Gyvenimo posūkių kelyje

Jauniems mokslininkams ne taip paprasta prasimušti į spaudos puslapius, nebent būtų iškrėtę kokią eibę. Mokslo Lietuvos puslapiuose jaunų veidų vis daugėja, bet ne tiek jau daug publikacijų apie jauniems žmonėms rūpimus dalykus, nors pasitaiko ir tokių rašinių. Matyt, vis dar esame hipnotizuojami nuostatos, kad teisė į žodį turi priklausyti tik ką nors ypatingo nuveikusiems, vieną kitą kalną moksle supylusiems ar naują taką nutiesusiems asmenims. Tokį paprotį, jeigu jis netyčia ir buvo susiklostęs, reikia keisti. Mokslo Lietuva tą jau daro. Kalbėsimės su dr. Pauliumi SAUDARGU, kuris 2003 m. baigęs Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, įstojo į Fizikos instituto bendrą su Vilniaus universitetu biofizikos krypties doktorantūrą. Mokslinius tyrimus atliko Molekulinių darinių fizikos laboratorijoje, vadovaujamas prof. habil. dr. Leono Valkūno.

Organika – ateities technologijų pagrindas

Biofizikoje fizikiniais ir moderniais prietaisais teko „čiupinėti“ biologinius objektus. Tai, ką sukūrė Gamta, tyrinėjame fizikiniais metodais, ir tai išties labai svarbu. Ligi šiol daugelis žmonijos sukurtų daiktų veikia dažniausiai mechaniniu pagrindu, nors Gamta rodo, kad molekuliniu lygmeniu veikia visai kitokie principai. Šiais principais pagrįsti mechanizmai galėtų būti daug „gudresni“, mažesni ir sudėtingesni, o svarbiausia, jie galėtų atlikti daug įvairesnių funkcijų. Molekulių, nanodarinių lygmeniu galima sukurti daugybę nuostabą keliančių dalykų, tai jau ir daroma. Technologine prasme tie darbai yra nepaprastai svarbūs. Organinės medžiagos yra ateities technologijų pagrindas. Biofizika ir duoda raktą į ateities technologijas. Mūsų gyvenime tai jau tampa akivaizdžiu dalyku, skystų kristalų ekranus jau keičia šviesos diodų pagrindu sukurti ekranai. Tai organiniai šviestukai. Gamta yra sukūrusi tiek daug nuostabių dalykų, kad mums tik reikia perprasti ir pritaikyti tas paslaptis.

Kad ir kaip gerai galvotume apie žmogaus protą, bet nieko geriau už Gamtos išmintį ir sprendimus kol kas žmonija nemąstė. Kaip padaryti, kad tos Gamtos pamokos būtų perskaitytos ir suprastos? Kaip tas motinėlės Gamtos užprogramuotas žinias atskleisti ir protingai panaudoti žmonijos labui?

Šitai vyksta, žmonija prie šio tikslo nuolat eis. Kitas klausimas, ar tą tikslą pasieks. Žinojimo ratui plečiantis nežinomybės perimetras didėja dar didesniais tempais – tai pastebėta dar Antikoje. To nereikia baimintis, žmonijai lemta eiti pažinimo keliu, ir Lietuva šiame kelyje galėtų būti ne pati paskutinė.

Labai gražiai apibūdinote didžiules organinių medžiagų perspektyvas ateities technologijose. Tačiau taip sėkmingai pradėjęs šios krypties darbus, parašęs ir apsigynęs mokslų daktaro disertaciją, lengva ranka pakeitėte savo paties veiklos kryptį į Intermodalinio transporto ir logistikos kompetencijos centro darbuotojo pareigas. Atrodytų mokslo žirgas pažabotas, tik šok į balną, spausk pentinais ir šuoliuok, kur akys užmato. Kodėl toks staigus posūkis?

Iš tiesų problema glūdi dabartinėje Lietuvos mokslo sistemoje. Prieš save mačiau dvi galimybes: siekti mokslininko karjeros užsienyje arba mestis į kitą sritį. Pasirinkau antrąjį kelią.

Nesakau, kad Lietuvos mokslo sistemoje viskas blogai. Ne. Yra daug labai gerų dalykų. Iš tiesų esama labai daug mokslui atsidavusių žmonių. Jie ne tik gali, sugeba dirbti mokslininko darbą, o kartu įstengia atlikti ir, sakyčiau, vadybinę organizacinę misiją. Kurlink suku? Mokslininkas Lietuvoje šiandien negali likti tik mokslininkas, nes jam tenka užsiimti daugybe ir kitų dalykų. Jis priverstas kurpti projektus, o jeigu laimi konkursą, tai pats turi ir vykdyti tą projektą, įgyvendinti ir atsiskaitinėti, tvarkyti savo buhalteriją, užsiimti popierizmu tarsi būtų tikras biurokratas. Tikram mokslui nelieka laiko ir jėgų.

Kadangi nelieka ir vieno, ir kito, tenka imituoti mokslą. Teisingai supratau?

Bent jau mokslininkas verčiamas taip daryti. Jeigu jis nori įgyvendinti savo mokslines idėjas, turi nuolat kovoti už savo būvį: visą darbo dieną kaip mokslininkui ir tiek pat kaip biurokratui.

Kas tą biurokratinį darbą su popieriais turėtų daryti? Galite pasiūlyti kitą veiklos modelį?

Esamomis sąlygomis sunku ką nors pozityvaus pasiūlyti. Reikėtų mokslininkų vadybininkų, kurie galėtų atlikti tas funkcijas. Yra ir kita, gal net didesnė blogybė: mokslo institucijos gauna didžią dalį finansavimo iš valstybės, bet remti reikėtų ne institucijas, bet mokslininkų projektus. Pinigus skirti už sukuriamo mokslo kokybę – už straipsnius tarptautinėje pripažintoje spaudoje, patentus.

Taigi už vakar padarytus darbus?

Ir už ateities idėjas.

Už institucijos „iškabą“ nieko duoti nereikėtų?

Nebent patalpų išlaikymui, kad būtų kur tą iškabą pakabinti. Kad nesugriūtų moksliniai kolektyvai, kuriems nepavyko laimėti konkurso ir gauti finansavimo projektui. Kitas aspektas – iš verslo turėtų į mokslą ateiti kita dalis finansavimo.

Turėtų, bet nelabai ateina. Kas darytina, kad verslas būtų suinteresuotas mokslu?

Išties verslas nelabai suinteresuotas. Verslo ir mokslo bendradarbiavimas Lietuvoje dar nėra išplėtotas. Jo esama, bet per mažai. Iš mokslo į verslą (kad ir lazerių srities) išėjo nemažai gabių žmonių, jie dirba konkretų darbą. Moksle to konkretumo dar maža, nes mokslininkas priverstas būti apsukriu biurokratu, vien mokslininku būti nepakanka. Tai nėra gerai. Manau, ne mokslas ir ne verslas kaltas, kad tarp jų neužsimezga glaudesnis ryšys. Sistema netikusi. Jeigu valstybė turėtų strategines kryptis ir viziją, kurlink mokslą siektų plėtoti, skatintų bendradarbiavimą, remtų pasirinktas kryptys, padėtis keistųsi. Mūsų bendrovėms be galo sunku konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Toje pačioje lazerių rinkoje mūsų bendrovės atlieka konkrečius užsakymus pavieniams užsakovams, bet į serijinę gamybą neišeis, nes kinai bet kurią produkciją serijiniu būdu gamins perpus pigiau. Mums lieka labai siauros tarptautinės rinkos nišos.

Fizikai naudoja sąvoką rezonansas. Jeigu sistemą veiksime iš įvairių pusių, skatinsime, tai atskirose srityse galima sukelti rezonansą. Bet reikia, kad veiktų mokslas, verslas ir padėtų valstybė. Jeigu ieškotų perspektyvių veiklos nišų, veiktų viena kryptimi, galėtume atskirose kryptyse sukelti rezonansą. Proveržio krypčių matome: lazeriai, šviesos technologijos, biotechnologija, gal dar viena kita.

Valdžia nepadaro savo darbo

Nekaltinčiau mokslininkų, nes kitos struktūros nepadaro savo darbo. Dabar neieškosiu kaltųjų, bet būtų neteisinga vien ant mokslininko pečių užkrauti papildomų rūpesčių. Manau, kad verslas verslui nelygu. Aukštųjų technologijų firmų Lietuvoje nėra daug, jas būtina paremti, skatinti. Tos firmos pačios perka mokslinę produkciją, skatina pažangą, suburia gabius specialistus. Remiant tokias firmas būtų remiamas ne bet koks, o pažangus mokslas. Tokios firmos lankstesnės už valstybės institucijas.