Europos biotechnologija: pirmenybė socialinėms reikmėms
Į Vilnių buvo atvykę Europos Komisijos ekspertai, kurie lankysis visose dešimtyje ES šalių – naujųjų narių – ir susipažins su tų šalių pramoninės biotechnologijos padėtimi ir plėtra. Sostinės viešbutyje Artis Europos Europos Komisijos Mokslinių tyrimų generalinio direktorato Gyvybės mokslų skyriaus mokslinis vadovas dr. Morisas Leksas (Maurice Lex) suinteresuotus renginio dalyvius supažindino su 7-osios bendrosios programos svarbiausiais biotechnologijos krypties projektais, jų vykdymo eiga ir naujais kvietimais, kurie bus skelbiami ateityje. Europos biotechologijos įmonių asociacijos Europa Bio atstovė ponia Kamilė Burel (Camille Burel) kalbėjo apie tvariosios chemijos technologinės platformos tikslus ir veiklą. Svečiai išklausė Lietuvos biotechnologijos bendrovių vadovų ir mokslo darbuotojų pranešimus apie šios mokslo krypties ir verslo šakos būklę mūsų šalyje, galėjo išgirsti LR Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijų pareigūnų poziciją aptariamais klausimais. Savo ruožtu EK ekspertai pristatė šios veiklos ES politiką. Apie konferencijos darbą, biotechnologijos mokslo ir verslo reikalus kalbamės su Biochemijos instituto direktoriumi prof. habil. dr. Valdu LAURINAVIČIUMI. Tik kas dešimtas laimi Išklausėte Europos Komisijos eksperto ir Europos biotechologijos įmonių asociacijos „Europa Bio“ atstovės pranešimų. Kaip galėtumėte bent keliais sakiniais apibūdinti ES politikos esmę biotechnologijos moksle ir versle?
Kaip ir turi būti, ta politika numatyta keliais žingsniais į priekį. Jau dabar mėginama formuoti užduotis, kurios mums kils po kelerių metų. Mūsų bėda, kad mes vis dar nesugebame žvelgti bent keleriais metais į ateitį. Kaip dažniausiai būna, gyvename šios dienos prioritetais.
Konkretizuokime, kokius prioritetus turite mintyje, taigi į ką skatina orientuotis EK ekspertai? Apie ką kalbėta daugiau – apie mokslą ar verslą?
Pasakyčiau, kad labiau buvo pabrėžiamos socialinės reikmės, kurias tenkinant atitinkami sprendimai turi priklausyti ir nuo mokslininkų, ir nuo verslininkų. Pavyzdžiui, svarbu kontroliuoti visą maisto produktų kelią nuo daržo, sodo, lauko iki vartotojo stalo. Įgyvendinant šią reikmę turi veikti ir fundamentinių, ir taikomųjų mokslų atstovai, taip pat gamybininkai. Sociumas formuluoja ir kelia svarbias užduotis, o mokslininkai turi pasiūlyti veiksmingų būdų, kaip spręsti tuos klausimus.
Mūsų biotechologams tai nauja Amerika?
Visa tai mums žinoma, nes tai 7-osios bendrosios programos prioritetai. Bet mums labai svarbu buvo iš pačių EK vadovų išgirsti, kiek buvo pateikta paraiškų, koks sėkmės koeficientas. Bendrosios programos „virtuvę“ žinoti labai pravartu, mąstant apie ateities projektus ir siekiant laimėti konkursus, gauti finansavimą.
Ir koks biotechnologijos sėkmės koeficientas?
Pasirodo, tik 11–16 proc. paraiškų laimėjo konkursą ir gavo ES finansavimą. Toks rezultatas per keletą Biotech srities kvietimų. Tad jeigu padavęs 10 projektų laimėsi bent vieną, vadinasi, atitinki ES vidurkį. 
Ne kažin koks „našumas“.
