Mokslo muziejaus kūrimas – svari investicija į Lietuvos ateitį (2)

Pabaiga, pradžia Nr. 15

Rugpjūčio 22–24 d. Utenos r. Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje esančiame Vaišnoriškės kaime, kur įsikūrusi Vytauto Didžiojo universiteto Botaninių tyrimų stotis, vyko Lietuvos mokslo populiarintojų stovykla Mokslo populiarinimo aktyvas – 2008. Jos metu buvo rengiami seminarai, diskutuota dėl mokslo populiarintojų veiklos integravimo, sisteminimo, koordinavimo, mokslą populiarinančių neformalių grupių tinklo tvirtinimo ir kitų dalykų. Mokslo populiarintojų stovyklos rengėjai – LR švietimo ir mokslo ministerija, Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvos biochemikų draugija.

Kalbama apie Mokslo muziejaus kūrimą Lietuvoje. Seminare būta įvairių siūlymų. Jeigu būtų pradėti statyti rūmai kuriame nors mieste, tai būtų didžiulė struktūra, reikėtų milžiniškų investicijų, statyba užtruktų. Mes norime daug greičiau tą padaryti, siūlome formuoti tam tikrą tinklą, kuris sujungtų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos atitinkamus objektus, kurie taptų tarsi vieno Mokslo muziejaus sudėtinėmis dalimis. Ši veikla turėtų būti suderinta, koordinuojama ir valdoma iš vieno taško. Kiekvienas minėtų trijų miestų Mokslo muziejaus modulis turėtų savo specifinę programą, bet visi jie būtų susieti bendra idėja.

Mokslo muziejaus kūrimas prasidės nuo organizacinės struktūros kūrimo, naujų pareigybių atsiradimo. Stiprinsime valdininkų klaną?

Čia ne valdininkų darbas. Mums gal ir reikėtų stiprios vadybininkų komandos, būtent mokslo komunikatorių. Būtų gerai, kad jauni tam tikrų specialybių žmonės – fizikai, chemikai, biologai, – norintys pasirinkti darbą su visuomene, kaip tik imtųsi tokios veiklos. Gaila, kad mūsų aukštosiose mokyklose kol kas nerengiami, tarkime, mokslo komunikacijos magistrai, – būtų naudinga šaliai. Tokių specialistų poreikis neįvertintas. Juk jie reikalingi ne tik mokslo muziejaus veiklai ar mokslo populiarinimo projektams, bet ir kiekvienai mokslo ir studijų institucijai. Mokslininkai patys nesugeba tinkamai reklamuoti savo profesijos, savo mokslinių laimėjimų, profesionaliai ir adekvačiai pristatyti savo darbų svarbos visuomenei. Tai viena iš žemo mokslininkų prestižo ir mažos įtakos visuomenės gyvenimui priežasčių.

Tai gal laikas pradėti rengti mokslo komunikacijos magistrus?

Manau, pats laikas pradėti rengti specialistus, kurie suvoktų, kaip toks darbas turėtų būti atliekamas. Gal net reikėtų pasikviesti dėstytojų iš užsienio, kad jie perteiktų mums naują patirtį. Aišku, pasirenkant lietuvišką Mokslo muziejaus variantą, reikėtų eiti savo keliu, nes orientuojamės į savo visuomenę. Ją šviesti gal ir sunkiau negu Anglijos mokinius, nes Lietuvoje šis veiklos baras apleistas. Manau, kad jaunus žmones tokia veikla turėtų sudominti.

Kokie darbai laukia Kauno botanikos sode

Einu dirbti į Kauno botanikos sodą, puoselėdama mintį, kad jame bus įkurtas vienas iš Mokslo muziejaus padalinių. Aukštojoje Fredoje, kur yra botanikos sodas, labai tinkama ir patraukli erdvė, visiškai atitinkanti sodo ir būsimojo muziejaus veiklas. Ryžausi imtis sau naujos veiklos, tvirtai įsitikinusi, kad galima daug ką nuveikti. Neieškau valdininkų, aplink save noriu suburti žmones, kurie nori ir geba dirbti kūrybiškoje komandoje, kiekvienas žinotų, ką daro. Mano užduotis būtų sustyguoti labai įvairias veiklas.

