„Dunojus“ skandina „Prahos pavasarį“ (2)

Pabaiga, pradžia Nr. 15

Leidinio Lietuva ir Čekija iniciatorius ir leidėjas Petras Algis Mikša toliau pasakoja apie Prahos pavasarį, kai čekai ir slovakai, mėgindami išsilaisvinti iš totalitarinės valstybės varžtų, bandė kurti socializmą „žmogišku veidu“. Šiemet Prahos pavasariui sukako 40 metų, bet paradoksas, kad plačioji spauda šiai temai daugiausia dėmesio ėmė skirti ne ankstyvą pavasarį, kaip chronologiškai derėtų, bet rugpjūtį, sukakus 40 metų, kai buvo pradėta Sovietų Sąjungos ir Varšuvos sutarties šalių karinė invazija į tuometinę Čekoslovakiją. Dunojus – toks buvo kodinis operacijos pavadinimas.

Mes buvome antrajame ar trečiajame ešelone, kuris po desantininkų buvo įvestas į Čekoslovakiją bene rugpjūčio 26-ąją. Pirmieji įžengė specialiosios paskirties daliniai („specnazas“), desantininkai ir KGB rezervistai, dėl kurių ir dabar netyla triukšmas Lietuvoje. Iš Lietuvos buvo nusiųsta daug tų KGB rezervistų, bet šiandien jie tyli, neatrodo, kad būtų linkę dalytis prisiminimais.

Rašytojų sąjungos narys Kęstutis Arlauskas, 20 knygų autorius, apie tuos įvykius ir romaną yra parašęs. Man, kaip tų įvykių dalyviui, romano siužetas atrodo primityvokas. Čekų mergina pamilsta karį lietuvį, kuris šaudo į daugiabutį namą. Per dvi buvimo Čekoslovakijoje savaites miklusis vyrukas merginą „apdovanoja“ vaiku, kuris užaugęs po 30 metų atvyksta į Lietuvą ieškoti tėvo.

Kas patį suerzino šiame siužete?

Čekų mentalitetas niekada neleistų ieškoti tėvo okupanto. Čekai širdyje yra „habsburgai“, net jei to garsiai ir nesako, – kadaise galingos ir garsios imperijos palikuonys, nors toje imperijoje čekams ne visada tekdavo svarbiausias vaidmuo.

Čekų ir slovakų santykiai su pabaltijiečiais kareiviais

Čekoslovakų pasipriešinimas buvo nesmurtinio pobūdžio. Įvažiavus rusams ir jų satelitams, šalyje visos kelių rodyklės ir informaciniai ženklai buvo nuimti, užtepti arba nukreipti į klaidingą pusę. Pats tą mačiau. Okupantams vietos gyventojai neduodavo nė lašo vandens, meluodavo. Prieš sovietų tankus ėjo čekoslovakų jaunimas su plakatais: „Ko čia atvykote? Jūsų tėvynė – Maskva! Ivanai, greičiau grįžk namo.“ Buvo ir aštresnių politinių šūkių: „Leninai, kelkis, Brežnevas išprotėjo!“ Svastika buvo gretinama su raudona penkiakampe žvaigžde.

Buvo matyti, kaip čekai savo sunkvežimiais mėgindavo užkliudyti rusų automobilius, išlaužti dureles ir panašiai. Visaip rodė savo priešiškumą atėjūnams.

Kokie čekų ir slovakų santykiai buvo su pabaltijiečiais kareiviais?

Ypatingi santykiai, nes lietuvių, latvių ir estų likimas buvo panašus į čekų ir slovakų, todėl jiems daug aiškinti nereikėjo. Daugelį mūsų karių čekai kviesdavosi į namus, apie tai rašo savo prisiminimuose Zigmas Jonas Mockaitis, Juozas Kiguolis ir kiti. Vyko labai žmogiškas bendravimas.

Buvo ir Sovietų Sąjungai simpatizuojančių senų čekų ir slovakų komunistų. Jie lankydavosi sovietų karo komendantūrose, savotiškose sovietų karo atstovybėse. Po invazijos buvo net toks etatas įvestas – karo atašė. Ligi tol tokių atašė Čekoslovakijoje nebuvo, nes ir sovietų kariuomenės ligi tol nebuvo.

