizdelis“, kaip kartą yra sakęs didysis agurkų avantiūristas ir nuolatinis mūsų bažnytkaimio linksmybių žadintojas.

Viskas būtų nuostabu, nes pagaliau piniginiais įvertinimais apdovanojami neabejotinai nusipelnę asmenys. Tik ta nuplagijuota ir todėl neoriginali ceremonija tarsi deguto šaukštas medaus puodynėje. O išsirikiavusiųjų stovėsena prašyte prašosi aštrios satyriko plunksnos. Plebėjiškos manieros ir kompleksuota laikysena tarsi tikros nenaudėlės, išduodančios valstybinės reikšmės paslaptį apie tai, kad čia prieš mus chaotiškai stypčioja žemdirbių palikuonys, kuriems būtina ceremonialui apranga „nelimpa“ prie kūno, nors plyšk pusiau iš aitraus pykčio. O kaip stropiai prieš TV kameras jie stengiasi vaidinti bajorus! Bet nieko čia ypatingo nenuveiksi – „sermėga“ vis tiek arčiau „dūšios“.

Akivaizdu, kad istorija mums skaudžiai keršija už nedovanotiną dvarų ir aristokratų tradicijos praradimą. Nežinome, kaip tinkamai išreikšti pagarbą ar rodyti dėmesį damoms, kaip ir kada užsirišti kaklaraištį ar užsisegti peteliškę. Vienas jau visiems įgrisęs ministras kasdien nuo ryto iki vakaro laksto su peteliške (pikti liežuviai plaka, kad ir į pižamą įsliuogęs jis nenusisega savo pasmakrės „banto“). Taigi juokingoji mūsų kasdienybės pusė atsiskleidžia, ne tik kai regime iškilmingą mokslo aukštumas įveikusių vyrų, moterų ar apsukrių gudruolių eiseną, bet ir tuomet, kai mūsų tėviškėlės atstovai susitinka su kilmingais užsienio diplomatais ar karališkųjų šeimų nariais, retkarčiais užklystančiais į egzotišką Europos nuošalę, taip įspūdingai aprašytą Prospero Mérimé Lokyje.

Ir štai mūsų bažnytkaimio artojėlių palikuonys, galop suvokę, kad Nobelio premiją jie regės kaip savo ausis, pasiryžo nušluostyti nosį pačiam Švedijos karaliui, teikiančiam garsiuosius apdovanojimus. Kaip parapijonys nutarė, pasitarę su klebonu, taip ir padarė: Pažangos premijos procedūroje regime ir smokingus, baltas krūtines su peteliškėmis, ir orkestrą – ne kažkokį dūdų ar folklorinį, bet simfoninį, diriguojamą Gintaro Rinkevičiaus ar Modesto Pitrėno. Žinoma, čia ir LNK, ir butaforinė reklama. Skamba, gaudžia bažnytkaimio padangė. Gal net Stokholme bus girdėti?

Saldus širdžiai kerštas

Gyvename keistu laiku, kai visuomenės, kaip ir jos egzistavimo garanto – valstybės, elgsena tampa nepaaiškinama. Viskas čia daroma tarsi tyčiojantis iš savęs ir kitų. Darbai pradedami nuo priešingų veiksmų nei sako sveikas protas. Pasirenkamas kelias, kuris veda į aklavietę ar suka ratu, lyg juo klaidžiotų naktyje pasiklydęs benamis.

Į minėtos problematikos svarstymus nesivelsiu, bet mėginsiu pažvelgti į tai, kas dabar man kelia susirūpinimą: Lietuvos intelektinio gyvenimo paradoksai, iškilę mokslo ir studijų reikaluose.

Prieš kelerius metus buvo panaikinta habilitacija. Mat nuspręsta, kad tokio aukščiausio mokslinio laipsnio nereikia. Aiškinta, kad JAV ir kitos valstybės apsiribojo vien tik eilinio daktaro laipsniu. Tad mums – „naujiesiems“ europiečiams reikėtų imti pavyzdį iš „patyrusiųjų“ (čia verta prisiminti sovietmečiu nuolat girdimus raginimus lygiuotis į „didįjį brolį“). Bet ar pagalvota apie mūsų istorinę ir kultūrinę patirtį, apie mokslinės veiklos specifiką? Gal mokslininkų siekiai neprivalo tenkintis tik vieninteliu laipsniu? Ar suprato mūsų klerkai, tvarkantys tuos reikalus, kad JAV akademinės institucijos nesitenkina paprastu daktaro laipsniu; ten aiški kvalifikacijos, kompetencijos ir veiklos produktyvumo išraiška – trys profesoriaus vardo lygmenys, kurie su kaupu kompensuoja tik vieno mokslinio laipsnio nepakankamumą. Įsidėmėtina tai, kad Lietuvoje mokslinių laipsnių klausimą sprendė pilkos, valdžios struktūrose šiltai įsitaisiusios vidutinybės, neradusios vietos akademiniame gyvenime, kur reikia ne tik gabumų, bet ir pasišventimo sunkiam darbui, mokslininkui žengiant tikslo link. Žvelgiant į reikalo esmę, habilitacijos panaikinimas – tai nevykėlių kerštas darbštiesiems.

