Kelionė iš Vilnijos į Zanavykų kraštą (4)

Pradžia Nr. 13

Cingų labdaros fondas ir VšĮ Sintautų akademija į vienadienę ekskursiją Zanavykų patriotų takais pakvietė Vilniaus apskrities kai kurių lietuviškų mokyklų (Pabradės gimnazijos Rytas, Dieveniškių, Sudervės ir Marijampolio vidurinių mokyklų) mokytojus ir moksleivius. Lietuviškumo propaguotojams Vilnijos krašte norėta parodyti ir kitokio istorinio likimo Lietuvos kraštą – Sūduvą. Vienas iš šios kelionės informacinių rėmėjų – laikraštis Mokslo Lietuva.

Lekėčiuose yra reikšmingas paminklas žuvusiems Žalgirio rinktinės partizanams. Žalgirio rinktinė priklausė Tauro apygardai, jungusiai Sūduvos, taigi ir Zanavykų krašto, partizanus. Užrašas paminkle skelbia: „Lekėčių krašto partizanams, „Žalgirio“ rinktinės kovotojams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1945–1952.“ Tarp kitų žuvusių partizanų matėme lekėtiškio Petro Jurkšaičio-Beržo (1922 10 22–1951 05 21) ir aukštaičio Julijono Būtėno-Stėvės (1915 03 24–1951 05 21) pavardes. (Paminkle įrašytas Juliaus vardas.) Abu žuvo tą pačią dieną kovodami prieš okupantus.

Galima apie šiuos du vyrus, padėjusius galvas už Tėvynę, kalbėti prie paminklo, ir tai būtų teisinga. Tačiau bus dar teisingiau, jei nuvyksime į Rūdšilį, prie Linmarko, kur žuvo kovotojai.

Rūdšilį pasiekiame nesijausdami palikę Lekėčius. Juk, anot Bernardo Aleknavičiaus, Lekėčiai – Zanavykų girių centras, iš girios išaugęs ir su giria glaudžiai savo gyvenimą susiejęs miestelis. Beje, Aleknavičius kategoriškai vengia ištarti žodį miškas, kai kalba apie savo gimtąjį Zanavykų kraštą. Girdi, ir Kristijono Donelaičio kūryboje niekur nerasime šio žodžio. Zanavykai nuo seno sakė: giria, giraitė, pagiriai, šilas. Todėl ir antrosios bolševikų okupacijos metais, kai daug šio krašto vyrų išėjo į partizanus, vietiniai juos giriniais, girios broliais vadino. Miškiniais pradėta vadinti vėliau, kai kraštas imtas sovietinti.

Beje, žodžio miškas invazija į Zanavykų žmonių kalbą prasidėjo nuo 1936 m. – vėl remiamės Bernardu Aleknavičiumi. Pokariu žodis giria tapo visiškai išstumta jeigu ne iš vietinių žmonių kalbos, tai bent iš žemėlapių ir šiam kraštui skirtų leidinukų. Įrodymas, kad viskas mainos „ant balto svieto“, o tuos žemėlapius ir leidinius sudaro ne zanavykai.

Tikriausiai reikėtų paaiškinti, kodėl kalbėdami apie zanavykus į pagalbą telkiamės Donelaitį. Tiesa, Albinui Vaičiūnui šis žodis nelabai patinka, mat skamba lyg ir ne visai lietuviškai. Jo autoritetas iš Vilniaus universiteto laikų – kalbininkas, mokslinės lietuvių kalbos stilistikos pradininkas Juozas Pikčilingis, kilęs iš Sintautų valsčiaus ir palaidotas Sintautų kapinėse. Tai štai Pikčilingis (dabar jau remiamės Vaičiūnu), paskaitų metu yra pareiškęs šiokių tokių abejonių dėl sąvokos zanavykai. Juozas Balčikonis net sakydavo: „Meskite jūs tą lenkišką žodį. Jeigu jis jums reikalingas, išsiverskite į lietuvių kalbą – užnoviečiai.“ Bet tai jau akademinių diskusijų mazgas, mes jo neišpainiosime. Albino oponentas šiuo atveju būtų Bernardas, kuris tvirtai laikosi savo požiūrio ir turi neblogų argumentų. Pats laikas bent kai kuriuos priminti.