Į tas komendantūras ateidavo ir apsimetėlių, kuriems rūpėjo tirti kareivių nuotaikas. Sakydavo, kad seniai čia gyvena, išsiilgę savųjų. Vienas į Dečino pilį, kur buvo dislokuotas mūsų pulkas, nuolat ateidavo su juodais akiniais – gal akis slėpė.

Žodžiu, vyko labai įvairus bendravimas. Kai kas eidavo pas čekus švęsti Kalėdų ar Velykų. Apie tai rašo Algimantas Maulius, kuriam teko būti pulko vado vairuotoju. Čekai ir slovakai sovietų kareiviams pagiežos nejautė, nes suprato jų nelaisvą padėtį, o karininkus kaltino. Pastarieji juk patys savo noru pasirinko tokį gyvenimo kelią.

Griežti ir net žiaurūs čekams ir slovakams buvo VDR kariai, jie leisdavo pasireikšti savo vokiškai dvasiai. Prahoje suguldydavo žmones ant grindinio, panaudodavo jėgą, o ilgaplaukiams hipiams liepdavo nutrinti jų parašytus antisovietinius užrašus. Ilgaplaukis valo, o vokietis, atstatęs automatą, stebi. Labai nekokios asociacijos. Rusai gal šito nedarė.

Tik 1991 m. birželį sovietų kariuomenė išėjo iš Čekoslovakijos. Taigi „laikinas buvimas“ Čekoslovakijoje užsitęsė net 23 metus. Čekoslovakijoje buvo 73 tūkst. 500 sovietų karių su šeimomis ir civilių tarnautojų. Iš viso 113 tūkst. 421 žmogus. Kartu su M. Gorbačiovo „perestrojka“ žlugo ir Varšuvos sutarties blokas, kaip ir visa Sovietų Sąjunga – Vidurio Europos tautų pavergėja.

Kaimelio bažnyčioje paminėti žuvusieji Čekoslovakijoje

Grįžęs iš kariuomenės nesijaučiau turįs slėpti savo įspūdžius ar išgyvenimus. Jau studijuodamas Vilniaus universitete bendrakursiams pasakojau, ką buvau patyręs, bet kartą mane įspėjo: manimi domisi KGB. Tikrindavo mano laiškus, kuriuos siunčiau 1969–1970 m. ir vėliau. Čekoslovakijoje buvo vadinamasis „normalizacijos“ laikotarpis – baisiausias metas, kai visi tikrinti, persekioti. Tų tikrinimų padariniai pasiekdavo ir mus Lietuvoje.

Ką apie „Prahos pavasarį“ ir vadinamąją „internacionalinę pagalbą“ Čekoslovakijai rašys leidinys „Lietuva ir Čekija“?

Pateiksime naujų atsiminimų, kurie dar nebuvo skelbti. Pirmieji atsiminimai buvo surinkti į knygelę Lauk, okupantai! Išleista 1999 metais. Vėliau atsiminimus parašė buvęs alytiškis (dabar vilnietis) J. Kiguolis. Jis Čekoslovakijoje buvo sovietų kariuomenės futbolo rinktinės vartininkas, tapo čempionato nugalėtoju, o lietuviai sudarė komandos pagrindą.

Pradėjęs kaupti prisiminimus lietuvių, kuriems ne savo noru teko dalyvauti „Prahos pavasario“ slopinimo įvykiuose, sudaręs ir išleidęs tų prisiminimų rinkinį „Lauk, okupantai!“, tapai čekų ir slovakų laisvės siekių propaguotoju Lietuvoje, pagaliau bendro likimo buvusių lietuvių karių, sakyčiau, vienytoju. Kaip pavyko tuos 1968 m. įvykių dalyvius rasti, sudominti, kad jie užrašytų savo prisiminimus, kitaip tariant, individualią atmintį ir patirtį paverstų tautos atmintimi ir patirtimi?

Rasti nebuvo sunku: spaudoje, dienraščiuose paskelbiau žinutę, kviesdamas atsiliepti tų įvykių dalyvius – taip ir suradau. Ne visi parašiusiųjų atsiminimai buvo išsamūs ir platūs, bet yra ir gražių išimčių. Štai labai plačius prisiminimus atsiuntė Z. J. Mockaitis. Jie vertingi tuo, kad aprašyta kario kasdienybė. Juose atsispindi prisiminimus rašančiojo ir apskritai lietuvio charakteris, mąstymo būdas, nuotaikos, taip pat čekų žmonių, su kuriais autoriui teko bendrauti, charakteriai. Labai įdomūs kariuomenės judėjimo aprašymai, faktų dėstymas.