Jau pastebima jaunų ir ambicingų mokslininkų reakcija į šį nevykėlių sumanymą: jie, siekdami pelnytai gauti tikrą (ne „procedūrinį“) habilituoto daktaro laipsnį, rengiasi ginti disertacijas Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos universitetuose. Viena mūsų istorikė, nesenai Krokuvos universitete apgynusi darbą, kuris ten buvo labai gerai įvertintas, grįžo su ten įteiktu jai habilituoto daktaro laipsnio diplomu.

Iškilus kebliam klausimui, kaip ir kam teikti pedagoginį profesoriaus vardą, laikinai buvo įvesta vadinamoji „habilitacijos procedūra“, kurios slenkstį peržengusiems atsiranda galimybė įgyti prestižinį, širdį glostantį vardą. O dabar, kai pasklido gandas, kad ir „procedūra“ bus atšaukta, daugelis garbės trokštančiųjų, pagauti naujo kvaitulio, puolė „procedūrintis“. Suprantama: vis dėlto geriau „procedūrinis“, nei paprastas „daktarėlis“.

„Pašaukus partijai ir...“

O dabar apie dar vieną linksmą reikaliuką, pakvietusį skubiai steigti popierinius „aukščiausio lygio mokslo centrus“, kuriuos valstybė dviprasmiškai žada remti (tikriausiai tik platoniškai mylėti). Iniciatyvūs veikėjai suskubo agituoti: junkimės į tuos formalius sambūrius – gal ką nors naudingo išpešime. Žinoma, pirmiausia buvo kreiptasi į „naudingus“ mokslininkus, turinčius blizgančius anketų įrašų atributus, kaip antai: solidžių monografijų, skelbtų užsienyje straipsnių, tarptautinių programų ir kitų didžiai girtinų dalykų. Visai nesvarbu, kad juos vienija tik dirbtinai konstruojamą centrą pagrindžiantis tekstas. O jei trūksta vieningumą įrodančių argumentų, visi tekste išvardyti dalyviai spekuliatyviai nudažomi viena spalva, stengiantis grimą tepti kuo ryškiau. Ir galop po 2008 m. gegužės „penkiadienio“ savaitgalio glėbiai tokių paraiškų užplūdo valdžios kanceliariją.

Visiems akivaizdu, kad tikrieji tyrimų centrai, kaip ir mokslinės mokyklos, atsiranda ne „iš viršaus“ nuleidus „parėdimus“, bet natūraliai susijungiant iškiliems mokslininkams, kuriuos vienija bendras tikslas, artima tematika, gilus ir plačiai pripažintas įdirbis. Tikras (nesumanipuliuotas) mokslinio centro branduolys bręsta dešimtmečiais; kai pasiekiamas „kritinis“ taškas, įvyksta kokybinis šuolis, sukuriantis neformalų ir veiksmingą centrą. Bet Lietuvoje viskas vyksta priešingai – pagal sovietinio mentaliteto šabloną: „pašaukus partijai ir vyriausybei“.

Burtažodžio žavesys

Plačiai pagarsintų „slėnių“ vajus – dar vienas nuotykis mūsų nustekento bažnytkaimio padangėje. Čia aptiksi įvairius žanrus: ir rimtą pokalbį, ir egzaltuotą deklaraciją, ir paslėptus ketinimus, ir net politinius žaidimus. Tad ką reiškia tas slėnis, skambantis tarsi burtažodis? Iš kokių kemsynų išskridęs šis turtus žadantis aitvaras? O atsirado jis labai „sovietiškai“, kai nuo valdžios viršūnių per žemesnių struktūrų kanalus buvo „nuleistas“ vajus steigti integralių mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) plėtros programas, imituojančias pagarsėjusį JAV Silicon Walley modelį. Pastarasis sumanymas užjūryje kūrėsi natūraliai susijungiant mokslininkams su galingomis verslo korporacijomis ir remiant valstybei. Veiksmingas darinys, nešantis milijardus, gimė iš giliai apmąstyto aktyvių asmenų poreikio įgyvendinti abiem pusėms naudingus tikslus, iš paskatos tenkinti intelektinius poreikius ir pateisinti visuomenės gerovės siekio viltis. Lietuvoje kaip jau įprasta – reikalai prasideda nuo viršaus. Valstybė (teisingiau tariant, jos kanceliarijų biurokratai, įrodinėjantys savo reikšmingumą) siūlo, ragina ir stumte stumia jungtis mokslą su verslu. Žinoma, susidomėjimą rodo ir „apačios“, bet jų judesiai vangūs, daugiau reklaminiai nei dalykiniai; čia įsimaišo ir „sezoniniai“ vidaus politikos reikalai.

Žiūriu į tai linksmai, tik nuotaiką drumsčia velniūkščio pašnibždėtas klausimėlis: galbūt mūsų gudruoliams tai dar viena rami pievelė „slėnio“ atokaitoje po sočių pietų paplepėti apie didžius tikslus ir tėvynės meilę? Labai patriotiška perspektyva!

Algimantas Kripaitis