Kelionė iš Vilnijos į Zanavykų kraštą (5)

Pradžia Nr. 13

Cingų labdaros fondas (vadovas Jonas Endriukaitis) ir VšĮ Sintautų akademija Lietuvos Sąjūdžio 20-mečio proga į vienadienę ekskursiją Zanavykų patriotų takais pakvietė Vilniaus apskrities kai kurių lietuviškų mokyklų mokytojus ir moksleivius. Lietuviškumo propaguotojams Vilnijos krašte norėta parodyti ir visiškai kitokio istorinio likimo Zanavykų kraštą. Vienas šios kelionės informacinių rėmėjų – Mokslo Lietuvos laikraštis.

Su Rūdšiliu sietinas ir Lietuvos laisvės armijos (LLA) štabo atkūrimas 1945 m. rugpjūtį. Mat Tirmėnų kaime (Lekėčių vlsč.) netoli Rūdšilio slapstėsi vienas iš LLA vadų generolas leitenantas Motiejus Pečiulionis (1888–1960). Gyveno turėdamas Jono Kaminsko dokumentus J. Stanislovaičio sodyboje, stengėsi niekuo neišsiskirti iš kitų kaimo „senių“. Atkuriant LLA štabą dalyvavo LLA nariai: Stasys Stankevičius-Starkus, Algis Ruzgys, Kazys Veverskis ir, suprantama, generolas M. Pečiulionis.

Pasak Albino Vaičiūno – vieno mūsų kelionės vadovų, – jis kalėjo Vorkutos 40-osios šachtos lageryje su Kazio Veverskio broliu Aleksandru, kuris pasakodavo apie Kazio žūtį 1944 m. gruodžio 28 d. Raudondvaryje, ties tiltu per Nevėžį. A. Veverskis tebegyvena netoli Veliuonos, Kalvių kaime ant Nemuno kranto.

Kokia asmenybė buvo M. Pečiulionis? Kilęs iš Seinų valsčiaus, mokėsi Suvalkų gimnazijoje, matematiką studijavo Peterburgo universitete (1908–1914), pasireiškė Lietuvos socialdemokratų veikloje. Pirmajame pasauliniame kare tarnavo eiliniu, sužeistas, apdovanotas Šv. Anos, Šv. Stanislavo, Šv. Georgijaus ordinais ir Šv. Georgijaus medaliu. 1916 m. baigė artilerijos karo mokyklą. 1918 m. grįžo į Lietuvą, kaip Lietuvos kariuomenės karininkas kovojo bolševikų, lenkų ir bermontininkų frontuose. 1921 m. tapo pulko vadu. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, mokėsi Fontainebleau artilerijos mokykloje, Paryžiaus aukštuosiuose artilerijos technikos kursuose. Lietuvos kariuomenėje buvo artilerijos tiekimo, ginklavimosi valdybos viršininkas. Jo pastangomis 1935 m. pradėta Linkaičių ginklų dirbtuvių – vienų moderniausių Europoje – statyba. 1935 m. gavo brigados generolo laipsnį, 1936 m. apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono ordinu.

1936 m. pasitraukęs į atsargą dirbo Lietuvos žinių redakcijoje, vėliau vadovavo amerikiečių automobilių bendrovės skyriui, stažavo Fordo gamyklose Detroite. 1939 m. Vilniuje dirbo Valstybinio banko inspektoriumi, o vokiečių okupacijos metais – Vilniaus aliejaus gamyklos direktoriumi. Naciams pradėjus represijas prieš Lietuvos inteligentiją, 1943 m. lapkričio 23 d. įkuriamas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, M. Pečiulionis paskirtas Lietuvos VLIK’o Vilniaus karinės apygardos vadu. 1944 m. liepos 7 d. M. Pečiulionis pasirašė direktyvą: Lietuvos kariuomenei tvarkingai trauktis su frontu, nepavykus sustabdyti sovietų, slėpti ginklus, pereiti į pogrindį ir kovoti prieš bolševikus. Žemaitijoje M. Pečiulionis vadovavo prieš bolševikus kovojusiems daliniams.

M. Pečiulionis be gimtosios kalbos mokėjo rusų, lenkų ir prancūzų kalbas, skaitė anglų, vokiečių ir latvių kalbomis. Į Vakarus nepasitraukė, apsigyveno Kalvių kaime netoli Veliuonos, vėliau Valmantiškiuose, Kauno r., Vilkijos apyl., Tirmėnų kaime, Šakių r., kur buvo sudaromas Lietuvos gynimo komitetas.