Zanavykai – mažalietuvių palikuonys

Pasak Bernardo Aleknavičiaus, dabartiniai zanavykai yra mažalietuvių palikuonys, XVII a. iš Prūsijos patraukę į Užnemunę. Tai buvo katalikai, kurie Prūsijoje valstybine religija paskelbus liuteronybę jautė spaudimą, bet laikėsi savo tikėjimo ir papročių. Išlikti savimi galėjo tik keldamiesi į Užnemunę, taip pat per Nemuną. Jau keli šimtai metų Sūduvos kraštas buvo tapęs dykra – kryžiuočiai, novydami jotvingius, vietos gyventojus išnaikino ar privertė pasitraukti į saugesnes žemes. Savo indėlį pridėjo ir lenkai. Žodžiu, atsikrausčius į Užnemunę naujiesiems gyventojams, yra prasmės kalbėti apie tos pačios tautos, bet skirtingos tarmės žmonių įsitvirtinimą. Atvykėliai atėjo su savo tarme – donelaitiška šneka, savitu ūkininkavimo ir sodybų statymo būdu, įpročiais ir mirusiųjų laidojimo papročiais, dainomis, net ir savo kankles atsinešė. Ši nauja lietuvių etninė grupė išplito tarp Nemuno, Šešupės ir Višakio (Šešupės dešiniojo intako). Ligi tol ten vyravusi žemaičių tarmė nusileido sodriai donelaitiškai atkakėlių šnektai. Tiesa, Donelaitis tada dar nebuvo gimęs, į šį pasaulį jis atėjo tik 1714 m. sausio 1 dieną. Net iš žemaitiškųjų panemunių ruožo – Vilkijos, Seredžiaus, Veliuonos, Skirsnemunės, Jurbarko – naujoji tarmė išstūmė senąją, o ties Smalininkais susiliejo su vakarinių aukštaičių šnekta.

Lieka apgailestauti, kad „kiečiausio sprando“ ūkininkų ir etninės tradicijos saugotojų dalies netekusi lietuviškoji Prūsija labai sparčiai pradėjo nutautėti, tuo labiau, kad į pasitraukėlių vietas kėlėsi kolonistai iš Vakarų – šveicarai, prancūzai. Ypač po 1710–1711 m. maro epidemijos vyko spartus vietos gyventojų nutautėjimas Gumbinės, Pilkalnio, Stalupėnų apylinkėse, o Rytprūsiuose plintantis pietizmas dar labiau spartino tenykščių lietuvių nutautinimą. Mat pietizmas kirto tradicijos šaknis, nes šiurkščiai kovojo su liaudies dainomis, pasilinksminimais ir daugeliu tautos stuburą palaikiusių tradicijų. Šiam „velnio pramanui“ negailėta piktų žodžių. Užtat labai greitai plito vokiški „pramanai“, juolab, kad Bažnyčia ir oficiali valstybės politika visokeriopai rėmė vokiškus pradus. Valstybės palaikomo pietizmo, kertančio vietos žmonių tautines šaknis, pėdsakų nesunkiai atsekame ir Donelaičio Metuose, kai būrų dvasios ganytojas piktinasi lietuviškomis dainomis. Viena vertus, jam nepatinka naujų laikų nuopolis, bet, kaip kunigas, jis nepalaiko ir liaudies dainos. Tai į ką remtis bėdinam būrui?

Jo lemtimi tapo rezistencinė kova

Rūdšilio giria – Kazlų Rūdos girių dalis, jos plotas 1582 ha. Nedaug, bet joje telkėsi prieš antrąją sovietų okupaciją kovoję Lietuvos partizaninio pasipriešinimo dalyviai. Jų kova neturi būti užmiršta, ji prasminga tiek, kiek išliks gyva tautos atmintyje. Tie paprasti kaimų ir miestelių žmonės Lietuvos istorijoje nusipelno kuo garbingiausios vietos, nes jiems tą vietą užtikrino ne aukšta kilmė ar susikrauti turtai, bet sąmoningas pasirinkimas eiti ten, kur jie tuo metu Tėvynei buvo reikalingiausi.