Kauno botanikos sodas yra mokslo institucija. Kaip tas dvi veiklas – mokslinės ir muziejinės institucijų – suderinti, kad nenukentėtų mokslas?

Sunku suderinti. Neabejotina, kad botanikos sodas turi išlaikyti savo klasikines funkcijas, bet juk šiuolaikinis supratimas apie botanikos sodų veiklas yra daug platesnis. Jie turi atsiverti ir būti naudingesni visuomenei. Štai Europa mums atnešė darniosiosios plėtros ir žinių visuomenės šūkius. O juk, išvertus į paprastą kalbą, šie lozungai botanikos sodui labai prasmingi – čia tikrai yra labai turtingos edukacinės erdvės, puiki terpė gamtinės aplinkos apsaugos idėjoms aiškinti ir įgyvendinti, socialiniams, kultūriniams ir net sveikatos apsaugos projektams vykdyti. Kas visa tai turėtų organizuoti? Neišvengiamai turės atsirasti žmonių, kurie dėl šio tikslo ryšis aukoti savo mokslinius interesus. Ką aš tomis sąlygomis pati galėsiu padaryti kaip mokslininkė? Tarkime, iki pensijos parašysiu kelis gerus mokslinius straipsnius, kuriuos gal kažkiek žmonių perskaitys... Neabejoju, kad merdinčio, apleisto Kauno botanikos sodo atgaivinimas ir Mokslo muziejaus sukūrimas būtų daug svaresnė investicija į Lietuvos ateitį, negu straipsniai. Gal mums pasiseks suformuoti mokslo sklaidos ir šios srities edukacinį tinklą. Tada Lietuvoje būtų pradėta nauja ir labai svarbi veikla, kuri galėtų pritraukti vaikus, jaunimą. Tada ir į mokslą ateitų daugiau gabaus jaunimo. Jis mokslui padarys tai, ko aš nepadariau, gal ir dar daugiau.

Bet jau pirmajame šios veiklos etape vertinant Botanikos sodo mokslinę ir nemokslinę produkciją gali kilti daug ginčų ir nesusipratimų.

Reikės dėti daug pastangų į naujos sistemos kūrimą. Aišku, kils įvairiausių biurokratinių kliūčių. Tam reikia būti pasirengus. Moku dirbti mokslinį darbą, tad galėčiau parašyti ne vieną gerą mokslinį straipsnį. Tik ar vien straipsniuose glūdi mokslo reikšmė?

Man pavyko užsiauginti doktorantų komandą, septyni iš jų jau apsigynė mokslo daktaro disertacijas. Kai kurie iš jų pasiryžę toliau dirbti su manimi, ir labai tikiuosi, kad sugebės dirbti man vis mažiau kišantis į jų veiklą. Kalbu apie VDU Gamtos mokslų fakultete veikiančio Aplinkos tyrimų centro veiklą. Jam vadovauju nuo 2003 metų. Centre dirba aštuoni mokslininkai, vykdome daug projektų, kai kurie finansuojami iš ES struktūrinių fondų. Centras gana tvirtai stojasi ant kojų, nemanau, kad man reikės labai kištis į jo veiklą.

Ką norėtumėte pakeisti VDU Botanikos sodo veikloje? Juk ir taip jį noriai lanko mokiniai iš visos Lietuvos. Sodo darbuotojai su išmanymu ir meile lankytojams rengia ekskursijas, visi žavisi.

Taip, sode dirba daug entuziastų, bet esama sistema visų galimybių toli gražu nepanaudoja. Iš 60 ha sodo teritorijos sutvarkyta gal tik 30 hektarų.

Likęs plotas – natūrali gamta?