1945 m. lapkričio 30 d. neaiškus „senis“ enkavedistų buvo suimtas ir nuvežtas į Lukiškių kalėjimą, kur buvo kalinamas su kriminaliniais nusikaltėliais, vėliau gydomas Macikų lagerio ligoninėje prie Šilutės. Nuteistas 10 metų kalėti sovietiniuose lageriuose, išvežtas į Vorkutą. Galiausiai atsidūrė Uchtos invalidų namuose. 1956 m. M. Pečiulionis grįžo iš tremties į Lietuvą, jam leista apsigyventi Statkiškių kaime Švenčionėlių rajone, įsidarbinti sargu. Gyvenimo dienas baigė 1960 m. Ilguvos senelių namuose, taigi Zanavykų žemėje, o palaidotas Aukštojoje Panemunėje. Pirmosios Nepriklausomybės metais apdovanotas 4 ir 5 laipsnio Vyčio kryžiaus, 3 laipsnio Vytauto Didžiojo ir 3 laipsnio Gedimino ordinais, Šaulių žvaigžde, Lietuvos Nepriklausomybės ir Latvijos Nepriklausomybės medaliais, Belgijos Leopoldo 2-ojo ordinu. Motiejus Pečiulionis vienintelis Lietuvoje apdovanotas trimis Vyčio kryžiaus ordinais. Po mirties apdovanotas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (1998 m.).

Lietuva privalo žinoti savo didvyrius.

Kovojo prieš tą patį priešą

Su Rūdšilio giria sunku išsiskirti, tokia ji žalia, vešli ir skardi paukščių balsų. Viskas šioje žalio gyvenimo apoteozėje įgauna ypatingą prasmę, kai išvysti kryžių, partizanų bunkerių liekanas ar tik buvusias jų žymes, kurių pasigailėjo viską ryjantis laikas. Žinoma, ne be žmonių, šio krašto atminties saugotojų, pastangų. Nemenčinės Ryto gimnazijos merginos padainavo partizanų dainų ir taip visų kelionės dalyvių atmintyje įtvirtino šios vietos svarbą ir reikšmę, o ji, metams bėgant, juk nemažėja, priešingai – įgyja vis naujų spalvų.

Kol galutinai neatsisveikinome su Rūdšiliu, kartu ir su Lekėčiais, nes vienas be kito neįsivaizduojami, prisiminsime dar vieną asmenybę. Ji mūsų ekskursijos metu nebuvo minima, bet yra susijusi su Lekėčiais ir Zanavykų kraštu. Šių eilučių autorius tikriausiai nusipelnys kritikos – ir visai pelnytos – už tai, kad gerokai nukrypsta, jeigu ir ne nuo kelionės maršruto, tai nuo jos metu pasakotų dalykų. Pasiteisinant būtų galima pasakyti, kad vargu ar rasis kita tokia galimybė priminti su šiomis vietovėmis susijusias asmenybes – žmones, kurių likimai teikia peno apmąstymams.

Mintyje turime Bruną Sutkų, lekėtiškių Broniumi vadintą. Stebėtino likimo žmogus, kurio gyvenimo istorija verta romano, daugiaserijinio televizijos filmo. Keista, kad ligi šiol nėra, kūrėjai atleidę vaizduotės vadžias iš kailio neriasi prisigalvodami įvairiausių nesąmonių, kurdami pasakaites, kad tik įspūdžiais persisotinusius žiūrovus dar kuo nors priblokštų. O tikro, neišgalvoto gyvenimo istorijos lieka nuošalėje, plačiau nežinomos, neprasimuša pro banalybių ir kvailybių storą luobą. Matyt, nelabai padeda ir tai, kad Brunui Sutkui buvo lemta kovoti kitoje barikadų pusėje – jis buvo Vermachto karys Antrojo pasaulinio karo įvykiams jau riedant į neišvengiamą ir nacistinei Vokietijai pragaištingą nuokalnę.

Gimimo vieta ir XX amžiaus istorijos viesulai Brunui Sutkui lėmė kovoti Rytų fronte, taigi prieš bolševikinę Sovietų Sąjungą. Ne už laisvą Lietuvą ir lietuvių tautos interesus, bet vis dėlto prieš tą patį XX amžiaus raudonąjį marą, prieš kurį kovodami galvas padėjo dešimtys tūkstančių Lietuvos partizanų, o šimtai tūkstančių, kurie jokio ginklo nebuvo pakėlę prieš okupantus, ištremti iš Tėvynės, kasė akmens anglis Rusijos šiaurėje, kirto taigos medžius Sibire ar gaudė žuvį Arkties vandenyno priekrantėse.

Kas buvo tas Brunas Sutkus? Žmogus iš legendos, bet kartu ir visai reali asmenybė, ir šiandien gyvenanti, o savo tėvyne pasirinkusi Vokietiją. Vos per šešis mėnesius Rytų fronte, kur jam teko kovoti, šis dvidešimtmetis snaiperis nukovė 209 priešo karius, bet tai toli gražu ne visas jo pergalių skaičius. Tai dokumentuoti pataikymai, patvirtinti stebėtojų ir liudininkų. Iš tiesų tų pataikymų buvo gerokai daugiau, tik iš pradžių karinė vadovybė prie jauno snaiperio stebėtojų neskyrė. Geriausiam Vokietijos Vermachto snaiperiui Riterio kryžiaus kavalieriui grandiniui Mathausui Hetzenaueriui literatūroje priskiriami 345 taiklūs šūviai. Nepamirškime, kad grandinis B. Sutkus savo snaiperio dienoraštį pradėjo rašyti tik nuo 1944 m. liepos 2 d., o jo kovinė veikla baigėsi 1945 m. sausio 19 d.