Taigi iš daugelio prisiminsime du Rūdšilio girios partizanus. Šešerius metus šioje girioje praleido Petras Jurkšaitis-Beržas, ėjęs įvairias pareigas Žalgirio partizanų rinktinėje, nuo 1947 m. tapęs būrio ir Šturmo tėvūnijos vadu, rezistencijos užsienyje įgaliotinio Juozo Lukšos-Daumanto (Skirmanto) patikėtiniu.

Labai sąmoningas kovotojas. Tą sąmoningumą padėjo išsiugdyti visas ligtolinis Petro gyvenimas. Gimęs Lekėčių valsčiuje, Šlekynėje (Kuro kaimo dalis), būdamas vienuolikos metų neteko tėvo. Jauniausiam šeimoje Petrui teko visa motinos meilė. Bet ta meilė vaikinuko neišlepino: buvo taikus, darbštus, kaip tai apskritai būdinga šio krašto žmonėms. Ūgtelėjęs dainavo Lekėčių Šv. Kazimiero bažnyčios chore. Jaunuolį smarkiai sukrėtė 1941 m. birželio 14–15 d. lietuvių trėmimas į Sibirą. Tarp ištremtųjų buvo ir Petro mokytoja Ona Kaušaitė-Tamulaitienė, rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės pusseserė, buvusio savanorio Bernardo Tamulaičio žmona su dviem mažamečiais vaikais.

Kai generolas leitenantas Povilas Plechavičius ėmė organizuoti Lietuvos vietinę rinktinę, Petrui Jurkšaičiui jokių abejonių nebuvo – Lietuvą reikia ginti nuo bolševikų. Tačiau pajutę, kad vokiečiai nori nuginkluoti „plechavičiukus“, daugelis jos karių apleido rinktinę, į gimtinę pėsčias grįžo ir P. Jurkšaitis. Sovietų partizanai ten jam spendė spąstus, medžiojo kaip didžiausią priešą, bet nesėkmingai.

Petro lemtimi tapo rezistencinė kova. Jo artimieji buvo ištremti į Sibirą, o partizanams kito pasirinkimo nebuvo. Vykdydamas Lietuvos laisvės armijos vadovybės įsakymą P. Jurkšaitis-Beržas su kitais partizanais įrengė slėptuvę iš Vakarų atskrendančiam desantui, tarp kurio dalyvių buvo ir žinomas žurnalistas, rezistentas Julijonas Būtėnas. Prisiminkime svarbiausius jo gyvenimo apmatus ir nuveiktus darbus.

Pasauliui skelbė apie Lietuvos kovą

Kilęs iš Dovydų kaimo Pasvalio krašte. Gimnazijoje pasižymėjo gabumais svetimoms kalboms ir polinkiu į žurnalistiką. Vytauto Didžiojo universitete Julijonas studijavo teisę, kartu baigė Karo mokyklą. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje, tapo dienraščio XX amžius bendradarbiu. Redakcija J. Būtėną siuntė į Paryžių tobulintis politikos mokslų srityje, bet Europoje tvyrojusi artėjančio karo nuojauta privertė grįžti į Lietuvą. 1939 m. J. Būtėnas tapo Lietuvos žurnalistų draugijos nariu, po metų – valdybos nariu.

1940 m. rugpjūtį, kai Lietuvoje šeimininkavo sovietai, J. Būtėnas slaptai perėjo sieną su Vokietija, Berlyne įsitraukė į Lietuvos aktyvistų fronto veiklą. Dalyvavo fronto leisto rezistencinio dienraščio Į laisvę leidyboje. Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, su redakcija grįžo į Kauną, bet vokiečiams leidinį uždarius priėmė Juozo Keliuočio kvietimą VDU dėstyti žurnalistiką. Nuo 1942 m. Berlyne dirbo Į laisvę korespondentu, tapo visos pogrindinės Lietuvių fronto spaudos bendradarbiu.