Ten Sosnovskio barščiai, o tai daug blogiau. Kas yra Botanikos sodas? Tai ne tik botanika. Ten įspūdingas parkas, istorinė aplinka, buvęs dvaras. Pats botanikos sodas sutvarkytas netinkamai, lankytojai negauna jokios informacijos apie ten augančius augalus, nėra net paprasčiausių užrašų, suoliukų lankytojams atsisėsti. Nėra kavinės, kur atsivedęs vaiką lankytojas galėtų atsigerti ar pavalgyti.

Tuo galėtų būti suinteresuotas ir Kauno miestas, nes Botanikos sodas yra pirmiausia kauniečiams labai svarbus ir patrauklus lankymo objektas. Ar Kauno miesto savivaldybė rodo suinteresuotumą Botanikos sodo veikla ir galimybių plėtra?

Kad savivaldybė susirūpintų, reikia, kad kažkas „surūpintų“. Kadaise Kauno botanikos sodo veikla ir tvarkymas buvo įtraukta į miesto strateginius plėtros planus, bet ilgainiui iškrito. Miesto valdžią pirmiausia reikia sudominti, parodyti naujas veiklos galimybes ir perspektyvas visam Kauno miestui. To nebuvo daroma.

Galima būtų pasitelkti Vilniaus botanikos sodo Kairėnuose pavyzdį, kur su Vilniaus miesto savivaldybe gražiai bendradarbiaujama.

Man gražu pažiūrėti, kaip protingai ir sistemingai dirba Vilniaus universiteto Botanikos sodas Kairėnuose. Kaip kito universiteto atstovė galiu, tik pagirti ir pasidžiaugti vilniečių triūsu. Pirmiausia jie buvo parengę Botanikos sodo Kairėnuose raidos planą. Jis įgyvendinamas per kelis etapus. Lėšos gaunamos iš įvairių šaltinių, Vilniaus miesto savivaldybė ir ES Struktūriniai fondai tuos darbus remia, geras iniciatyvas palaiko Vilniaus universiteto vadovai. Taip ir mes Kaune turėtumėm daryti.

Nors tokios sistemingos veiklos Kauno botanikos sode nebuvo, lankytojų skaičius didelis – apie 50–60 tūkst. per metus. Vilniaus planetariumas labai didžiuojasi tokiu pat lankytojų skaičiumi. Nerimą kelia mūsų Botanikos sodo rūmų būklė – ji kritiška, paveldą reikia gelbėti. Grįžus iš Vaišnoriškės, jau kitą dieną pateikta paraiška buvusio dvaro pastatų ir parko takų atkūrimui, pritaikymui kultūrinio turizmo tikslams. Dvaro rūmuose norėtume rekonstruoti istorinio stiliaus aplinką, kuri tiktų konferencijoms ir reprezentaciniams renginiams, koncertams, parodoms rengti. Rūmų antrajame aukšte mėginsime kurti būsimo interaktyvaus Mokslo muziejaus ekspozicijas. Tai būtų 4–5 edukacinio žaidimo pobūdžio atrakcijos vaikams. Mėginsime suderinti su botanine ekspozicija sode, gamtamoksline tematika, taip pat tarsimės su vilniečiais ir klaipėdiečiais, kad būsimojo Mokslo muziejaus padaliniai vienas kitą papildytų, o ne dubliuotų.

Šis sumanymas jau pradėtas įgyvendinti, projekto aprašymą teikiame Ūkio ministerijos ir ES Struktūrinių fondų remiamo kultūrinio turizmo programai. Kauno botanikos sode, norime sukurti kultūrinio ir aktyvaus poilsio turizmo zonų infrastruktūrą. Botanikos sodo teritorijoje dabar draudžiama važiuoti dviračiais. Norėtumėm įrengti jo pakraščiu einantį dviračių taką-slidžių trasą, gal šiaurietiško vaikščiojimo su lazdomis trasą. Norime, kad būtų žmonėms kur nusiprausti, persirengti, kavinė pavalgyti. Planuojame įsteigti ir Senjorų klubą.

Ar po visų šių novacijų Botanikos sodas netaps „pereinamu kiemu“, iš kurio išgaruos bet kokiai mokslo institucijai būdinga rimtis?