Tokia realybė. Antrasis pranešimas buvo skirtas šiuolaikinės tvariosios chemijos technologinėms platformoms – kaip jos veikia Europoje. Lietuvoje dabar prasidėjo tikras technologinių platformų kūrimo vajus, bene 24 platformos sukurtos, tačiau jos funkcionuoja ne visai taip, kaip turėtų. Europinės technologinės platformos atstovė pateikė mums gerą pamoką, savo pavyzdžiu parodė, kaip technologinės platformos turėtų veikti, ką turėtų daryti, kokių užduočių imtis, pagaliau, kokius būtinus veiksmus turėtų atlikti, ką turėtų jungti ir kam daryti įtaką.
Ir ką turi veikti, kam daryti įtaką?
Veikti sprendimų priėmimą vyriausybėje, fondus, kurie formuoja mokslo politiką. Iš svečių lūpų išgirdome ir daug kitų naudingų dalykų. Labai naudinga pamoka, kaip visa tai reikia daryti.
Brangiai kainuojančios pamokos O ką naujo ir gero išgirdot iš Lietuvos pranešėjų?
Lietuvos finansų ministerijos atstovas pristatė, kaip ministerija per struktūrinius fondus planuoja pagalbą verslui ir mokslui. Ūkio ministerijos pranešėjas pateikė savo požiūrį. Bendrovių vadovai pristatė savo vadovaujamų įmonių biotechnologijos reikalus: kas padaryta, kas daroma ir ko tikimasi ateityje.
Tai buvo optimistinis ar pesimistinis žvilgsnis?
Pesimistiškai realistinis. Apibendrinta, kokioje padėtyje dabar esame.
Žinome, kad dideliu optimizmu mūsų tautiečiai niekada nepasižymėjo...
Visi gerokai nusivylę ES struktūrinių fondų panaudojimu praėjusiame etape. Šio proceso dalyviai daugiau mato trūkumų, negu džiaugiasi gauta nauda.
Kas sutrukdė gauti didesnės naudos?
Visi tikėjosi didesnės naudos, negu realiai reikėjo tikėtis. Tikėtasi, kad lėšų gavimo taisyklės bus paprastesnės, kad laisviau bus galima disponuoti gautomis lėšomis. Niekas nemanė, kad tiek daug lėšų, ypač vykdant „minkštuosius“ projektus, bus akivaizdžiai iššvaistyta arba panaudota visiškai neracionaliai.
Kas vertė lėšas švaistyti neracionaliai?
Tokios buvo tų lėšų naudojimo taisyklės – ne iš Briuselio padiktuotos, bet pačių mūsų valdymo institucijų nusistatytos. Štai pavyzdys. Per pirmąjį struktūrinių fondų įsisavinimo etapą vyko daug įvairių kursų, mokymų. Veikta pagal tipinę schemą: buvo surenkami specialistai, kuriuos reikia apmokyti ir skaitomos jiems paskaitos. Kodėl reikėjo tas paskaitas skaityti brangiausiuose viešbučiuose, kodėl to nebuvo galima daryti mokslo institucijose, universitetuose? Ten auditorijos specialiai pritaikytos paskaitoms, seminarams. Bet ne, reikėjo veržtis į prabangiausius ir brangiausius viešbučius.
„Užsirauta“ ant pačių susidarytų taisyklių. Mat institucijoms – projekto pareiškėjoms – pačioms tų mokymų nebuvo leista organizuoti ir jiems vadovauti, būtinai reikėjo skelbti viešuosius konkursus, telktis įvairių firmų. Taisyklėse buvo numatyta, kad projektų pareiškėjai negalėjo būti jų vykdytojai. Mums toks absurdas nė į galvą nebūtų šovęs, bet mūsų skelbtą konkursą būtinai turėjo laimėti kažkas iš šalies, nieko bendro neturintis nei su biotechnologija, nei su chemija. Suprantama, laimėjo viešbučiai, viešųjų ryšių bendrovės. Dideli pinigai, kurie turėjo būti skirti mokslui, kvalifikacijos kėlimui, nuplaukė į šalį.
Gal taip brangiai ir turi kainuoti patirtis? Antrą kartą ant to paties grėblio gal neužlipsime?
