Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčia – pleištas vokiečių rankose

Prof. Arnoldas Piročkinas

Pradžia Nr. 14

Pagaliau, jeigu vis dėlto atsiskyrimo priešininkams priklausomybė katalikiškai Lietuvos valdžiai būtų buvusi visiškai nepriimtina, tai būta dar vienos išeities: galėta vyriausiąja valdžia pripažinti Klaipėdos krašto seimelį ar jo pirmininką. Konvencijoje būta išlygos, jog religijos dalykai priklauso autonomijos kompetencijai. Kaip Klaipėdos krašto autonominės įstaigos, nepaisydamos D. Lietuvos ir jos administracijos nuomonės, tvarkė krašto švietimą, taip jos būtų galėjusios administruoti ir evangelikų bažnyčios reikalus.

Tačiau vokiečiai čia nenorėjo daryti jokių nuolaidų: nė nominaliai nesutiko atsiskirti nuo „motinos bažnyčios“ ir tuo priimti realią padėtį. Taigi ginčas dėl Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios atskyrimo nuo Prūsijos ir net menko susiejimo su Lietuva buvo ne paprasta nuomonių konfrontacija, bet vokiečių principinis atkirtis Lietuvai – savos jėgos demonstravimas „nykštukinei valstybei“, kaip yra ją niekinamai apšaukę kurie ne kurie vokiečių veikėjai ir spaudos leidiniai.

Nelygių jėgų grumtynės

Vokiečių pusė grumtynėse dėl Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios turėjo jėgų kur kas daugiau, negu lietuvininkams, svaiginamiems savo teisingumo, iš karto galėjo rodytis. Jeigu jie būtų priešininkų pajėgumą tinkamai įvertinę, gal būtų ėmęsi kiek kitokios taktikos, nors ir tai vargu ar būtų padėję. Vokiečiai turėjo ne vien kiekybinę jėgų persvarą, bet sugebėjo iš anksto taip jas ešelonuoti, kad direktorijos vadovaujamas negausus lietuvininkų būrelis savo stichiškomis atakomis neįstengė pralaužti jų fronto.

Kas lėmė vokiečių persvarą? Be seno evangelikų liuteronų įpročio pasikliauti vokiečių kunigais bei kitais prūsų tvarkos atstovais ir, atvirkščiai, vis labiau kurstomo nepasitikėjimo lietuviais, šiose grumtynėse atsiskyrimo nuo Prūsijos evangelikų bažnyčios priešininkams nepaprastai efektyviai talkininkavo vokiška spauda. Kad galėtume įsivaizduoti jos mastą, pasinaudokime vienu pavyzdžiu. K. Gudaitis minėtoje knygoje, apibūdindamas apytikriai tuo pačiu metu vykusią vokiečių nacionalistų dvasininkų kampaniją prieš D. Lietuvos lietuvių evangelikų liuteronų bažnytinę vadovybę, nurodė, kad joje, o „tuo pačiu ir prieš lietuvius evangelikus, dalyvavo“ 19 vokiečių periodinių leidinių (p. 78–79). Mes nemėginome sudaryti ginče dėl Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios dalyvavusių priešiškų lietuviams leidinių sąrašo, bet tikriausiai jis būtų dar ilgesnis. Be įtakingų Klaipėdos krašte vokiškų dienraščių Memeler Dampfboot, socialdemokratų Memeler Volksstimme, Šilutėje leisto Memelländische Rundschau, lietuviškai spausdinamo, bet vokiečiams tarnaujančio klaipėdiškio triskart per savaitę išeinančio laikraščio Lietuviška ceitunga ir kitokių periodinių leidinių, Klaipėdos kraštą pasiekdavo įvairiausių krypčių periodika iš Karaliaučiaus, Tilžės, Berlyno ir kitų Vokietijos miestų. Ji kaip lavina griūdavo ant klaipėdiškių evangelikų. Šiandien, po 80–85 metų, net sunku įsivaizduoti ir suvokti tos lavinos griaunamąjį poveikį.

Kalbamuoju metu, kai vyko atkakliausia diskusija dėl Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios, lietuviškos orientacijos politinė-informacinė spauda čia tik kūrėsi. 1924 metų pradžioje pradėjo eiti gotiškomis raidėmis spausdinamas Lietuvos keleivis (tris kartus per savaitę), lotyniškomis raidėmis spausdinamas dienraštis Klaipėdos žinios ir vokiškai leidžiamas dienraštis Memel–Zeitung. Pastaruosius du redagavo, o pirmąjį oficialiu redaktoriumi pasirašydavo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras filosofijos daktaras Jurgis Šaulys. Tais metais taip pat pradėti leisti dvisavaitinis Pajūrio sargas (gotišku šriftu) ir Klaipėdos sargas (Lietuvos šaulių sąjungos Klaipėdos skyriaus organas). Visi lietuviški laikraščiai gana sutartinai stengėsi atremti vokiečių spaudos puolimus, bet vis dėlto jiems sunku buvo paveikti plačiąją visuomenę, kurios sąmonėje buvo giliai įsikerojusi provokiška spauda. Čia neką galėjo padėti nė D. Lietuvos spauda. Priežasčių būta įvairių: lotyniško raidyno nepopuliarumas tarp lietuvininkų, stoka gerų žurnalistų, vietinių sąlygų miglotas suvokimas ir t. t.

Ne vien dėl Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios būklės, bet visais klausimais tiesiog neįveikiamą vokiečių pusės jėgą sudarė jų gretų monolitiškumas. Visi vokiečiai dvasininkai (ne vien evangelikai liuteronai, bet ir katalikai), taip pat daugumas jų įtakai pasidavusių lietuvių kilmės kunigų, beveik visi autonominių mokyklų mokytojai ir įstaigų tarnautojai vokiečiai, visos vokiečių partijos be jokių išlygų stojo už Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios pasilikimą Prūsijos bažnytinėje sistemoje. Tuo atžvilgiu neišsiskyrė ir komunistai, ir socialdemokratai. Čia jos visos visada kapituliuodavo prieš vokiškumą, nusakytą Vokietijos himno eilutėje: „Deutschland, Deutschland über alles“ (Vokietija, Vokietija viršum visko). Kovos su Lietuva fronte, kurio vienas barelis buvo pastangos išlaikyti Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų bažnyčią pavaldžią Prūsijos institucijoms, vokiečiai (beje, ir lietuviai) komunistai, nutylėdami klasinį požiūrį, nebarė savo socialdemokratų ir nešaukė apie pradėjusių reikštis hitlerininkų pavojų.

Tuo tarpu lietuvių gretoms vieningumo stokota. Po 1923 m. sausio 9 d. vis labiau skyrėsi Klaipėdos krašto lietuvininkai į dvi gana nelygias dalis. Vieni tvirtai kartojo Jurgio Zauerveino žodžius: „Lietuvninkai mes esam gimę, / lietuvninkai mes turim būt.“ Jiems suprantamas buvo ryšys su lietuviais D. Lietuvoje. Antri pradėjo gėdytis esą lietuvininkai-lietuviai ir pasivadino „klaipėdiškiais“ (arba vokiškai memelländeriais). Jiems artimesni buvo vokiečiai, o ne D. Lietuvos lietuviai. Tokiems „klaipėdiškiams“, suprantama, ir Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios atskyrimas nuo Prūsijos priklausomybės nebuvo mielas: jie palaikė vokiečių pretenzijas. Tarp lietuvininkų, kurie buvo aiškiai apsisprendę tautiškai, būta grupės ieškančių „taikaus“ sugyvenimo su agresyviaisiais vokiečiais visokių nuolaidų kaina. Tų lietuvininkų nusiteikimą bene ryškiausiai reprezentuoja Vilius Gaigalaitis. Kadangi jo samprotavimai labai pravertė ginče dėl bažnyčios atskyrimo vokiečių pusei, laikraštis Memeler Dampfbots mielai leido juos skelbti savo puslapiuose (1. Beilage des Memeler Dampfboots, den 29. Mai 1924, Nr. 126).

Šiame laikraštyje jis išdėsto, kodėl išėjęs iš direktorijos ir kokia jo pozicija dėl bažnyčios atskyrimo nuo Prūsijos evangelikų įstaigų. 1923 m. rugsėjo 28 d. derybose su Vyriausiąja bažnyčios taryba jis siekęs abi puses patenkinančio susitarimo. Po penkių savaičių pasitraukęs iš direktorijos, nes negalėjęs sutikti su tam tikrų lietuvių grupių reikalavimais mokyklų srityje (čia jo turimas galvoje reikalautas lietuvių kalbos teisių paisymas pradinėse mokyklose). Taip pat ne visada galėjęs pritarti direktorijos politikai ir kitais atvejais. Kai pasitraukė iš savo pareigų direktorijoje, jis su ja nepalaikęs jokių santykių. Na, o bažnyčios komisaro instituciją jis apibūdino kaip „evangelikų įstaigą ne evangeliško pobūdžio“. Toliau jis taip ją įvertino: „Bažnyčios komisaro institucija yra nevykusi.“

Po pastraipėlės, kur atsikerta vienam vokietininkui, pasirašiusiam savo straipsnį slapyvardžiu Pfarrer vom Lande (Kaimo kunigas), V. Gaigalaitis daro išvadą: „Reikia ieškoti, kaip radus savitarpio supratimą tarp krašto direktorijos ir kunigijos“ (t. y. Gregoro vadovaujamos kunigų grupės). Toks raginimas rodo tik V. Gaigalaičio geranorišką naivumą. Koks čia gali būti susitarimas, kai vokiškoji bažnytinė vadovybė demonstratyviai ignoravo išėjusį į pensiją V. Gaigalaitį. Vokietininkai visiškai nebuvo suinteresuoti susitarimu – jiems reikėjo tik absoliučios pergalės ir neaprėžto Klaipėdos evangelikų bažnyčios valdymo.

Dėl Klaipėdos krašto ir tuo labiau dėl jo evangelikų bažnyčios statuso nesutarė ne tik lietuvininkai, bet ir didlietuviai. Šiais klausimais prasikišdavo partinių nesutarimų atgarsių. Antai opozicinės Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos dienraštis Lietuvos žinios vis stengdavosi išpeikti krikščionių demokratų vadovaujamos vyriausybės politiką Klaipėdos krašte, jos tikras ir netikras klaidas. Nesistengiant išsamiai nušviesti partinių rietenų ir neieškant ypač būdingų pavyzdžių, verta pateikti iliustracijai vieną atvejį. Lietuvos žinios (1925 01 09, Nr. 5) išspausdina Koresp. straipsnelį Šventas Kazimieras Klaipėdoje. Jame rašoma, kaip Lietuvos geležinkelių valdyba atidavusi Klaipėdos krašto stočių knygynėlius (kioskelius?) Kauno Šv. Kazimiero draugijai. Per tai klaipėdiškis Kunkis turėjęs savo kioskelį iš stoties iškelti. Žmonių klausiamas, jis atsakęs, kad jį „Kauno katalikai“ išvarę ir Šv. Kazimierą pastatę. Toliau autorius dėsto: „Rodos, ir aklam yra aišku, kad klaipėdiškiai Kauno katalikų misijos savo tarpe bijo pikčiau, kaip žydas šventinto vandens. Lig šiol tai suprasdami ir mūsų misionieriai nuo savo misijų stengėsi susilaikyti. Tačiau, matyt, jau jiems rodosi atėjęs laikas!

Bus daugiau

Plaškių bažnyčia (Pagėgių apskr.), kur kunigavo superintendentas Olafas Obereigneris

Prof. kun. Vilius Gaigalaitis, apsisprendęs lietuvininkas, norėjęs būti objektyvus kovoje su vokiečiais