1944 m. grįžo į Kauną, tapo Vietinės rinktinės vado generolo P. Plechavičiaus adjutantu, tačiau 1944 m. gegužės 15 d. naciams likvidavus rinktinę, Kaune buvo suimtas gestapo. Pateko į Salaspilio koncentracijos stovyklą, iš ten į Gdynės lagerį. Pabėgo, Berlyne susirado VLIK’ą, dirbo šio komiteto informacijos biure. Toliau aktyviai reiškėsi rezistencinėje veikloje. 1947 m. išrinktas Lietuvos žurnalistų draugijos vicepirmininku. Rašė emigrantų laikraščiams, tapo tarptautinio DP laikraščio Im Ausland užsienio politikos apžvalgininku.

J. Būtėnas mokėjo vokiečių, prancūzų, anglų, rusų, švedų kalbas, Vokietijoje garsėjo kaip puikus politikos apžvalgininkas. Tačiau paveiktas Juozo Lukšos-Daumanto apsisprendimo grįžti į pavergtą Lietuvą ir kovoti prieš raudonuosius okupantus, pasiryžo taip pat kaip desantininkas keliauti į Lietuvą. 1949–1950 m. mokėsi amerikiečių žvalgybos mokyklose netoli Miuncheno. Susisiekęs su partizanais tikėjosi pasauliui teikti žinių apie lietuvių pasipriešinimą okupantams. Ne nuotykių ieškojo, bet būdo veiksmingai prisidėti prie kovos – ne ginklu, bet spaudos žmogui prieinamomis priemonėmis. Norėjo pažadinti Amerikos lietuvius ryžtingiau palaikyti Lietuvos laisvės kovą.

Žuvo kaip didvyriai kovoje

1951 m. balandžio 19 d. žurnalistas Julijonas Būtėnas-Stėvė (kai kur rašoma Strėvė) ir Jonas Kukauskas-Gardenis parašiutais nusileido į Kazlų Rūdos girią, netoli Višakio Rūdos. Nusileidimas nebuvo sėkmingas: nusileidimo vietą išdavęs medžių šakose pakibęs parašiutas. Teko brautis pro enkavedistų žiedą, slapstytis. Matyt, sovietų žvalgyba užsienyje nesnaudė, apie desantą žinojo. Petras Jurkšaitis-Beržas, per ryšininką sužinojęs, kur slapstosi atvykėliai, organizavo jų perkėlimą į jiems iš anksto parengtą slėptuvę Rūdšilyje netoli Lekėčių.

Beržas apie desantininkų atvykimą privalėjo nedelsdamas pranešti J. Lukšai-Daumantui. Jų pasimatymas neįvyko, bet į savo bunkerį Beržas negrįžo, gal jau žinojo, kad ten vyko mūšis, todėl nakvoti ryžosi su desantininkais. Nuojauta Beržo neapgavo. Tai buvo paskutinė Beržo ir Stėvės nakvynė Rūdšilyje. Iš NKVD suvestinių iškyla štai toks tų įvykių vaizdas.

Balandžio 19-ąją, kai du desantininkai nusileido Kazlų Rūdos girioje, ten buvo sutelktos ne šiaip pajėgos: dvi šaulių divizijos, du rinktiniai batalionai pasieniečių kariuomenės, visa Kauno milicijos mokykla, šaulių mokyklų pulkų seržantai ir apygardų įgulų kariai. Iš viso apie 2500 kovotojų, neskaitant saugumiečių, informatorių ir agentų. Operacijos vadovas buvo pats LSSR valstybės saugumo ministras generolas Piotras Kapralovas, o tiesiogiai vadovavo generolas majoras Ivanas Pankinas, pulkininkas KGB viršininkas Ilja Pačkojas, operatyvinės grupės viršininkas Nachmanas Dušanskis ir Pavelas Vetrovas.

Šios operacijos metu gegužės 20 d. buvo susprogdintas P. Jurkšaičio-Beržo bunkeris, žuvo keturi partizanai (tarp jų dvi moterys.), vienas paimtas gyvas. Gegužės 21 d. Rūdšilyje du batalionai apsupo bunkerį, kuriame nakvojo P. Jurkšaitis-Beržas, J. Būtėnas-Stėvė ir Jonas Kukauskas-Gardenis. Atsidarius angai, iššoko Petras Jurkšaitis-Beržas ir ėmė šaudyti į kareivius. Partizanų vadas buvo nukautas automatų ugnimi trys metrai nuo bunkerio.