Iš pradžių stebėjausi, kaip žmogus gali prisiminti tiek daug įdomiausių smulkmenų. Viskas paprasta: tas kareivis jau tada užsirašinėjo savo įspūdžius. Gal ne dienoraštį rašė, bet savotišką kasdienybės konspektą. Kai buvo paprašytas apie tai papasakoti į diktofoną, galėjo pasirengti. Jau tada buvo galvotas, šviesus žmogus.

Mockaitis buvo iš „partizanų“?

Buvo būtinosios karinės tarnybos kareivis, vos vos per dvidešimtį metų perkopęs jaunikaitis, kaip ir aš.

Kaip toliau susiklostė Mockaičio likimas?

Kariuomenėje buvo vairuotojas. Dirbo traktorininku, dabar ūkininkauja, gyvena Jurbarke. Z. J. Mockaitis paskambino į Čekijos ambasadą Vilniuje, o iš ten jam nurodė mano pavardę. Ambasadoje buvo žinoma, kad tuo labai domiuosi.

Z. J. Mockaičio prisiminimus dabar išspausdinsiu leidinyje Lietuva ir Čekija. Artėjant Prahos pavasario 40-mečiui Mockaitis su kitais bendraminčiais nutarė rugpjūčio 23 d. surengti sueigą Kiduliuose (Šakių rajone). Kaimelio bažnyčioje už visus žuvusiuosius laikytos Šv. Mišios, paminėtos ir aukos, ir žuvę okupantai.

Kartais Lietuvoje pradedama diskutuoti, kaip mums reikėtų elgtis: ar atsiprašyti čekų ir slovakų už tuos 40 metų senumo įvykius, kai ne savo valia teko tapti okupantais. Žodžiu, kiek čia mes, lietuviai, esame kalti.

O ką pats galvoji?

Galvoju, kad savotiškai atsakyta šiemet susirinkus į Kaimelio bažnyčią. Pasielgta labai išmintingai ir krikščioniškai: laikytos Šv. Mišios už visus 1968 m. įvykiuose nukentėjusius žmones. Po Šv. Mišių buvo surengta tų įvykių dalyvių ir svečių sueiga. Dalyvavo ir vilniečių grupė. Tokiu būdu paminėjome Prahos pavasario 40-metį. Neturėtume jaustis kaltaisiais, tačiau nereikėtų siekti ir nekaltų aukų aureolės.

Per įvykių Europoje prizmę

Kažkaip nesusimąsčiau, kad kiekvieną tų įvykių dalyvį būtinai pasiektų jiems skirtas leidinio numeris. Kita vertus, Lietuvos bibliotekose Prahos pavasario įvykiams, apskritai Čekijai ir Slovakijai skirtų leidinių labai stinga. Didžiosios šalies bibliotekos mainais gauna iš įvairių šalių literatūros, žurnalų. Jeigu nori gauti kokį nors leidinį, turi pasiūlyti kažką savo, kuo būtų galima sudominti čekus, slovakus ar kitų šalių bibliotekas. Taip dabar verčiasi mūsų svarbiausios bibliotekos.

Dabar čekai išleido dvi gana reikšmingas knygas apie 1968 m. rusų invaziją į Čekoslovakiją. Tai jauno istoriko Františeko Emmerto parengta knyga su 1968 m. įvykių dokumentais ir fotomenininko Josefo Koudelkos fotoalbumas Invazija 1968. Daug metų J. Koudelka savo nuotraukas skelbė pasaulyje pasirašinėdamas pseudonimu, nes bijojo viešintis. Dabar išleistame albume yra per pustrečio šimto nuotraukų. Tai unikalios reportažinės nuotraukos iš pirmos rusų invazijos savaitės, kai vyko svarbiausi ir baisiausi įvykiai.

Kaip Koudelka sugebėjo būti svarbiausiuose Prahos „karštuose taškuose“? Mieste, prigrūstame okupantų tankų, šarvuočių.

Daug kas iš spaudos profesionalų stebisi, kaip Koudelka visur spėdavo, nes, okupacinei kariuomenei paėmus į savo rankas miesto gyvenimą, judėjimas po Prahą buvo varžomas. Buvo įvesta komendanto valanda. Šiuo metu Koudelka laikomas vienu garsiausių pasaulio fotografų.