Minėtos trasos eitų aplink botanikos sodą, ne per augalų augimvietes. Teritorija gana didelė.

Idėjų teikimo metas nesibaigė

Kauno botanikos sodo muziejinė ir ekspozicinė veikla turėtų pratęsti Lietuvos mokinių informavimo ir techninės kūrybos centro Vilniuje projektą Mokinių jaunųjų tyrėjų atskleidimo ir ugdymo sistemos sukūrimas. Vaišnoriškėje vykusios mokslo populiarintojų stovyklos seminare šį projektą pristatė Fizikos instituto darbuotoja Rima Stonkutė. Vilniuje Mokslo muziejaus dedamoji dalis bus ir Planetariume įrengti interaktyvūs objektai vaikams. Jeigu šias idėjas pasisektų papildyti mūsiškėmis, Vilniuje pabuvoję lankytojai į Kauno padalinį vyktų žinodami, kad papildys Vilniuje gautas žinias, patirs kitokių, visiškai naujų įspūdžių. Klaipėdoje turėtų būti visiškai savita Mokslo muziejaus dalis, į kurią galėtų įeiti Jūrų muziejus, manau, kad Baltijos jūros pakrančių tyrimo instituto mokslininkai galėtų sukurti įdomią programą. Pavyzdžiui, gal pavyktų lankytojams pasiūlyti išvyką tiriamuoju laivu į atvirą jūrą.

Svarbi būsimojo Mokslo muziejaus dalis galėtų būti mobiliosios laboratorijos ant ratų. Be atskirų modulių trijuose didžiuosiuose miestuose, būsimasis muziejus galėtų turėti ir 3–4 mobilias laboratorijas, įrengtas autobusuose. Nesunku būtų pasiekti praktiškai bet kurį šalies rajoną, miestelį. Kelias dienas būtų galima rengti atrakcijas įvairių Lietuvos vietų vaikams. Tokiose mobiliosiose laboratorijose galėtų dirbti studentai, jie demonstruotų fizikinius ar cheminius eksperimentus, pateiktų šiuolaikinės mikroskopijos galimybes.

Per seminarą Vaišnoriškėje Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės instituto Baisogaloje vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Ina Skurdėnienė mums pasakojo, kaip sėkmingai instituto ūkyje auginamus gyvulius praėjusią vasarą demonstravo Kernavėje per Valstybės dieną vykusioje Gyvosios archeologijos šventėje, kur atsirado vietos ir senajai gyvulininkystei. Tai geras pavyzdys, ko reikėtų ir būsimojo Mokslo muziejaus moduliui. Jis galėtų būti įkurtas Baisogaloje. Kaimo vaikams gal mažiau įdomu, bet miestiečiams būtų visai pravartu pamatyti, kaip melžiama karvė, iš grietinės sumušamas sviestas, gaminami kiti maisto produktai. Gal praverstų net tokios atrakcijos, kad miesto vaikai savaitgalį patys pamėgintų pasigaminti varškės, suslėgti sūrį ar sumušti sviesto. Visa tai turi būti siejama su paaiškinimu, kokie fizikiniai ar cheminiai reiškiniai vyksta tų procesų metu. Tai žingsnis į biochemijos reiškinių sritį, kuri gana sunkiai suprantama, nors tai labai svarbi ir įdomi sritis, be kurios neapsieina biomedicina. Ko gero, sunkiausiai išdėstomi dalykai mokykloje.

Tose mokslinėse ekskursijose būtų naudinga dalyvauti ir mokytojams. Jie gautų naujų idėjų ir kūrybinių impulsų.