J. Būtėnas-Stėvė taip pat mėgino iššokti, bet pašautas krito atgal į bunkerį. Vienas kareivis atidarė bunkerio angą, kitas metė vidun granatą. Į paviršių buvo ištrauktas žuvusio Julijono Būtėno-Stėvės kūnas. Ištraukė ir apsvaigintą parašiutininką Joną Kukauską.

Esama ir kitokių šių įvykių versijų. Pagal vieną iš jų, matydamas beviltišką padėtį, į J. Būtėną šovęs Kukauskas, kad šis nepakliūtų į nelaisvę, o pats prarijęs nuodų ampulę, bet likęs gyvas. Buvo tvirtinama, kad Kukauskas buvęs NKVD agentas. Iš trijulės tik jis liko gyvas. Buvo tardomas, ištremtas į Sibirą, bet žmonių pasitikėjimo nebeatgavo. 1999 m. J. Būtėnas po mirties buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi. 2001 m. P. Jurkšaičiui suteiktas kapitono laipsnis (po mirties), jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu (po mirties).

Įprasminimas

Žuvusiųjų giminaičiai Rūdšilyje, prie Linmarko, pastatė kuklų metalinį kryžių su užrašu „Prie šio bunkerio 1951 5 21 rusų apsupti žuvo Petras Jurkšaitis-Beržas, Julijonas Būtėnas-Stėvė.“ Kaip jau minėta, Lekėčiuose žuvusiems Žalgirio partizanams pastatytame paminkle taip pat įamžintos šių kovotojų pavardės, tik vietoj Julijono ten parašytas Juliaus vardas.

Į šių Lietuvos patriotų žuvimo vietą prie Linmarko, į Skausmo kalnelį veda ekskursijų trasa. Tautodailininko Prano Paleckio sukurta koplytėlė su Marijos Sopulingosios skulptūra taip pat įprasmina šios vietos svarbą. Tik joks dabarties rankų tvarinys pagal emocinį poveikį nesusilygins su svarbiausiu tų įvykių liudytoju ir dalyviu – išliko bunkeris, apšaudytas, sprogdintas, bet gyvas istorijos paminklas. Galima nusileisti į jo vidų. Tamsu ir nejauku. Tačiau su dar slogesne tamsa, didžiausia XX a. baisenybe teko kautis Lekėčių vyrams ir moterims, kaip ir daugybės kitų Lietuvos vietų patriotams. B. Aleknavičiaus Lekėčių sakmėse pristatytos 19 lekėtiškių, žuvusių rezistenciniame kare su sovietiniais okupantais, trumpos biografijos. Atskiruose straipsniuose, paties knygos autoriaus ir kitų žmonių atsiminimuose tie paprasti, jeigu vertintume biografiniais faktais, zanavykai gal niekuo ypatingai neišsiskyrė, buvo tokie, kaip ir daugelis to krašto žmonių. Tačiau vieno dalyko iš jų galime ir turime pasimokyti – atsakomybės už tai, ką darome kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo pareigų ir vietos visuomenėje.

Dar pasakysime, kad aprašomosios 1951 m. gegužės 19–24 d. operacijos metu raudonieji okupantai Kazlų Rūdos giriose aptiko ir sunaikino 14 partizanų bunkerių, nukovė 11 tikrų patriotų, du paėmė gyvus. Ne vienas tos operacijos dalyvis stalinietis ir šiandien tyliai tūno Rusijoje ar Izraelyje, užplūdus jaunystės dienų prisiminimams gal artimiesiems pasakoja apie savo „žygdarbius“ Lietuvos žemėje, tikriausiai mini jiems nieko nesakančias lekėtiškių pavardes. O juk net 140 jų buvo ištremti į Rusijos šiaurę ir Sibirą... Tai tik maža dalelė tos kainos, kuri sumokėta už tai, kad gyvas būtų Lietuvos vardas.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Nuotraukoje: 

Lekėtiškis miškininkas buvęs partizanų ryšininkas Zenonas Rakauskas prie paminklo Žalgirio rinktinės partizanams Lekėčiuose pasakoja apie Lietuvos laisvės kovas