Berniūkštis nuo Šešupės krantų

Prisiminkime nuostabią gyvenimo istoriją. Mąstančiam žmogui jo gyvenimo kelias turėtų duoti įvairaus peno apmąstymams.

Brunas Sutkus gimė 1924 m. gegužės 14 d. Tanenvaldėje (buvę Čiunkai, dabar Dobrovolskas Kaliningrado srityje). Įdomu, kad savo gimtine jis laiko Fichtenhoe (buvę Kumečiai) kaimą anapus Šešupės, prie pat Lietuvos ir Vokietijos tuometinės sienos. Kaimas priklausė Šlosbergo (buvęs Piliakalnis, dabar – Dobrovolskas) apskričiai. Sutkaus prisirišimą prie Fichtenhoe kaimo nesunku paaiškinti: Brunui buvo ketveri metai, kai tėvai persikėlė prie pat Lietuvos sienos Rytprūsiuose. Fichtenhoe ir prabėgo Bruno vaikystė ir jaunystė. Tie metai jo atmintyje bei sąmonėje paliko neišdildomų įspūdžių, kaip savotiškas vaikystės rojus žemėje, į kurį visą gyvenimą traukia grįžti, nors dabartis neturi nieko bendro su tuo, kas buvo vaikystėje. Jeigu mums rūpi patirti iš kur, kokioje aplinkoje susiformuoja vienokios ar kitokios žmogaus savybės, mąstymo būdas, galop virstantys sprendimais ir poelgiais, turime būti įdėmūs gyvenimo smulkmenoms, bent jau toms, kurios įsirėžia į atmintį vaikystėje, kai patirti įspūdžiai tokie ryškūs, o išgyvenimai kupini ypatingos prasmės.

Kas įsirėžė į berniuko nuo Šešupės krantų atmintį? Jo tėvai buvo kumečiai, dirbo dvarininko Arno Braemerio ūkyje. Bet ne viskas buvo taip paprasta kalbant apie Bruno tėvo Antano Sutkaus kilmę: iš senelio paveldėtas auksinis antspaudo žiedas slėpė tam tikrą paslaptį. Nuo ankstyvos vaikystės Brunas buvo pratinamas prie darbo, nebuvo labai paprasta prižiūrėti ir šerti 40 triušių, žolės parūpinti antims ir žąsims, pašerti kiaules. Per rugiapjūtę padėdavo tėvui vežti javus keturiais arkliais traukiamu vežimu. Mokėsi kaimo mokykloje, bet likdavo laiko Šešupėje pažvejoti lydekų ir ungurių.

Laiko žingsniai dundėjo vokiškų maršų ritmu, kurių negirdėti ar į taktą nežengti Vokietijai priklausiusioje teritorijoje buvo visiškai neįmanoma. Dešimtmetis Brunas priimamas į jungfolką, keturiolikmetis – į hitlerjugendą. Motinai širdį skaudėdavo, kad, užuot ėjęs į bažnyčią sekmadieniais, sūnus turėdavo vykti į Širvintą (dabar – Kutuzovas) hitlerjugendo tarnybon. Baigęs liaudies mokyklos 8 klases, Brunas nuo 1938 iki 1940 m. mokėsi žemės ūkio darbų Arno Braemerio dvare.

„Šlifavo“ kontrabandininkui būtinus įgūdžius

Laiko maršai Vokietijoje skambėjo vis garsiau, būgnininkų vaidmuo darėsi vis svarbesnis, nes vis ryžtingiau reikėjo mušti ritmą. Kaip ir kiti to meto nuo karinės tarnybos neatleisti jaunuoliai Brunas buvo pradėtas rengti karo tarnybai SA būryje. Per sportinio šaudymo varžybas jis pasiekė gerų rezultatų, buvo pastebėtas ir išskirtas: jam buvo leista namo pasiimti mažo kalibro šautuvą, šovinių, tad galėjo savarankiškai lavinti šaudymo įgūdžius. Lavinosi šaudydamas į žvirblius ir varnas. Ši kukli investicija Reichui ir Vermachtui apsimokės su kaupu, bet tai paaiškės dar negreitai, nes ir Brunui reikėjo subręsti, įgyti įvairiopos gyvenimo patirties, kuri labai pravers jam ateityje, gal net padės išsaugoti gyvybę – sau ir daugeliui jo kovos draugų.