Gintaras Beresnevičius: į nebūtį nugrimzdusio pasaulio paieškose (1)
Mokslinę konferenciją „Pagonybės ir krikščionybės santykiai senojoje baltų kultūroje“ spalio 26-27 d. Kultūros, filosofijos ir meno institutas skyrė savo bendradarbiui Gintarui Beresnevičiui (1961 07 08-2006 08 06) atminti.
Autentiški kartu išgyventų dalykų liudijimai
Keista lemtis tarytum persekioja mūsų šviesiausias ir toliausiai žvelgiančias asmenybes: 1995 m. netekome Vaidoto Daunio, o 2006 m. rugpjūtį - Gintaro Beresnevičiaus. Abiem atvejais tauta skausmingai išgyveno šias dideles netektis. Abiejų dramatiška ir, atrodytų, beprasmė mirtis yra fatališkas ir racionaliais būdais nepaaiškinamas būties įnoris. Čia statistika visiškai bejėgė. Dviejų trimilijonės tautos dalių netektis skaitine reikšme pasirodo esanti visiškai neadekvati kokybei. Dvasios ir materijos santykis aiškiai ne pastarosios naudai. Ką mums reiškia šios dvi asmenybės, tauta bent pasąmoningai, atrodo, suvokia, bet tikroji šių intelektualų reikšmė, ko gero, išsikristalizuos tik ilgainiui - prireiks laiko perspektyvos.
Grįžkime prie konferencijos. Pirmoji diena buvo skirta senovės baltų kultūros ir krikščionybės santykių problematikai, antroji - Gintaro Beresnevičiaus kaip mitologo, religijotyrininko ir kultūros tyrinėtojo bei literato asmenybei. Pasidalysime šios antrosios konferencijos dienos įspūdžiais. Konferencijos rengėjai žada pranešimus išspausdinti atskiru leidiniu, tačiau jis veikiausiai pasirodys negreit ir, kaip paprastai būna, pirmiausia virs mokslinės apytakos dalimi. Vis dėlto būtų gerai, kad pasiektų ir platesnį skaitytojų būrį. Kaip tik tam ir galima pasinaudoti laikraščio galimybėmis.
Turėdami mintyje šią užduotį ir imamės publikacijos, skirtos draugų, bičiulių ir bendraminčių prisiminimams apie Gintarą Beresnevičių. Visa tai priimame kaip savaime suprantamą, neišvengiamą ir pageidaujamą būtinybę, nes tai Gintaro Beresnevičiaus artimos aplinkos žmonių prisiminimai, autentiški kartu išgyventų ir išjaustų dalykų liudijimai.
Kaip paminėjo Vytautą
Apie Gintarą Beresnevičių kaip bendrakursį kalbėjo Lietuvos istorijos instituto direktorius habil. dr. Alvydas Nikžentaitis, prisipažinęs, - kaip vėliau tą patį padarys ir jo kolega prof. Alfredas Bumblauskas - kad prisiminimais dalijasi pirmą kartą gyvenime. Štai tokiomis akimirkomis žmogus pasijunti jeigu dar ne senas, tai bent jau ‘labai patyręs’. Bičiulio mirtis visus tarytum pasendino.
Kurse A. Nikžentaitis su G. Beresnevičiumi nebuvo artimiausi bičiuliai, bet priklausė tam pačiam draugų ratui, taigi jautėsi susieti tam tikrais ryšiais. Jų pomėgiai buvo labai skirtingi. Alvydas mėgo tenisą, lošdavo kortomis, o Gintaras nemėgo sporto, kortomis nelošė. Kas tada galėjo juos sieti? A. Nikžentaičio papasakotas epizodas lyg ir atsako į šį klausimą.
1980 m. jiedu buvo antrakursiai. Tais metais sukako 550 metų nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties. Nedidelis kurso draugų būrelis nusprendė prikalbinti kurį nors dėstytoją paskaityti viešą paskaitą artėjančios sukakties proga. Tuo metu universitete pirmus metus dėstė Alfredas Bumblauskas ir Egidijus Aleksandravičius. Į kažkurį iš jų ir kreiptasi su prašymu nurodyti galimą lektorių. Buvo pasiūlytas prof. Edvardas Gudavičius. A. Nikžentaitis buvo bendraminčių nusiųstas tartis su E. Gudavičiumi. Profesorius naiviems antrakursiams paaiškino, kas būtų, jeigu jis tuo metu prašomą paskaitą paskaitytų.
Užtenka prisiminti, kas tokio pat minėjimo metu vyko Trakuose. Kai suvažiavę Vytauto atminimo gerbėjai su bažnytinėmis vėliavomis ir kunigu priešakyje atėjo prie tilto, vedančio į Salos pilį, pamatė išardytą tiltą, o tvarką ‘palaikantys’ pareigūnai paaiškino: girdi, pradėta tilto rekonstrukcija… Ėjusiesiems pas Vytautą beliko pasimelsti ant kranto, nes Vytauto pilis jiems buvo nepasiekiama.
Nepaisant nesėkmės, Vytauto mirties metinių minėjimo entuziastai antrakursiai susirinko pas vieną iš savo draugų, pasikabino spalvotą Vytauto portretą ir kiekvienas iš keturių ar penkių dalyvių, tarp jų ir Gintaras, turėjo pasisakyti, ką mąsto apie Vytautą. Vakaras pavyko, jo metu buvo sutarta, kad nuo šiol grupelė draugų šitaip minės kiekvieną svarbesnę Lietuvos valstybės sukaktį ar jubiliejų. Kartu sutarė, kad apie Vytauto minėjimą tikrai niekam nieko nebus pasakojama.
Kitą rytą prie A. Nikžentaičio universitete prieina bendrakursis, dabar žinomas politologas, ir sako: ‘Žinau, kad su Beresnevičiumi ir kitais įkūrėte pogrindinę organizaciją. Priimkite ir mane’. Galima įsivaizduoti, kaip Alvydo kūnu ėmė bėgioti skruzdės. Matyt, kažkuris iš grupelės neapdairiai prasitarė apie tą įvykį ir pasklido gandas. Susirinkę draugai nutarė daugiau nebeminėti panašių sukakčių, nes kas ten žino...
Šis mažytis epizodas priminė kūrybingam jaunimui būdingą norą: iš studijų gauti kiek galima daugiau ir veikti plačiau. Gintarui tai buvo ypač būdinga. Tiesa, paskutiniuose kursuose draugų interesai išsiskyrė: Gintaras ėmė domėtis tautosaka, bendrauti su filosofais. Jis buvo kitoks negu kiti kurso istorikai.
Regis, studijuodami ir Alvydas, ir Gintaras buvo vidutiniokai, gal net kiek prie tinginio, nes tuometinė studijų sistema neskatino žmonių atsiskleisti. Po studijų Gintaras dvejiems metams buvo paimtas į kariuomenę, išsiųstas kažkur į dykumą, bet ir ten laiko veltui neleido. Sprendžiant iš visko, laisvalaikiu domėjosi mitologija, taip pat išmoko vokiečių kalbą. Grįžęs iš kariuomenės ėmė rūpintis, kaip organizuoti tarptautinę konferenciją ir prašė Alvydo Nikžentaičio padėti užmegzti ryšius su vokiečių mitologijos žinovais. Buvo atkaklus, tad paprastai pasiekdavo užsibrėžtus tikslus. Būdavo neįmanoma jį atkalbėti.