Apskritai į 1968 m. Prahos pavasarį, Čekoslovakijoje vykusias permainas įdomu pažvelgti per įvykių Europoje prizmę. Tais pačiais metais Prancūzijoje vyko dideli studentų neramumai, baigęsi riaušėmis. Ir šiuo metu Prancūzijoje tebediskutuojama, ar tie studentų judėjimų padariniai visuomenei atnešė naudos. Kad ir laisvosios meilės išplitimas, kitur dar vadinamos sekso revoliucija. Čekoslovakijoje buvo lygiai tas pats. Nuogybėmis užpildyti laikraščiai, žurnalai ir televizijos programos, mums, jauniems kareivukams, buvo stebėtinas ir ligi tol neregėtas masalas.

Kur jūs galėjote žiūrėti Čekoslovakijos televizijos programas?

Iš Černiachovsko į Čekoslovakiją atvažiavome su visu savo ūkiu, maisto atsargomis, turėjome ir televizorių, kol saugumas nesumojo, kad reikia atimti. Pirmos okupacijos savaitės vaizdus žiūrėjome per televiziją. Kiti daliniai to nematė. Čekoslovakai dar patys rengė savo programas, tad galėjome matyti, kas iš tikrųjų vyksta.

Ilgokai sovietų saugumas jums leido sąmonėti.

Teisingai, sąmonėti. Apie tai esu rašęs knygoje Lauk, okupantai! Niekada negali žinoti, kur nuves didžiuliai visuomeniniai judėjimai ir permainos visuomenėje. Todėl ir sakau, kad vertinant 1968-ųjų įvykius Čekoslovakijoje labai svarbu jausti ir tarptautinį kontekstą, nuotaikas, kuriomis gyveno kitų šalių visuomenė. Čekai dabar tuos įvykius nagrinėja, leidžia jiems apmąstyti skirtas knygas.

Baltijos šalims buvo lengviau, nes sovietinio modelio socializmas jau buvo nukriošęs, nors ir ginkluotas plieninėmis iltimis. Pats laikas, istorijos neišvengiamybė, jau buvo mūsų tautų pusėje. Ne čekai ir slovakai buvo kuo nors kalti, kad negalėjo užbaigti gerai pradėto darbo, tiesiog jie veikė kitomis dar neparengtomis istorinėmis aplinkybėmis. Užtat jų patirtis buvo viena plytų, iš kurių vėliau buvo sumūrytas daugelio kitų iš sovietų imperijos išsivadavusių tautų Laisvės rūmas.

Kai kas net pačioje Čekijoje šiandien linkęs sumenkinti tuos įvykius, mato padarytas klaidas. Kritikuoja pirmtakus, kad jie nenutraukė ryšių su Čekoslovakijos komunistų partija, į laisvę ėjo kartu su komunistais. Tai neprotinga kritika. A. Dubčeko vadovaujama komunistų partija ryžtingai pasisakė už socialines permainas, žmogaus išlaisvinimą. Tai buvo socialiai daug labiau orientuota politika negu mūsų šiandieninių „vadukų“ siekiai ir pažadai. Rinka mūsų žmonių negina.

Paradoksas, bet nepriklausomoje Lietuvoje išvis nėra kas gina žmogų, faktiškai žmogus patenka į neišvengiamybės, būtinybės ir kokių tik nori jėgų naująją vergovę, kuriai mūsų sociologai ir filosofai dar turės sugalvoti pavadinimą.

Prahos pavasario ekonominės politikos „tėvas“, čekų ekonomistas Ota Šikas yra parašęs daug veikalų. Jie išversti į daugelį kalbų, taip pat rusų ir net kinų. Tai štai O. Šikas pasisako už trečią kelią: socializmas galutiniai susikompromitavo, kapitalizmas taip pat nėra išganymas. Reikia trečio kelio, kuris sujungtų ir rinkos ekonomikos privalumus ir planinės ekonomikos principus.

Gyvename visiškai naujomis sąlygomis: globalizmas, trypiantis ir niekinantis bet kokį tautų identitetą, mums negali būti pavyzdys, nes tai nauja prievartos forma. Daug galėtume pasimokyti ir iš šiandienės Čekijos. Antrąją kadenciją Čekijos prezidentu yra Vaclavas Klausas – garsus ekonomistas. Jis pasisako už „trečiąjį kelią“, į daugelį V. Klauso minčių praverstų įsiklausyti mūsų politikams, politologams, ekonomistams. Vis aštrėjančios energetikos problemos, visiškai reali pasaulyje bado grėsmė – tai neišvengiamos problemos, su kuriomis susiduria žmonija. Tai globalaus masto grėsmės. Mes apie tai pamirštame, pasiduodami besaikio vartojimo šišui.