Bent jau Ūkio ministerijos atstovo pranešime nuskambėjo, kad taisyklės naujame struktūrinių fondų įsisavinimo etape bus supaprastintos, gal gyvenimas taps lengvesnis.
Jei kalnas neina pas Mahometą… Nėra pinigų – sunkus gyvenimas, yra pinigų – ne ką lengvesnis. Mums visada blogai. O kaip EK ekspertai įvertino Lietuvos biotechnologijos reikalus? Beje, vertino verslą ar mokslą?
Iš tiesų vertino pagal galutinį rezultatą, t. y. verslo reikalus, tačiau šiuolaikinės biotechnologijos verslas be stipraus mokslo neįmanomas. Matydami galutinį rezultatą, t. y. produktą, ekspertai puikiausiai įsivaizduoja ir mokslinę dalį. Manau, kad šioje konferencijoje niekas nesuabejojo, kad Lietuvoje labai stiprus mokslas, turime daug gerų mokslininkų, specialistų. Tai ir buvo pasakyta per spaudos konferenciją.
Deja, Lietuvoje nėra sukurta sąlygų, kaip mokslininkų gebėjimus ir žinias „įdarbinti“, t. y. komercializuoti. Buvo pabrėžta, kad nėra pakankamai stipraus ryšio tarp mokslo ir verslo, kuris turėtų naudoti mokslininkų sukurtus rezultatus.
Juk kalbame ne apie bandelių kepimą, bet apie labai sudėtingą verslą. Pečiuiti vyrukai šio verslo neišplėtos. Tai gal patys mokslininkai ir turėtų inicijuoti verslą? Jei kalnas neina pas Mahometą…
Jeigu mokslininkai kurs verslą, tai bus verslininkai, o ne mokslininkai.
Tačiau ar kai kuriose srityse taip neatsitiko?
Atsitiko. Tie, kurie sugebėjo, norėjo ir galėjo verslininkais tapti, jais ir tapo. Ir dabar tarp biotechnologijos bendrovių vadovų yra profesorių, habilituotų daktarų. Jie buvo mokslininkai, bet išėjo į verslą. Kai kurie ir dabar išeina, štai visai neseniai susikūrė mokslinė firma Imunolita. Tai biotechnologijos firma, tyrinėjanti kamienines ląsteles ir kurianti jų banką. Firmai vadovauja dr. Evaldas Liutkevičius, buvęs mokslininkas. Tokių žmonių yra, bet jų aiškiai per mažai. Matau dvi priežastis, kodėl jų nėra daug. Pirma: Lietuvos ekonominė padėtis, įstatymai nėra palankūs kurtis inovatyvioms įmonėms. Antra: atsirado daug geresnių galimybių savo žinias panaudoti užsienyje. Daug lengviau nuvažiuoti į kokią garsią užsienio kompaniją ir pasiūlyti savo žinias. Parduodamos žinios apie galimą naują produktą. Firma pati padarys didžiąją dalį juodo darbo.
Jeigu gimtajai šaliai nereikia, o kažkam pasaulyje reikia, tai gal nieko smerktino, kad mokslininkai parduoda savo žinias? Juk žinios tik tada turi vertę, kai kažkam reikalingos. Jeigu Lietuvos verslo erdvė per silpna mūsų žinioms panaudoti, tai jas komercializuoti reikia plačiajame pasaulyje.
Visai teisingai. Sveikintina, jeigu mokslo žmogus rado, kur pritaikyti savo žinias ir gebėjimus. Gal susidarius sąlygoms grįš į Lietuvą, tegul ir kaip pasaulinės kompanijos atstovas. Gal net įsteigs tos bendrovės filialą Lietuvoje.
Ar daug tokių atvejų žinote?
Tie, kurie išvažiavo iš Lietuvos, su mumis nesusipyko. Palaikome ryšius su užsienyje dirbančiais mūsų tėvynainiais, ir tai geras ženklas. Susiklosčius palankioms sąlygoms, jie grįš.