Pažinimas išties turi būti gilesnis, kad sukeltų savaiminį smalsumą. O esminė Mokslo muziejaus tinklo idėja ir būtų trys dideli ašiniai taškai miestuose, kuriuos jungtų svarbiausia šalies automagistralė, nuo kurios tinklo darbuotojai ar projektus vykdantys studentai, pasitelkę mobilias ekspozicijas, galėtų atlikti išvažiuojamuosius „išpuolius“ į labiau nutolusius periferijos taškus. Visa tai galėtų sieti viena, bet profesionaliai parengta plataus taikymo programa. Jos tikslinėmis grupėmis gali būti ir mokytojai (paskaitų ciklai, praktiniai mokymai), ir mokiniai, ir plačioji visuomenė. Net Lietuvos politikai, kuriems visai negėda viešai tarti frazę „kažkoks ten mokslas...“ Tokia galėtų būti savita, atitinkanti Lietuvos galimybes ir poreikius Mokslo muziejaus versija.

Ar tik pačių mokslininkų reikalas?

Priklausys nuo finansavimo, nes vien entuziazmu toli nenuvažiuosim. Be chemijos reagentų jokios chemijos nepademonstruosi. Priklausys ir nuo mūsų gebėjimo įtikinti, kad tokios veiklos reikia ne šiaip, bet tinkamai finansuojamos. Ačiū Dievui, kad kitose ES šalyse tai jau seniai daroma, ne kitaip ir mums teks daryti, juk turime lygiuotis. Tai labai stiprus veiksnys, gal net vienas stipriausių.

Žmogiškąjį rezervą turime, tai parodė ir mokslo populiarinimui skirta stovykla Vaišnoriškėje. Sulaukėme beveik 40 dalyvių, jeigu būtume organizavę ne lietuvių kalba, būtų prisijungę latviai iš Latvijos švietimo ir mokslo ministerijos ir Latvijos universiteto. Prisitrauktume ir kolegų iš Lenkijos. Tokiai partnerystei stiprinti jau galėtume tikėtis gauti ir ES lėšų. Tačiau tokiai organizacinei veiklai plėsti būtų gerai turėti darbuotojų, kurie už tai gautų atlyginimą. Tegu iš pradžių būtų 2–3 žmonės, bet svarbu, kad jų atsirastų, tada reikalai pajudėtų. O pinigai juk nėra dideli.

Tačiau paramos stygiumi ir šiandien skųstis negalite, tai ne tas atvejis, kai iniciatyva baudžiama.

Parama skųstis negaliu, mokslo festivalių idėją palaiko VDU rektoratas, per atidarymą kalbą visada pasako rektorius. Iškilus problemoms, visada sulaukiu paramos. Tačiau, jei ko šiandien trūksta, tai paramos iš VDU Viešųjų ryšių tarnybos. Mes diskutavome dėl mokslo populiarinimo reikalų ir iš šios tarnybos išgirdome kategorišką aiškinimą, kad mokslo populiarinimas – tai pačių mokslininkų reikalas.

Vadinasi, į pirmą Jums užduotą mūsų pokalbio klausimą „Ar mokslo populiarinimas yra pačių mokslininkų reikalas?“ VDU viešųjų ryšių darbuotojai atsakytų lakoniškai – taip.

Bet juk tai netiesa. Gaila, kad diskusija tuo klausimu nepavyko. Bandžiau su žurnalistikos katedros studentais ir darbuotojais svarbos surengti specialų seminarą apie mokslo populiarinimą, tačiau realaus postūmio padaryti nepavyko. O juk mūsų universitete būtų įmanoma steigti magistrantūrą, kurioje specializuotųsi būsimieji mokslo populiarintojai.

Kiek šios idėjos įgyvendinimas priklauso nuo Viešųjų ryšių tarnybos?

Labai priklauso, nes tos tarnybos darbuotojai labai susiję su Žurnalistikos katedra. Per jėgą jiems tokios magistrantūros neįsiūlysi, o norėdami galėtų įsteigti. Gal iniciatyvos imsis Vilniaus universitetas? Yra daug žmonių, kurie apskritai mano, kad mokslo populiarinimas – tai mokslo žmogaus laiko gaišimas, bet yra daug žmonių, kurie mielai prie mūsų veiklos prisideda.

Mokslo žmones dar galiu suprasti, nes mokslinė veikla, jeigu dirbi atsidėjęs, reikalauja daug jėgų. Bet kai mokslo populiarinimo nesuvokia komunikacijos, viešųjų ryšių atstovai, labai keista.

Kartais ir iš socialinių mokslų atstovų išgirstu, kad nesuprantame socialinių dėsningumų visuomenėje, mėginame padaryti kažką nesavaiminio. Žodžiu, energiją eikvojame kaip don Kichotai.

Esamomis aplinkybėmis tik netradiciškai mąstantieji, t. y. keistuoliai, daugumos manymu, ir gali pakeisti esamą padėtį.

Tų keistuolių dar atsiranda, kaip matote.

Kartais svarbu nedominuoti

Dabar turėsime vieni kitų kontaktus. Labai svarbu pasidalyti veiklomis, kad kiekvienas pasirinktų sau labiausiai jį dominančią veiklos sritį ir formą. Jeigu įsigysime pagalbininkų šiai veiklai organizuoti ir plėtoti, tai jau būtų gera pradžia. Tad šią stovyklą įvardyčiau kaip organizacinį veiksmą, kuris būtinas bet kurios panašios veiklos pradžioje. Tai daugiau vadybinis momentas, organizuotos veiklos pradžia.

Būtų liūdniausias scenarijus, jeigu viskas tuo ir baigtųsi. Mokslo žinių sklaidai visuomenėje būtinas nuolatinis dėmesys ir pastangos.

Iš pačių moksleivių kyla iniciatyva, ją pristatė Teofilius Kilmonis, dabar jau Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto trečio kurso biochemijos studentas. Moksleiviai norėjo steigti mokslo populiarinimo draugijos tinklą. Labai apsidžiaugiau, kad yra norinčių tokį tinklą steigti. Iniciatorių paklausiau, ar jie nenorėtų į savo gretas priimti ir vyresniųjų – mokslininkų. Išgirdau ryžtingą atsakymą: „Ne, mes patys tą padarysim.“ Parodė man norimo kurti darinio įstatus. Supratau, kad ten daug keistų dalykų, nors stengiausi entuziazmo nemalšinti. Kas kelia nerimą jaunimui? „Jeigu ateis mokslininkai, jie pradės dominuoti, neleis mums patiems rodyti iniciatyvos,“ – tokia buvo moksleivių pozicija. Į daug ką nelengva buvo žvelgti iš šalies, bet vėliau supratau, kad ir man leidžiama prisidėti. Suprantama, vengiau dominuoti. Dvi savaites susirašinėdami elektroniniais laiškais jie taip ir nesugebėjo susirinkti. Jie nemoka tokios veiklos organizuoti, vadinasi, kažkam reikia dominuoti. Be lyderio nieko nebus. Mums reikia būti visiems kartu, bet vyresniesiems svarbu išmokti nedominuoti. Tokią pamoką gavau iš to bendravimo su moksleiviais.

Gal stovykla, kurioje teko dalyvauti, ir gali būti tokio vyresniųjų nedominavimo pavyzdys?

Šioje stovykloje dalyviai bendrauja, susipažįsta, kartu dalyvauja žygyje baidarėmis, diskutuoja ir seminarų kambaryje, ir prie laužo. Visi kartu mėginome parinkti tinkamą ir skambų vardą būsimajam mokslo populiarinimo tinklui, kurio vizija gimė čia, Vaišnoriškėje. Prirašėme visą lapą, tačiau taip ir likome nepatenkinti, palikome kitam kartui, tegul subręsta. Visa tai yra kūrybinis vyksmas. Kitą kartą susitikus bus lengviau ir paprasčiau imtis tolesnės veiklos. Pirmas žingsnis žengtas.

Puiku. Leiskite Jums, kaip stovyklos sumanytojai ir organizatorei, palinkėti, kad gera pradžia išsilietų į platų mokslo žinių sklaidos visuomenėje barą. Sėkmės.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukoje:

VDU Botanikos sodo direktorė prof. habil. dr. Vida Mildažienė – mokslo populiarintojų stovyklos organizatorė