Emilis Zatopekas Lietuvoje

Noriu priminti dar vieną mus su čekais siejantį faktą. Lietuvoje nereikia aiškinti, kas buvo Emilis Zatopekas – garsiausias visų laikų Čekoslovakijos sportininkas. Kai 2000 m. lapkričio 21 d. E. Zatopekas mirė, buvo pašarvotas Prahos nacionaliniame teatre (Norodnķ divadlo). Ligi tol jokiam šios šalies sportininkui tokios garbės nebuvo suteikta. Tai buvo ypatinga asmenybė, labai aktyviai veikė Prahos pavasario metu. J. Koudelka yra užfiksavęs E. Zatopeką, dalyvaujantį tuose įvykiuose. Čekoslovakijos karinėse pajėgose Zatopekas buvo tarnavęs iki pulkininko laipsnio. Tai žinomi dalykai. Vėliau iš E. Zatopeko buvo atimtas pulkininko laipsnis, tautos didvyris buvo priverstas dirbti miške paprastu darbininku. Nuo to mažesnis netapo, nors to ir siekė režimas, kuriam vadovavo Gustavas Husakas. Tiesa vėliau jis pasmerkė „Chartą“ – „normalizacija“ jį privertė nusilenkti valdžiai. E. Zatopeko žmona Dana Zatopkova buvo pasaulio ieties metimo čempionė, mūsų Birutės Zalagaitytės-Kalėdienės varžovė. Tai štai mūsų prisimintasis E. Zatopekas, pasirodo, buvo lankęsis Lietuvoje 1968 m. gegužės ar birželio mėnesį. Man sunku pasakyti, ar Lietuvos to meto spauda į šį įvykį reagavo, ar išvis paminėjo – reikėtų gerokai pavartyti to meto laikraščius. Tačiau populiarusis laikraštis Vakarinės naujienos apie jo atvykimą nerašė. Lietuvoje beveik neteko išgirsti apie to vizito peripetijas.

Žinau, kad E. Zatopekas lankėsi Trakuose, kartu vyko ir istorikas akad. Juozas Jurginis – jis užfiksuotas nuotraukoje, kurią man teko matyti. Daugelis Lietuvos žmonių to fakto gali ir nežinoti, nes užsieniečius globojo atitinkamos tarnybos, ryšių su užsieniu draugijos nariai. Labai siauras „patikimųjų“ ratas. Pašaliniai prie užsienio svečių ir labai norėdami neįstengdavo prieiti. Manau, kad Emilio Zatopeko atvykimo į Lietuvą faktas yra gana reikšmingas, kad jį prisimintume, rastume gal ir daugiau duomenų.

Ačiū už pokalbį, išsakytas mintis, o ypač tai, kad skatini mūsų žmones rašyti prisiminimus, kartu ir vertinti praeities įvykius. Pasirodo, tie įvykiai nenugrimzdo į nebūtį, bet išlieka aktualūs dabarties įvykių fone. Atskirų mūsų žmonių atmintis, įprasminta rašytiniuose atsiminimuose, turi virsti tautos atmintimi – to vieni kitiems palinkėkime.

Labai dėkingas esu tiems žmonėms, kurie atsiliepė į kvietimą ir parašė tuos savo prisiminimus. Manau kad laikui bėgant tie atsiminimai įgaus vis didesnę išliekamąją vertę, gal peržengs ir šalies ribas. Abejoju, kad laikui bėgant tų atsiminimų daugės, veikiau tik mažės kartu su tų įvykių dalyviais. Todėl bet kuris autentiškas liudijimas yra vertybė. Tai ir savotiška tų įvykių dalyvių išpažintis. Būtų labai gerai, jei atsilieptų ir specialiųjų tarnybų žmonės, tegul ir slapyvardžiu. Toli gražu ne kiekvienai kartai tenka patirti tokius išbandymus.

Žodžiu, yra ką aptarti, ką dirbti, bet tai jau kitų pokalbių temos. Ačiū, kad pradėjęs „Prahos pavasariu“ pakėlei tokį didžiulį problemų klodą, verti apie tai mąstyti.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas