MOKSLASplius.lt

VIVAT AKADEMIA & RAUDONOJI PROFESŪRA

Prof. habil. dr. Antanas R. Jankūnas

Pradžia Nr. 11, 14

Studijoms į Kauną jis atvažiavo iš provincijos miestelio dar Smetonos laikais. Per savo tėvo, kaimo mokytojo, giminaitį apsigyveno generolo Vilkausko šeimoje. Generolas priėmė jį kaip tikrą sūnų, tačiau, prispyrus reikalui, šis tapo jo žentu. Taigi kelias į karjerą, panašiai kaip Tilvičio Dičiui, atsivėrė visu platumu ir ilgumu. Baigęs studijas kelerius metus dirbo fabrike ir be didelio vargo buvo įtaisytas į universitetą. Iš pradžių buvo asistentas, o jau sovietmečiu, apgynęs kandidato disertaciją, tapo vyresnysis dėstytojas, paskui ir docentas. Dar studijuodamas žinojau, kad fakultete yra toks docentas, bet artimiau susipažinau įstojęs aspirantūron. Jis buvo visais atžvilgiais vidutinis: vidutinio ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, vidutinių gabumų, nepasižymėjęs nei moksle, nei pedagoginėje srityje. Žodžiu, pilkas katedros docentėlis. Tačiau ambicijų nestokojo ir tinkama ar netinkama proga vaidino eruditą, nepralenkiamą dalyko žinovą. Jeigu jam užduodavo kokį klausimą, jis įsmeigdavo mąslų žvilgsnį kažkur į mums nepasiekiamus tolius, sudėdavo lūpas vamzdeliu ir po neilgos pauzės atsakydavo nieko nepaaiškinančia fraze: „Na, žinote, gali būti taip, bet gali būti ir kitaip...“ Vėliau paaiškėdavo, kad būta nei taip, nei kitaip. Tačiau kas jam apie tai primins? Jo „vadiškumas“ pasireiškė visu gražumu, kai buvo išleistas į dvimetę doktorantūrą mokslo daktaro (dabar – habilituoto mokslų daktaro) disertacijai parengti.

Dvimetės doktorantūros metu būdavo atleidžiama nuo tiesioginio darbo, o atlyginimas paliekamas. Toks doktorantas turėjo laisvą darbo grafiką, nuo nieko nepriklausė ir niekam neatsiskaitė. Jeigu neskaičiuotume kasmetinės formalios ataskaitos katedros posėdyje, kuriame niekas nesigilino į atliekamo darbo turinį. Neteko girdėti, kad kada nors kieno nors tokia ataskaita būtų buvusi įvertinta neigiamai. Todėl dauguma doktorantų, sugebėję įtikti administracijai, doktorantūros laiką paversdavo dvimetėmis apmokamomis atostogomis ir neparengę (net nemėginę to padaryti) jokios disertacijos, ramiai grįždavo į buvusias pareigas. Jokių pretenzijų jiems niekas niekada nereikšdavo, juolab kad tai būdavo savi administracijos klano žmonės. Todėl katedroje generolo žentas pasirodydavo retai, dažniausiai po žvejybos ar medžioklės vėjo ir saulės nubučiuotu veidu. Jam įžengus į aspirantų kambarį visi atsistodavo kaip pagal komandą „ramiai“. O jis prisėsdavo ant rašomojo stalo kampučio ir suriesdavo kokį nors seną anekdotą ar barzdotą sąmojį. Aspirantai klausydavo tų nesąmonių išsitempę, kol baigdavosi vizitas.

Labai greitai užsitraukiau jo nemalonę. Mat, kai jis atėjęs paduodavo ranką pasisveikinti, kiti taip ir likdavo stovėti, o aš po šios ceremonijos atsisėsdavau ir tęsdavau pradėtą darbą nekreipdamas dėmesio į jo gražbyliavimus. Žinoma, vėliau man tai atsirūgo.

Dėl šių ir kitų charakterio ypatumų jis buvo pramintas Vadu, Vad Vadovičium (pagal rusišką manierą) ar tiesiog Šefuliuku. Be visų kitų privilegijų Šefuliukui buvo leidžiama vadovauti trijų aspirantų disertacijoms. Darbų temas jis parinko taip, kad būtų susijusios tarpusavyje ir ateityje galėtų būti sujungtos į vieną visumą, neva, išsprendusią svarbią mokslinę problemą. Nors tie darbai, atskirai imant ar sudėjus kartu, jokios problemos nesprendė ir neišsprendė, bet Šefuliukas pagrįstai tikėjosi, kad jo daktaro disertacijai to visiškai pakaks.

Jo aspirantai Šefuliuką laikė geru vadovu. Kai jam nunešdavo parengtą mokslinį straipsnį, kurio autorių sąraše jis neretai būdavo įrašomas pirmas, Šefuliukas jį nagrinėdavo kelias savaites. Visus bent kiek kategoriškesnius teiginius jis sušvelnindavo, kartais paversdavo juos dviprasmybėmis. Taip apsidraudęs galėjai būti ramus, kad jeigu kas nors paneigtų jo teiginį, visuomet galima būtų atsakyti, kad ne tai turėta galvoje. Apsidrausti buvo bene svarbiausias Šefuliuko bruožas tiek buities, tiek mokslo srityje.

Bendraudamas su aspirantais jis elgdavosi kaip didis vadovas ir autoritetas, o katedros vedėjo akivaizdoje visa tai kaip mat išgaruodavo. Čia jis, tarytum Didžiojo teatro balerina, ant pėdų galiukų sukdavosi apie Senuliuko rašomąjį stalą, dviem piršteliais paduodamas kokį raštą ar jį paimdamas. O jau šypsenėlė, o jau švelnumas! Juk Senuliukas turi nemenką svorį LTSR mokslų akademijoje. Taip pat jis yra TSRS Aukštosios atestacinės komisijos ekspertas. Ta komisija tvirtina arba atmeta sąjunginėse respublikose apgintas disertacijas. Taigi Vad Vadovičiaus karjera iš dalies buvo Senuliuko rankose. Toks pat toliaregis jis buvo bendraudamas su uošviu – generolu. Vilkauskas buvo rikiuotės generolas, stažavęsis Maskvoje, vadovavo kariuomenei. Minėta stažuotė, matyt, lėmė tolesnį jo likimą. Po nepriklausomybės atgavimo „patriotai“ jį kaltino išdavyste, neva jis be menkiausio šūvio pakėlė užkardą okupacinei Raudonajai armijai. Tačiau užmirštama, kad kariniam pasipriešinimui pritarė tik prezidentas Smetona, o visa kita Lietuvos valdžiukė balsavo prieš. Visa ponija pasiraičiusi kelnes spruko į Vokietiją, o aukštoji karininkija nėrė į krūmus. Todėl ne veltui sovietai teigia, kad Lietuva nesipriešino „priimama“ į brolišką Tarybų Sąjungos šeimą. Jei Vilkauskas savo iniciatyva būtų davęs įsakymą pasipriešinti okupantams, be abejo, būtų daug aukų, o „patriotai“ šiandien jį kaltintų Vyriausybės nutarimo nevykdymu, šiurkščiu Konstitucijos ir Karo statuto pažeidimu, padariusiu didelę žalą valstybės saugumui. Mūsų dabartinė akla ir kurčia Temidė jį pasmerktu myriop.

„Kaip ten būtų, jeigu būtų“, tačiau, okupavus Lietuvą, beveik visi karininkai ir jų šeimos buvo represuotos, o generolo Vilkausko ne tik nelietė, bet pripažino jam generolo leitenanto laipsnį, su visomis privilegijomis. Be kita ko, jam buvo atiduotas namas, atimtas iš žymaus Kauno architekto. Prie jo buvo prikabina lentelė, skelbianti, kad tai architektūrinis paminklas, saugomas valstybės. O tai reiškia, kad namo eksploatacija ir remontas – veltui. Kita vertus, generolo autoritetas prisitaikėliškai sovietinei nomenklatūrai buvo neabejotinas. Vadinasi, Šefuliukui ir sovietmetis atnešė ne nusivylimą ar netektis, o tiesų ir šviesų kelią į profesines ir kitokias aukštumas. Jis ir universiteto tarybos (dabar – senato) narys, jis ir fakulteto mokslinės tarybos narys, jis ir kelių mokslinių tarybų disertacijoms ginti narys ir pirmininkas, jis ir aspirantūros stojamųjų bei kandidatinio minimumo egzaminų komisijos pirmininkas, jis ir t. t. Tačiau į pedagoginio darbo aukštumas nesiveržė. Užuot dėstęs specialybės disciplinas ketvirtojo ar penktojo kurso studentams, jis pasirinko įvado į specialybę kurselį – stebino „fuksus“ giliu dalyko išmanymu ir neišpasakyta erudicija. Dėl karjeros praradęs savigarbą bei principus jis siekė, kad ir kiti panašiai elgtųsi. Vad Vadovičius tiesiog organiškai negalėjo pakęsti, jeigu, jo manymu, kas nors nepakankamai jam reiškė pagarbą ir nusižeminimą. Tokių dalykų jis niekados neatleisdavo ir nepamiršdavo, o pasitaikius bent menkiausiai progai duodavo tai pajusti.

Fakultete dirbo du vyresni dėstytojai – du Antanai. Abiem pensija buvo ne už kalnų, abu buvo sukrapštę duomenų kandidatinėms disertacijoms. Tetruko išlaikyti tik specialybės kandidatinio minimumo egzaminą. Šefuliukas, kaip paprastai, buvo egzaminų komisijos pirmininkas ir darė taip, kad egzamino Antanai neišlaikytų. Kiti komisijos nariai, kaip paprastai, pritarė Šefuliuko veiksmams, nes pasipriešinti nebuvo jokio motyvo, tik ateityje laukė nemalonumai. Sąžinė ir principingumas jau seniai buvo išgaravę: toks gyvenimas, taip radom, taip ir paliksim. Vieną Antaną pravijo du kartus, kitą – tris. Vienas apsigynė disertaciją būdamas jau pensinio amžiaus ir netrukus mirė. Antrajam – ketvirtą kartą perlaikyti egzaminą neleido, įprastos atestacijos metu vyresniojo dėstytojo pareigoms nepratęsė ir atleido iš darbo. Šis taip pat netrukus pasimirė. Ir viskas vien todėl, kad vienas Antanas visiems teigė, neva studijų ir mokslo reforma bus bergždžia tol, kol neišmirs visi „dinozaurai“, t. y. kol nenueis nuo scenos senosios kartos šefai ir šefuliukai. Neturėta galvoje konkrečiai mūsų Vad Vadovičius, taip pat kaip nelinkėta jiems mirties. Tai buvo tik hiperbolizuota nuomonė, kad būtina kartų kaita. Kitas Antanas, būdamas linksmų plaučių ir mėgęs anekdotus bei preferansą, kartą papasakojo nutikimą, kai vienas solidaus amžiaus Medicinos universiteto profesorius mirė savo aspirantės lovoje suskambus durų skambučiui. Manė, kad grįžo jos vyras, o paaiškėjo, būta laiškanešio. Ši pikantiška istorija asocijavosi su mažai kam žinomu Šefuliuko ir jo aspirantės meilės romanėliu. Fakulteto pataikūnai netruko apie tai užsiminti Vad Vadovičiui, ir taip abiem Antanams buvo pasirašytas mirties nuosprendis. Galėjo nutikti, kad aš būčiau buvęs trečias Antanas, susilaukęs panašaus likimo. Visa laimė, kad buvau gerokai jaunesnis už juos, geresnės sveikatos ir perpratau „dinozaurų“ žaidimo taisykles. Bet apie tai vėliau.

O štai trys Šefuliuko aspirantai parašė disertacijas, „padovanojo“ jam apie dvidešimt mokslinių straipsnių, keletą išradimų, bet ginti disertacijų negalėjo, nes Vad Vadovičius rašė „savo“ disertaciją. Juk pagal nustatytą tvarką, vadovas turi rekomenduoti disertaciją ginti katedroje, paskui parašyti teigiamą atsiliepimą ir pagal teigiamus katedrinio gynimo rezultatus siūlyti disertaciją viešam gynimui. Šefuliukas įvairiais pretekstais atidėliojo gynimą tol, kol iš trijų savo aspirantų disertacijų sulipdė ketvirtą – sau, ją apgynė ir sulaukė TSRS Aukštosios atestacinės komisijos patvirtinimo. Ir tada Vad Vadovičius suspindo visomis vaivorykštės spalvomis. Katedros vedėjas Senuliukas staiga jam tapo senu priekvaiša, mokslo ir technikos pažangos stabdžiu, atgyvena, per ilgai užsisėdėjusia savo vietoje. Tokias ir panašias, švelniai tariant, nepadorias sentencijas katedros posėdžio metu rafinuotai, o neretai ir atvirai žarstė Vad Vadovičius Senuliuko katedros kolektyvo ir aspirantų akivaizdoje. O kaipgi kitaip, juk dabar pats Vad Vadovičius gali būti katedros vedėjas, o iš Senuliuko Aukštojoje atestacinėje komisijoje nebėra jokios naudos.

Tačiau toks Vad Vadovičiaus manevras turėjo ir kitą potekstę. Jo uošvis generolas universiteto rektoriui leido suprasti, kad Šefuliukas yra daug pasiekęs mokslo srityje, turi didelį pedagoginį stažą, yra mokslų daktaras ir be penkių minučių profesorius. Žodžiu, visais atžvilgiais yra vertas katedros vedėjo pareigų. Kai reikalai ėmė krypti šia linkme, Senuliukas be didelio gailesčio sutiko atskirti dalį savo katedros ir ja remdamasis sukurti naują katedrą Vad Vadovičiui.

Bus daugiau