Kiek kainuoja gera idėja Paklausiu ir kitaip, savotiškai atspindėdamas kito mąstymo tautiečių poziciją. Ar sunkus darbas, mūsų mokslo institucijų mokslo derlius nenuplauks į kitus aruodus? Mūsiškiai gauna vergo dalį, o jų darbo vaisiais naudojasi tarptautinės kompanijos.
Deja, tai seno mąstymo reliktas. Tai man primena tuos nepriklausomybės pradžios laikus, kai tik ką buvome ištrūkę iš sovietų imperijos. Tada mums buvo pasakyta: jūs dabar laisvi, „darykite biznį“... Tada kai kurie turintys idėjų mokslininkai pradėjo skaičiuoti: mano idėja, mano technologija, aš tam sukurti paaukojau pusę gyvenimo, gamintojas tegul imasi gaminti, o man moka 80 proc. gauto pelno.
Su maždaug panašia nuostata tuo metu ir aš vykau į JAV, kur mane buvo pakvietusi viena kompanija. Ten „bosas“ man pasakė: „Įprasta pasaulinė praktika, kad mokslininkui, pasiūliusiam labai gerą idėją, jos įgyvendinimo planą, sukūrusiam veikiančius modelius, technologijas ir netgi gaminio pavyzdžius, iš firmos gali tekti iki 5 proc. gauto pelno, jeigu jo idėja bus įgyvendinta.“ Štai tiek kainuoja kad ir geriausios idėjos ir mūsų darbas, palyginti su tuo, kas tenka jų įgyvendintojams. Toks yra pasaulis, jis tiek tegali mokėti už mūsų „kruvino darbo“ rezultatus.
Biochemikai, biotechnologai gal tuo pranašesni, kad atradę naują reakciją, naujo junginio gavimo būdą, jeigu tas junginys bus pradėtas naudoti vaistų sintezavimui ar kokiais kitais tikslais, išgarsės pasaulyje ir gal net pretenduos į Nobelio premiją. Bet ne visi mokslininkai dirba tokiose perspektyviose srityse. O iš jų taip pat reikalaujama puikių rezultatų, skverbimosi į pasaulio mokslo žinių erdvę. Tai tas pats, kaip lengvasvorį boksininką išleisti prieš supersunkiasvorį Kličko. Gal būkime realistai, kiekvienas teveikia savo horizonte?
Nesutinku. Kaip tik šiandien reikia orientuotis į aukščiausią horizontą. Štai kad ir Lietuvos augalininkystė ar gyvulininkystė. Į šias sritis skverbiasi visiškai naujos technologijos. Viena ar kita forma į Lietuvą ateis ir genetiškai modifikuoti augalai, patinka mums tai ar nepatinka. Tokie augalai jau ateina. Tai ne šiaip augalai, nebijantys kokio nors puvinio – ne. Tai technologijos, kurios smulkiais fragmentais įeis į visą maisto auginimo ir parengimo grandinę. EK iškėlė šūkį: „Reikia saugaus maisto!“ Jeigu reikia, kad riešutai neturi būti užkrėsti aflatoksinu (tam tikros Aspergillus rūšies gaminami mikotoksinai), tad būtina imtis tokių technologinių priemonių, kad net galimybių užkratui atsirasti nebūtų.
Tai naujų technologijų perėmimas. Kur čia mokslo vieta?
Tai toks kelias. Kol nauja technologija bus įdiegta, daug mokslininkų turės darbo diegiant ir pritaikant, o paskui palaikant modernias technologijas maisto ir žemės ūkio pramonėje. Žemės ūkyje tas kelias kartais gali būti net ilgesnis negu naujų vaistų sukūrime ir gamyboje. Žemės ūkio produktas yra žmogaus tiesiogiai vartojamas, todėl jam turi būti skirta ypač daug dėmesio. Tai tiesioginis sąlytis su žmogaus organizmu, tad tyrimai gali užimti ne vienus metus. O ir augalai neužauga per vieną dieną.
Juk pasaulis visa tai ir taip daro? Gal užtektų perimti gerą tarptautinę patirtį?
