Rūdšilio legendos

Bernardas Aleknavičius

Iš žemės gelmių trykštantys krištoliniai šaltiniai, išlakūs pušynai ir skarotų eglių sienos – tai Rūdšilis, Zanavykų pasididžiavimo gamtos grožio viršūnė. Rytinis Rūdšilio pakraštys tvirtai įsirėmęs į Nemuno šlaitą. Čia išdidžiai legendomis apipintas stūkso Šėtijų piliakalnis, kurį žmonės Jundakalniu vadina. O ir Rūdšilis prie Šėtijų – jau Liekės kraštovaizdžio draustinio dalis. Šiaurėje Rūdšilį nuo Juškinės skiria Žiegždrio tarpgiris su Pažiegždriu ir jau bebaigiančiu išnykti Sirvydų kaimu. Kiek tolėliau į rytus prie Rūdšilio prigludę Kvietiškių, Tirmėnų, Šėtijų kaimai, o pietinis Liekės tarpgiris su Jančių ir Lekėčių kaimais neleidžia Rūdšiliui susisiekti su Paryžinės giria, kuri savo praeitimi taip pat turtinga ir galėtų daug, oi daug papasakoti...

Nuo seno nuostabioji Zanavykų Rūdšilio giria garsėja legendomis. Ir XX a. tautos kova už laisvę ir nepriklausomybę su bolševikiniais okupantais apipinta legendomis, todėl praeitis niekada nenueis užmarštin. Praeitį menančios legendos ateities kartoms bylos apie šio žemės lopinėlio, prigludusio prie Nemuno, nelengvą žmonių gyvenimą, kovą, kraują, išdavystes ir pasiaukojimą.

Tokia jau legendų prigimtis: kalbėti tautai iš praeities į ateitį. Legendos gyvos ir gyvena su mumis, su kiekvienos kartos praeitimi ir blaiviu žvilgsniu į ateitį. Legendų niekas nekuria. Jos gimsta pačios. Ir Rūdšilio eigulio Vinco Tamulaičio iš Sirvydų kaimo sūnaus Viktoro žūtis už Lietuvos laisvę skendi legendoje. Tėvas iš stribų išvagia jau užkastus sūnaus palaikus, parsiveža juos prie namų ir laidoja Rūdšilyje. Tuomet paslaptį gaubė trumpa vasaros naktis. Ir tik prie vieno beržo buvo galima pamatyti dažnai padedamas gėles. Mirus eiguliui Vincui Tamulaičiui aštuoniolikmečio gimnazisto – kovotojo Viktoro Tamulaičio palaidojimo vieta nugrimzdo į legendą.

Skausmo kalnelyje Rūdšilyje prie kryžiaus tautiniais drabužiais pasipuošusios Lekėčių vidurinės mokyklos moksleivės dega žvakutes. Liepsnelių virpesys skiriamas žurnalisto Julijono Būtėno (1913–1951) atminimui. Čia jo žuvimo vieta. Rūdšilio žemė apšlakstyta laisvės kovotojų krauju. Ir šią krauju persunktą žemę rieškutėmis semia mažas berniukas, Būtėnų giminės palikuonis, ir pila jas ant drobulės, kad galėtų nuvežti į Julijono Būtėno gimtinę ir išberti ant žuvusio kovotojo tėvų kapų. Tai jau ne tik legenda, bet kartu ir simbolis, sujungiantis Zanavykus ir Aukštaitiją į bendrą lietuvių tautą.

Žinoma žurnalisto Julijono Būtėno žuvimo vieta, bet nežinomas jo kapas. O Rūdšilyje, kuriame ir Lekėčių kapinės, turime paminklą su įrašu: „Nežinomas Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanas.“ Ar tai ne legenda! Yra kapas, o kas jame ilsisi? Ir tūkstančiai Lietuvos motinų stovėdamos prie šio žemės kauburėlio nubraukia skausmo ašaras, nes gal čia guli jų vienturtėlis...

Ir prie Tirmėnų Rūdšilio pagirys skendi legendoje. Tai čia 1945 m. vasarą Jono Stanislovaičio sodyboje buvo atkurtas Lietuvos laisvės armijos štabas. Kiek vėliau čia buvo suimtas ir vyriausias Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vadas, generolas Motiejus Pečiulionis (1888–1960).

Tame pačiame Rūdšilyje, prie Sausraisčio, turime ir dar vieną legendą. Prie pušies prikaltas kryžius ir įgriuvusi žeminė byloja, jog 1952–1953 m. žiemą šioje vietoje rengėsi žiemoti laisvės kovotojas Kostas Zaranka-Bitė. Bet žiemos jis čia nepraleido. Raninės eigulys Gurskis už Kostui pažadėtą maišą rugių papjovė eiguvos kluone miegantį laisvės kovotoją, o palaikus išvežęs į girią prie Pažiegždrių užkasė. Pats už Judo sidabrinius, norėdamas praturtėti, palikęs Raninę ir įsikūręs Kaune nugrimzdo į sovietinio nužmoginimo liūną.

Tai toks tas Zanavykų Rūdšilis su praeitimi ir nūdiena. Tik gaila, kad kai kurie nurašinėtojai šią Zanavykų girią kartais sumenkina. Ir Visuotinė lietuvių enciklopedija – ne išimtis. Joje (t. XI p. 701) rašoma: „Lekėčių miške yra gamtos paminklas – Lekėčių šaltinis.“ Viename sakinyje du netikslumai! Ne Lekėčių miške (girioje), kuris yra prie Jankų, bet Rūdšilyje, yra ne Lekėčių, bet Didysis šaltinis. Bet nepaisydamas tokių ir panašių klaidų, Rūdšilis išdidžiai ošia, primindamas zanavykams nelengvą Novužės krašto praeitį.