Pasauliu pasitikėti galima, bet esame mokslininkai, svarbu ir patiems tame pasauliniame procese dalyvauti. Jeigu dalyvausime su savo žiniomis, tai tegu bent visai nedidelį savo fragmentėlį padarysime, bet mes pasieksime labai daug – sukursime modernios valstybės klimatą, naujausioms intelektualioms technologijoms tinkamą aplinką. Ir tada jos pačios čia ateis. Jei nedalyvausime kuriant modernųjį mokslą, nebus kam perimti gerą tarptautinę patirtį. Juk intelektualios technologijos neina į Mozambiką, nors ten pigi ir žemė, ir darbo jėga.
Bet dviračio gal nereikėtų išradinėti? Sutaupytume jėgų ir laiko.
Net ir labai norėdami negalėtume dviračio išrasti. Šiais laikais viskas apie viską yra žinoma.
Jūsų vadovaujamo Biochemijos instituto 40-mečio proga surengto apskritojo stalo diskusijų metu buvo pasakyta: Lietuvoje kelios institucijos dirba panašius darbus, bet viena apie kitą nieko nežino. Štai kokia atskirtis ir elementarus neinformuotumas. O Jūs sakote: viskas yra internete, tereikia pasiimti.
Šiuose žodžiuose yra dalis tiesos, bet ne instituciniu lygmeniu. Yra nedaug, dažniausiai nestiprių laboratorijų. Jos greičiau imituoja mokslinę veiklą, o ne vykdo rimtus mokslinius tyrimus.
Norėtumėte, kad Jūsų vadovaujamo instituto darbą sektų budri institucinė akis, nurodytų, kur nukrypote nuo „kurso“?
Valingų nurodymų, kaip turi dirbti biochemikas ar biotechnologas nereikia, bet reikia sudaryti tokias sąlygas, kad būtume priversti dirbti iš visų jėgų ir matytume perspektyvą. Reguliuoti mokslą reikia taip, kad darbuotojas būtų suinteresuotas ne tik išgyventi, bet ir geriau gyventi. Siekdama išugdyti tarptautinio lygio mokslininką, valstybė turi labai daug investuoti į žmogų, bet jis dažnai panaudojamas nekvalifikuotam darbui – visokių popierių rašymui. Valstybė turi siekti, kad mūsų mokslininkas savo veiklą derintų prie savo krypties europinių prioritetų, turėtų galimybę dalyvauti konkursuose, tarptautinėse programose, žodžiu, būtų pasaulinio mokslinio gyvenimo aktyvus dalyvis. Valstybė jam turi padėti, jei nori, kad į jo parengimą investuotos lėšos atsipirktų.
Dabar visi susirūpinę energetikos problemomis. Ką čia gali pasiūlyti biotechnologija?
Labai daug. Naudojant dabartines biotechnologijos galimybes, kurios išbandomos ne tik mėgintuvėliuose, bet ir eksperimentiniuose sklypeliuose, būtų galima „išspausti“ apie 50 proc. Lietuvoje reikalingų degalų.
Skamba viliojančiai ir beveik neįtikėtinai. Kokios sąnaudos visam tam reikalingos?
Kalbu apie augalus, medieną, kai kurias žemės ūkio organines atliekas, taip pat tokias žemės ūkio žaliavas, kaip cukriniai runkeliai. Taigi galėtume išgauti pusę mums reikalingo degalams skirto etanolio ir kitų biodegalų kiekio.
Taigi biochemikai, biotechnologai ne tik manipuliuoja molekulėmis, bet ir siekia labai konkrečių tikslų.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukoje:
LR Ūkio ministerijos sekretorius Arūnas Keraminas, Europos Tvariosios chemijos technologijos platformos Pramoninės biotechnologijos skyriaus projektų administratorė Kamilė Burel, Europos Komisijos Mokslinių tyrimų generalinio direktorato Gyvybės mokslų skyriaus mokslinis vadovas dr. Morisas Leksas ir „Sicor Biotech“
